Lietuvos Sąjūdis -totalitarinio režimo griovėjas
Linas ŠALNA
|
Rusijos atstovas Sergejus Kovaliovas,
atskleidė, kaip valdžia (putinizmas")
tyčiojasi iš savo piliečių per rinkimus,
atimdama iš jų teisę rinkti savo valdžią
|
Praeitą savaitę minėta Lietuvos Sąjūdžio įkūrimo
20-mečio sukaktis mus vėl nukėlė į beveik užmirštus laikus, kai
kovojome už Lietuvos laisvę. Savo darbus apžvelgti ir perspektyvas
numatyti ėmėsi ir neseniai įvykęs Lietuvos Sąjūdžio IX suvažiavimas.
Antradienį, birželio 3-iąją, Sąjūdžio įkūrimo dieną, Seime įvykęs
iškilmingas posėdis šiai reikšmingai sukakčiai paminėti daugeliui
priminė, kad Sąjūdis dar gyvas ir turi gyvuoti. Ketvirtadienį
ir penktadienį (birželio 5-6 dienomis) Seime vyko (tiesa, beveik
be Seimo narių, kurių buvo tik vienas kitas, teikęsis priminti
savo Sąjūdžio nuveiktus darbus) tarptautinė konferencija Berlyno
sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus (Pasipriešinimo totalitariniams
režimams sąsajos ir išvados)".
Gaila, kad Sąjūdį, atvedusį Lietuvą į nepriklausomybę, stengiamasi ne tik pamiršti, bet ir
ignoruoti, o dar labiau eliminuoti iš
politinio ir visuomeninio gyvenimo. Tai akivaizdu beveik visada, kai tik pradedama
kalbėti apie Sąjūdį. Štai ir šįkart. Jau pirmosios konferencijos dieną
po pietų pradingo beveik pusė konferencijos dalyvių- daugiausia tai padarė buvusios vyriausybės
nariai ir dabartiniai politikai. Tuo tik akivaizdžiai parodydami,
kad Sąjūdis jiems buvo reikalingas tik tada, kai iškėlė juos į valdžią. O ir per Sąjūdžio minėjimą Seime (antradienį) skambėjo keistos kalbos: Sąjūdžio jau
nebereikia, jis - tik istorijos reikalas.
Šią mintį" tuoj pat pasigavo bulvarinė ir
nepatriotinė žiniasklaida. Pasirodo, Sąjūdis buvo geras iki tol,
kol jis vadinosi perestroikos (pertvarkymo)
vardu, kol į jį buvo
įsitraukę daug kompartijos narių, kol nebuvo kalbama apie mūsų nepriklausomybę. Todėl tarptautinę konferenciją buvo bandoma pakreipti keista vaga:
esą Sąjūdis nepriklausomybę pasiekė tik
Lietuvos komunistų partijos dėka, ir taip esą jį
apibūdino net pats V. Landsbergis 1990 m. kovo 11 d., ką tik priėmus
Nepriklausomybės aktą. Gerai, kad tuo metu
salėje buvusieji konferencijos dalyviai parodė, kad su tokiomis istoriko L. Truskos istorinėmis" išvadomis nesutinka, ir sugėdintas prelegentas po kelių nevykusių frazių turėjo
vietą užleisti kitam kalbėtojui. Gražiai į
konferenciją įsikomponavo prezidento Valdo Adamkaus kalba. Teigiamai įvertinęs
Sąjūdį, kaip Lietuvos atgimimo šauklį,
Prezidentas atkreipė dėmesį į valdančiųjų
sau priskiriamas privilegijas, kurios piktina už
nepriklausomybę pasisakiusius piliečius.
Dar aštriau apie
dabartinę padėtį kalbėjo
europarlamentaras Vytautas Landsbergis,
ilgai ir svarbiausiais mūsų valstybės metais vadovavęs
Lietuvos Sąjūdžiui. Jo
pranešime buvo kalbama apie pavojus,
kylančius ir mūsų vidiniuose prieštaravimuose,
ir iš Rusijos, kurios aukštieji pareigūnai iki šiol neigia
(Lietuvos) okupaciją ir
aneksiją", ir buvusios imperijos rytuose vis dar laiko
užgrobę keturias nedideles Japonijos
saleles. Tai rodo, kad Rusija dar nėra tapusi demokratinių vertybių valstybe, kad buvusios Berlyno sienos šešėlis joje dar labiau sutirštėjęs
negu prieš 20 metų". Tad džiūgavimas, neva Berlyno siena, ypač dvasinė, kultūrinė Berlyno siena, griuvo, yra vaikiškas ir apgaulingas". Apie Rusijos grėsmę kalbėjo ir kiti
konferencijos prelegentai - iš Gruzijos, Švedijos, Baltarusijos, ir net pačios Rusijos atstovas Sergejus Kovaliovas, parodęs, kaip valdžia (putinizmas") tyčiojasi iš savo piliečių per rinkimus, atimdama iš jų teisę rinkti savo valdžią.
Taigi, Sąjūdžiui
iškovojus nepriklausomybę buvusio režimo jėgos netruko
per-sirikiuoti savam lietuviškam revanšui". Juo labiau kad buvęs režimas naujais pavidalais egzistuoja savo buvusioje erdvėje, daug didesnėje už Lietuvą".
Išties, kaip sakė Rumunijos
atstovas Marius Oprea, ši lyg ir demokratiją pasiekusi
šalis išlaiko visus autoritarinio Čausesku režimo
atributus - buvę komunistinio saugumo karininkai ir agentai ne tik nebuvo
teisiami, bet ir toliau dirba
svarbiuose valstybės postuose.
Jie, iškilmingai su pagarba laidojami, rašo į žiniasklaidą ir pan. Vienu žodžiu, jiems
buvo krikščioniškai atleista už baisiausius
nusikaltimus.
Visa konferencija, su kai kuriomis išimtimis, buvo profesionali. Kalbėjusieji prelegentai, pakviesti iš šalių, patyrusių ilgiausiai pasaulyje besitęsusi totalitarinį komunizmo
režimą, teisingai apibūdino tiek tuometinę padėtį, tiek po
išsivadavimo iš komunizmo
susiklosčiusią padėtį. Kaip savo
pranešimuose mintis dėstė konferencijos dalyviai, Vakarų šalims sunku objektyviai įvertinti komunizmą ir jo nusikaltimus, kadangi jos nepajuto šio režimo. Pasmerkti nacizmą jiems buvo lengviau, nes jis buvo nugalėtas dar XX amžiaus viduryje, o Sovietų Sąjunga, kaip šio režimo nugalėtoja, tapo supervalstybe ir ne vieną dešimtmetį vakariečiams reikėjo bendrauti tik su josreikalų ministrė,
ambasadorė, 2004 m. dirbusi Europos Komisijoje,
dabar - Latvijos Seimo narė Sandra
Kalnietė sakė, kad Baltijos šalyse istorija suprantama
kitaip nei Vakaruose. Daug mūsų šalies istorijos faktų yra nežinomi. Liūdniausia, kad Vakaruose
yra daugybė žmonių, kurie net nenori jų žinoti", - apgailestavo Latvijos atstovė. Būtina pasmerkti komunizmo nusikaltimus taip pat, kaip buvo pasmerkti nacių
veiksmai. Kol kas Europos Sąjunga šiuo
klausimu demonstravo tik politinės valios stoką.
Latvijos parlamentarė atkreipė dėmesį į
sklandantį mitą, kad iš komunistinio režimo išsivadavusios ir jį
demaskuoti siekiančios Baltijos šalys dažnai kaltinamos keršto siekimu. Bet tai - ne kerštas, o istorinis teisingumas. lyderiais. Buvusi
Latvijos užsienio
Baltijos kraštai Vakarams nelabai ką
reiškė, ir jų politika dažniau rėmėsi gerų santykių" su Sovietų Sąjunga išaukštinimu. JAV profesorius Alfredas Erichas Sennas apgailestavo, kad ilgus dešimtmečius mūsų ir kitos okupuotos valstybės amerikiečiams buvo terra incognita. Baltijos šalių nepriklausomybė, nors Vašingtonas nepripažino jų
okupacijos, nebuvo itin svarbus šios valstybės užsienio
politikos klausimas. JAV administracija nebuvo
pasiruošusi turėti reikalų su SSRS, net ir
bręstant 1989-ųjų įvykiams Baltijos šalyse.
Vakaruose buvo pernelyg lėtai
suvokiama, kodėl Baltijos šalyse atsiranda Sąjūdis ir
liaudies frontai. Sovietologija už
Atlanto rimtai buvo vystoma tik po Antrojo
pasaulinio karo - tada buvo
pradėti steigti specialūs institutai. Baltijos
šalys buvo tik šio mokslo, padedančio perprasti SSRS imperiją, dalis.
Dar prieš porą dešimtmečių nedaug kas nuspėjo, kad SSRS taps silpna ir atsidurs ant žlugimo slenksčio. Taip manė ir konferencijoje
pranešimą skaitęs vokiečių profesorius Egbertas
Jahnas. Apie tai jį tuomet įspėjo būsimasis pirmasis
faktinis Lietuvos vadovas V. Landsbergis.
Negalvojau, kad tapsite visiškai laisvi.
Maniau, kad vis tiek priklausysite kokiai nors federacija", - turėjo prisipažinti svečias. Kaip sakė E. Jahnas, Vidurio
ir Rytų Europa smarkiai nukentėjo tiek nuo nacių,
tiek nuo sovietų. Vykdant politines
masinio naikinimo programas - anot jo, tai galima
vadinti ne genocidu, o policidu -
nužudyti milijonai žmonių. Po
pastarųjų dviejų ES plėtros bangų
istorinė Europos visuomenės atmintis
pradėjo keistis. Dešimtmečius Vakarų
Europos, ypač Vakarų Vokietijos, naujausių
laikų istorinėje atmintyje esą dominavo žydų Holokaustas, o apie komunistų vykdytą masinį naikinimą kalbėta nedaug, ypač sumažėjus įtampai tarp dviejų blokų,
kuriuos iki tol skyrė geležinė uždanga". E. Jahno teigimu, nors
politinės sistemos prasme naciai ir komunistai -tolygūs režimai, pastarųjų vykdyti nusikaltimai prieš savo visuomenę nebuvo traktuojami taip pat. Tokiai padėčiai buvo keletas priežasčių.
Visų pirma SSRS per Antrąjį pasaulinį
karą kovojo antihitlerinėje koalicijoje ir įveikė nacius.
Nugalėtą politinę sistemą buvo lengviau pasmerkti nei
tą, kuri toliau klestėjo. Nelengva buvo smerkti ir valstybę, su kuria reikėdavo bendrauti. Atšilimo laikotarpiu situacija esą dar pablogėjo
- sovietus lyginti su naciais tapo dar
sunkiau. Pasak E. Jahno, prilyginti sovietų
nusikaltimus nacių veiksmams nelengva ir dėl to, kad
Vakarai, išskyrus Rytų Vokietiją,
nepatyrė komunizmo šmėklos". Tik tautos, nukentėjusios nuo komunizmo, žino, ką iš tiesų sovietai padarė.
Kodėl Lietuvoje (o daugeliu atvejų ir kitose pokomunistinėse šalyse) tokia stipri tapo
komunistinė nomenklatūra? Iš dalies
į tai atsakė V. Landsbergis, nenutylėjęs, kad dėl
dabartinės Lietuvos šiek tiek kaltas ir anuometinis Lietuvos Sąjūdžio
naivumas. Sąjūdis iš karto sugriovė visą
sovietų propagandinę mitologiją apie tariamai teisėtą
įsijungimo į SSR būdą. Jukjie teigė, kad
Lietuva tapo SSRS dalimi ir Sovietų respublika neva savo
noru, be prievartos, apgavystės ir
teroro.
Dvasinė krizė reiškiasi daug kur. Tą patvirtino ir po konferencijos Arkikatedros aikštėje vykęs mitingas į jį tesusirinko tik pusantro šimto žmonių.
Tada kėlusiam du pagrindinius tikslus
-atkurti Lietuvos nepriklausomybę ir
atgaivinti žmonių
dvasią, plėtoti santarvę, brolybę, antrojo
tikslo Sąjūdžiui pasiekti, kaip sakė ilgametis Sąjūdžio vadovas, taip ir
nepavyko. Todėl reikia atgaivinti tikėjimą savimi bei valstybe. Reikia didelio darbo. Daug darbo. Ir tą darbą turi padaryti Sąjūdis kartu su Tauta. Aštuoniolika beveik vienos partijos" (su grupe draugų) valdymo metų davė daug negerų
dalykų: 620 tūkstančių žmonių gy-vena žemiau skurdo ribos, beveik pusė milijono
išvyko iš tėvynės nerasdami sąlygų čia
išgyventi, pusė milijono pensininkų gyvena
pusbadžiu, skirtumas tarp didžiausio ir mažiausio atlyginimo - apie 300 kartų,
o buvusių 8000 valstybės valdymo biurokratų vieton - dabar jau 32 000. Bet partijoms, kaip
atrodo, tai visiškai nerūpi. Joms rūpi tik
laimėti rudenį įvyksiančius rinkimus ir likti tose
pačiose kėdėse dar ketveriems metams.
Todėl Sąjūdžiui subrendo laikas grįžti į Lietuvos
politiką ir dalyvauti ateinančiuose
rinkimuose. Dalyvauti kaip nepriklausomai visuomeninei grupei, neturinčiai nieko bendra nė su viena politine partija.
© 2008 XXI amžius
|