„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2008 m. birželio 11 d., Nr.9 (168)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Lietuvos Sąjūdis -totalitarinio režimo griovėjas

Linas ŠALNA

Rusijos atstovas Sergejus Kovaliovas,
atskleidė, kaip valdžia („putinizmas")
tyčiojasi iš savo piliečių per rinkimus,
atimdama iš jų teisę rinkti savo valdžią

Praeitą savaitę minėta Lietuvos Sąjūdžio įkūrimo 20-mečio sukaktis mus vėl nukėlė į beveik užmirštus laikus, kai kovojome už Lietuvos laisvę. Savo darbus apžvelgti ir perspektyvas numatyti ėmėsi ir neseniai įvykęs Lietuvos Sąjūdžio IX suvažiavimas. Antradienį, birželio 3-iąją, Sąjūdžio įkūrimo dieną, Seime įvykęs iškilmingas posėdis šiai reikšmingai sukakčiai paminėti daugeliui priminė, kad Sąjū­dis dar gyvas ir turi gyvuoti. Ketvirtadie­nį ir penktadienį (birželio 5-6 dienomis) Seime vyko (tiesa, beveik be Seimo na­rių, kurių buvo tik vienas kitas, teikęsis priminti savo Sąjūdžio nuveiktus darbus) tarptautinė konferencija „Berlyno sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus (Pasipriešinimo totalitariniams režimams sąsajos ir išvados)".

Gaila, kad Sąjūdį, atvedusį Lietuvą į nepriklausomybę, stengiamasi ne tik pa­miršti, bet ir ignoruoti, o dar labiau elimi­nuoti iš politinio ir visuomeninio gyvenimo. Tai akivaizdu beveik visada, kai tik prade­dama kalbėti apie Sąjūdį. Štai ir šįkart. Jau pirmosios konferencijos dieną po pietų pradingo beveik pusė konferencijos daly­vių- daugiausia tai padarė buvusios vy­riausybės nariai ir dabartiniai politikai. Tuo tik akivaizdžiai parodydami, kad Sąjūdis jiems buvo reikalingas tik tada, kai iškėlė juos į valdžią. O ir per Sąjūdžio minėjimą Seime (antradienį) skambėjo keistos kal­bos: Sąjūdžio jau nebereikia, jis - tik isto­rijos reikalas. Šią „mintį" tuoj pat pasigavo bulvarinė ir nepatriotinė žiniasklaida. Pa­sirodo, Sąjūdis buvo geras iki tol, kol jis vadinosi perestroikos (pertvarkymo) var­du, kol į jį buvo įsitraukę daug kompartijos narių, kol nebuvo kalbama apie mūsų ne­priklausomybę. Todėl tarptautinę konfe­renciją buvo bandoma pakreipti keista va­ga: esą Sąjūdis nepriklausomybę pasiekė tik Lietuvos komunistų partijos dėka, ir taip esą jį apibūdino net pats V. Landsbergis 1990 m. kovo 11 d., ką tik priėmus Nepri­klausomybės aktą. Gerai, kad tuo metu sa­lėje buvusieji konferencijos dalyviai paro­dė, kad su tokiomis istoriko L. Truskos „is­torinėmis" išvadomis nesutinka, ir sugė­dintas prelegentas po kelių nevykusių fra­zių turėjo vietą užleisti kitam kalbėtojui. Gražiai į konferenciją įsikomponavo prezi­dento Valdo Adamkaus kalba. Teigiamai įvertinęs Sąjūdį, kaip Lietuvos atgimimo šauklį, Prezidentas atkreipė dėmesį į val­dančiųjų sau priskiriamas privilegijas, ku­rios piktina už nepriklausomybę pasisakiu­sius piliečius.

Dar aštriau apie dabartinę padėtį kal­bėjo europarlamentaras Vytautas Land­sbergis, ilgai ir svarbiausiais mūsų vals­tybės metais vadovavęs Lietuvos Sąjū­džiui. Jo pranešime buvo kalbama apie pa­vojus, kylančius ir mūsų vidiniuose prieš­taravimuose, ir iš Rusijos, kurios „aukštieji pareigūnai iki šiol neigia (Lietuvos) okupa­ciją ir aneksiją", ir buvusios imperijos ry­tuose vis dar laiko užgrobę keturias nedi­deles Japonijos saleles. Tai rodo, kad Ru­sija dar nėra tapusi demokratinių vertybių valstybe, kad buvusios Berlyno sienos šešėlis joje „dar labiau sutirštėjęs negu prieš 20 metų". Tad „džiūgavimas, neva Berlyno siena, ypač dvasinė, kultūrinė Berlyno siena, griuvo, yra vaikiškas ir ap­gaulingas". Apie Rusijos grėsmę kalbėjo ir kiti konferencijos prelegentai - iš Gruzi­jos, Švedijos, Baltarusijos, ir net pačios Rusijos atstovas Sergejus Kovaliovas, pa­rodęs, kaip valdžia („putinizmas") tyčioja­si iš savo piliečių per rinkimus, atimdama iš jų teisę rinkti savo valdžią.

Taigi, Sąjūdžiui iškovojus nepriklauso­mybę buvusio režimo jėgos „netruko per-sirikiuoti savam lietuviškam revanšui". Juo labiau kad „buvęs režimas naujais pavida­lais egzistuoja savo buvusioje erdvėje, daug didesnėje už Lietuvą". Išties, kaip sakė Rumunijos atstovas Marius Oprea, ši lyg ir demokratiją pasiekusi šalis išlaiko vi­sus autoritarinio Čausesku režimo atribu­tus - buvę komunistinio saugumo karinin­kai ir agentai ne tik nebuvo teisiami, bet ir toliau dirba svarbiuose valstybės postuo­se. Jie, iškilmingai su pagarba laidojami, rašo į žiniasklaidą ir pan. Vienu žodžiu, jiems buvo krikščioniškai atleista už bai­siausius nusikaltimus.

Visa konferencija, su kai kuriomis iš­imtimis, buvo profesionali. Kalbėjusieji prelegentai, pakviesti iš šalių, patyrusių il­giausiai pasaulyje besitęsusi totalitarinį komunizmo režimą, teisingai apibūdino tiek tuometinę padėtį, tiek po išsivadavimo iš komunizmo susiklosčiusią padėtį. Kaip sa­vo pranešimuose mintis dėstė konferenci­jos dalyviai, Vakarų šalims sunku objekty­viai įvertinti komunizmą ir jo nusikaltimus, kadangi jos nepajuto šio režimo. Pasmerk­ti nacizmą jiems buvo lengviau, nes jis bu­vo nugalėtas dar XX amžiaus viduryje, o Sovietų Sąjunga, kaip šio režimo nugalė­toja, tapo supervalstybe ir ne vieną de­šimtmetį vakariečiams reikėjo bendrauti tik su josreikalų ministrė, ambasadorė, 2004 m. dir­busi Europos Komisijoje, dabar - Latvijos Seimo narė Sandra Kalnietė sakė, kad Bal­tijos šalyse istorija suprantama kitaip nei Vakaruose. „Daug mūsų šalies istorijos faktų yra nežinomi. Liūdniausia, kad Va­karuose yra daugybė žmonių, kurie net nenori jų žinoti", - apgailestavo Latvijos atstovė. Būtina pasmerkti komunizmo nusikaltimus taip pat, kaip buvo pasmerkti nacių veiksmai. Kol kas Europos Sąjunga šiuo klausimu demonstravo tik politinės va­lios stoką. Latvijos parlamentarė atkreipė dėmesį į sklandantį mitą, kad iš komunisti­nio režimo išsivadavusios ir jį demaskuoti siekiančios Baltijos šalys dažnai kaltina­mos keršto siekimu. Bet tai - ne kerštas, o istorinis teisingumas. lyderiais. Buvusi Latvijos užsienio

Baltijos kraštai Vakarams nelabai ką reiškė, ir jų politika dažniau rėmėsi „gerų santykių" su Sovietų Sąjunga išaukštinimu. JAV profesorius Alfredas Erichas Sennas apgailestavo, kad ilgus dešimtmečius mūsų ir kitos okupuotos valstybės amerikiečiams buvo terra incognita. Baltijos šalių nepri­klausomybė, nors Vašingtonas nepripažino jų okupacijos, nebuvo itin svarbus šios valstybės užsienio politikos klausimas. JAV administracija nebuvo pasiruošusi turėti reikalų su SSRS, net ir bręstant 1989-ųjų įvykiams Baltijos šalyse. Vakaruose buvo pernelyg lėtai suvokiama, kodėl Baltijos ša­lyse atsiranda Sąjūdis ir liaudies frontai. Sovietologija už Atlanto rimtai buvo vysto­ma tik po Antrojo pasaulinio karo - tada bu­vo pradėti steigti specialūs institutai. Balti­jos šalys buvo tik šio mokslo, padedančio perprasti SSRS imperiją, dalis.

Dar prieš porą dešimtmečių nedaug kas nuspėjo, kad SSRS taps silpna ir atsi­durs ant žlugimo slenksčio. Taip manė ir konferencijoje pranešimą skaitęs vokiečių profesorius Egbertas Jahnas. Apie tai jį tuomet įspėjo būsimasis pirmasis faktinis Lietuvos vadovas V. Landsbergis. „Negal­vojau, kad tapsite visiškai laisvi. Maniau, kad vis tiek priklausysite kokiai nors fede­racija", - turėjo prisipažinti svečias. Kaip sakė E. Jahnas, Vidurio ir Rytų Europa smarkiai nukentėjo tiek nuo nacių, tiek nuo sovietų. Vykdant politines masinio naikini­mo programas - anot jo, tai galima vadinti ne genocidu, o policidu - nužudyti milijo­nai žmonių. Po pastarųjų dviejų ES plėtros bangų istorinė Europos visuomenės at­mintis pradėjo keistis. Dešimtmečius Va­karų Europos, ypač Vakarų Vokietijos, naujausių laikų istorinėje atmintyje esą do­minavo žydų Holokaustas, o apie komunis­tų vykdytą masinį naikinimą kalbėta ne­daug, ypač sumažėjus įtampai tarp dviejų blokų, kuriuos iki tol skyrė „geležinė už­danga". E. Jahno teigimu, nors politinės sistemos prasme naciai ir komunistai -to­lygūs režimai, pastarųjų vykdyti nusikalti­mai prieš savo visuomenę nebuvo traktuo­jami taip pat. Tokiai padėčiai buvo keletas priežasčių. Visų pirma SSRS per Antrąjį pasaulinį karą kovojo antihitlerinėje koali­cijoje ir įveikė nacius. Nugalėtą politinę sistemą buvo lengviau pasmerkti nei tą, kuri toliau klestėjo. Nelengva buvo smerkti ir valstybę, su kuria reikėdavo bendrauti. Atšilimo laikotarpiu situacija esą dar pa­blogėjo - sovietus lyginti su naciais tapo dar sunkiau. Pasak E. Jahno, prilyginti sovietų nusikaltimus nacių veiksmams nelengva ir dėl to, kad Vakarai, išskyrus Ry­tų Vokietiją, nepatyrė „komunizmo šmėk­los". Tik tautos, nukentėjusios nuo komu­nizmo, žino, ką iš tiesų sovietai padarė.

Kodėl Lietuvoje (o daugeliu atvejų ir kitose pokomunistinėse šalyse) tokia stipri tapo komunistinė nomenklatūra? Iš dalies į tai atsakė V. Landsbergis, nenu­tylėjęs, kad dėl dabartinės Lietuvos šiek tiek kaltas ir anuometinis Lietuvos Sąjū­džio naivumas. Sąjūdis iš karto sugriovė visą sovietų propagandinę mitologiją apie tariamai teisėtą įsijungimo į SSR būdą. Jukjie teigė, kad Lietuva tapo SSRS dali­mi ir Sovietų respublika neva savo noru, be prievartos, apgavystės ir teroro.

Dvasinė krizė reiškiasi daug kur. Tą patvirtino ir po konferencijos Arkikatedros aikštėje vykęs mitingas – į jį tesusirinko tik pusantro šimto žmonių.

Tada kėlusiam du pagrindinius tikslus -atkurti Lietuvos nepriklausomybę ir atgaivin­ti žmonių dvasią, plėtoti santarvę, brolybę, antrojo tikslo Sąjūdžiui pasiekti, kaip sakė il­gametis Sąjūdžio vadovas, taip ir nepavyko. Todėl reikia atgaivinti tikėjimą savimi bei valstybe. Reikia didelio darbo. Daug darbo. Ir tą darbą turi padaryti Sąjūdis kartu su Tau­ta. Aštuoniolika beveik vienos „partijos" (su grupe draugų) valdymo metų davė daug negerų dalykų: 620 tūkstančių žmonių gy-vena žemiau skurdo ribos, beveik pusė mi­lijono išvyko iš tėvynės nerasdami sąlygų čia išgyventi, pusė milijono pensininkų gy­vena pusbadžiu, skirtumas tarp didžiausio ir mažiausio atlyginimo - apie 300 kartų, o buvusių 8000 valstybės valdymo biurokratų vieton - dabar jau 32 000. Bet partijoms, kaip atrodo, tai visiškai nerūpi. Joms rūpi tik laimėti rudenį įvyksiančius rinkimus ir likti tose pačiose kėdėse dar ketveriems me­tams. Todėl Sąjūdžiui subrendo laikas grįž­ti į Lietuvos politiką ir dalyvauti ateinan­čiuose rinkimuose. Dalyvauti kaip nepriklau­somai visuomeninei grupei, neturinčiai nie­ko bendra nė su viena politine partija.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija