„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2008 m. birželio 11 d., Nr.9 (168)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Vengrijos revoliucijos, Prahos pavasario ir Lenkijos „Solidarnosc" atgarsiai

Bronislavas GENZELIS

Okupuota ir aneksuota Lietuva pergyveno kelis skirtingus laikotarpius: stalinizmo, kurio metu vyko ginkluota kova su okupantais - tada bet kokia vieša opozicinė veikla buvo neįmano­ma, chruščiovinio atšilimo ir restalinizacijos. Po diktatoriaus mirties atėjo didysis blaškymosi ir vilties metas. Iš pradžių tyliai, nedrąsiai dairantis, vėliau drąsėta. Lietuvoje kūrėsi ne­formalūs studentų ir kitokie sambūriai. Kiekvie­na aukštoji mokykla norėjo priminti savitumą. Iš­sivystė judėjimas už studentiškas kepures. Net Maskvoje studijuojantieji Lietuvos, Latvijos ir Es­tijos studentai įkūrė savo klubą Balticum, pasi­siūdino savo kepures, tuo išsiskirdami iš Maskvos studentijos. Jie palaikė ryšius su vengrų studentais, studijuojančiais Maskvoje.

Atėjo 1956 metai: viešas Stalino pasmerki­mas ir Vengrijos revoliucija bei žiaurus jos nu­malšinimas susilaukė atgarsio Lietuvoje. 1956 metai sudrebino ir Lietuvą. Tų įvykių apogėjus -1956 metų Vėlinės. Jos virto savotiška jauni­mo manifestacija, kurioje gausiai dalyvavo Lie­tuvos studentija. Ryškiausiai - Kaune, mat čia buvo gausiausia lietuviška ir tautiškai susipra­tusi studentija. Vilniaus studentija ir jaunimas taip pat priminė apie savo buvimą.

Po to sekė represijos, keli asmenys, įtarti riaušių organizavimu, buvo įkalinti. Dėl 1956 metų Kauno Vėlinių ilgiems metams buvo nu­teisti Algis Virbalis, Juozas Starkauskas ir Grigorijus Piskunovas; dėl 1957 metų Vėlinių - Albertas Žilinskas. Šie įvykiai tam tikru at­žvilgiu atsispindėjo Vytauto Rimkevičiaus ro­mane „Studentai" (1957). Po represijų atėjo trumpas atoslūgis. Nelauktai 1964 metais kri­to N. Chruščiovas.

Naujoji valdžia nepajėgė kontroliuoti visų procesų. Naudotasi proga: Lietuvą užtvindė kraštotyrinis judėjimas (romuviečiai ir žygei­viai), gaivintos tradicinės lietuvių šventės, rinktas folkloras. Prie įvairių institucijų kūrėsi nuo tiesioginės valdžios kontrolės nepriklau­somi klubai. Lietuvos marionetinė valdžia iš pradžių į panašius judėjimus žiūrėjo pro pirš­tus, nesuvokdama, kur jie pasuks. Be to, ji ne­turėjo aiškių nurodymų iš Maskvos, kaip elg­tis, nes ten vyko ne tiek idėjinė, kiek faktinė kova dėl valdžios.

Žmonės reiškė savo iniciatyvą. Reformuo-jasi ir liberalėja spauda, daugėja kultūrinės spaudos. 1965 metais pasirodė žurnalas „Kultūros barai", o 1967 metais Kaune - jau­nimo žurnalas „Nemunas", augo jų tiražai, ypač „Nemuno". Šiuose žurnaluose keltos nacionalinės savimonės problemos, pasirodė originalių prozos ir poezijos kūrinių, literatūrologinių straipsnių, atsigręžta į istoriją. 1968 metais pasirodė populiarus filosofinis žurna­las „Problemos", kuriame spausdintos žymių Vakarų Europos mąstytojų veikalų ištraukos, įrodinėta, kad nėra ir negali būti užbaigtų filosofinių sistemų. Mąstančiam skaitytojui buvo aišku, kad čia polemizuojama su oficialiąja valdančių sluoksnių politika. Pagyvėjimas jau­tėsi visose kultūrinio gyvenimo srityse. 1967 metais Kauno dramos teatro vyr. režisierium tapo J. Jurašas. Jo pastatymai (K. Sajos Ma­mutų medžioklė, J. Glinskio Grasos namai, J. Grušo drama Barbora Radvilaitė) susilau­kė didžiulio publikos įvertinimo.

Panašūs procesai vyko visame vadina­majame socialistiniame lageryje. Čekoslo­vakijos komunistai paskelbė, kad jų devizas - socializmas su žmogišku veidu. Negi metropolijoje be žmogiško veido? Vėl pradė­jo judėti ir Lenkija. To buvo jau per daug -imperija parodė savo iltis, įvykius Čekoslovakijoje įdėmiai sekė Lietuvos žmonės. Įsi­žiebė viltis. Lietuvius drąsino mintis, kad mes ne vieni siekiame permainų.

Rusijos imperialistai aiškinosi, kas atsitiko ir kas dėl to kaltas. Jie padarė genialią išvadą -dėl visko kalti inteligentai, kurie įsitvirtino Čekoslovakijos komunistų partijoje, ir užsienio imperialistai. Pastarieji buvo sunkiai pasiekia­mi, o inteligentai čia pat. Ant jų galvų ir išlietas pyktis - Čekoslovakijos komunistųpartija buvo išvalyta nuo inteligentų, imperijoje apribotas in­teligentų stojimas į Komunistų partiją.

Rusija nebuvo subrendusi reformoms -tik saujelė Maskvos inteligentų Raudonoje aikštėje suorganizavo protesto akciją. Jos dalyviai buvo suimti. Režimas baiminosi, kad Prahos pavasario bacila nepersimestų į ki­tas Rusijos imperijos kontroliuojamas šalis, kuri jau stipriai ruseno ir Lenkijoje. Ši jų baimė buvo pagrįsta.

Prahos pavasario ideologai susilaukė daugybės simpatijų Lietuvoje. Įvykiai Čekos­lovakijoje teikė vilčių (manyta, kad demokra­tės režimas ir mūsų krašte). Lietuvos vado­vybė atsidūrė dviprasmiškoje padėtyje. Mask­va domėjosi, kaip Lietuvos gyventojai reaguo­ja į invaziją Čekoslovakijoje, bet mūsų funk­cionieriai puikiai žinojo, kad jų šeimininkams Maskvoje nepatiks, jei jie sužinos tiesą. Dėl to regioniniai Lietuvos komunistų veikėjai, ku­rie bandydavo pranešti tiesą mažų mažiau­sia gaudavo pylos. Jiems LKP CK vadovai aiškindavo: negi norit, kad atvyktų TSKP CK brigada mus tikrinti, jūs turite žinoti, kokias išvadas jie padarys.

A. Sniečkus ir jo parankiniai stengėsi vis­ką užglaistyti, nes tik tai garantavo jų asmeninį saugumą. Jiems pavyko be didesnio triukšmo sutramdyti kraštotyrininkus, nutraukti valdžios nekontroliuojamų klubų veiklą. Tauta jautėsi su­gniuždyta, marionetinė Lietuvos valdžia tikėjo, kad ji kontroliuoja padėtį šalyje. Ir štai 1972 m. gegužės 14 dieną sekdamas Čekijos jaunuo­lio Jano Palacho pavydžiu, Kaune viešai susi­degino devyniolikametis Romas Kalanta. Jis metė tokius pat šūkius, kaip ir Čekijos jaunuo­lis, tik su lietuvišku atspalviu.

R. Kalantos pasirinktas protesto būdas daugelį lietuvių pribloškė. LKP CK negalėjo jo nuslėpti. Kaip reaguoti? Pasirinktas labiau­siai priimtinas Maskvai aiškinimo būdas: viešas - visuomenei ir savas - partiniam aktyvui. Pirmuoju atveju teigta, esą chuliga­nai pasinaudojo psichiškai nestabilaus jau­nuolio poelgiu savanaudiškėms kėslams, net mėginta nustatyti tų chuliganų išorinius po­žymius (chuliganais laikyti visi, kurie augi-nosi barzdas, ilgus plaukus bei nešiojo kito­kio negu įprasta kirpimo kelnes). Taip viešai aiškindami oficialūs valdžios pareigūnai sie­kė, kad Kauno įvykiai neturėtų politinio at­spalvio, tai yra apibūdino protesto akcijas kaip chuliganizmo protrūkį ar psichiškai ne­įgalių veiksmus. Tuo tarpu uždaruose posė­džiuose aiškinta, esą tai nacionalistų ir revi-zionistų išpuoliai prieš socialistinę tėvynę, neabejota, jog Romo Kalantos susideginimas Kaune yra politinis protestas.

Kaune vyko masinės demonstracijos ir riaušės. Faktiškai po R. Kalantos susidegini­mo mieste buvo įvesta komendanto valanda. Neramumai vienaip ar kitaip nuvilnijo per Lie­tuvą. Nejauku buvo pripažinti, kad tai masinis judėjimas. Jaunuoliai su barzdom, su neati­tinkančiomis įprasto kirpimo kelnėmis ir pana­šiais požymiais buvo gaudomi gatvėse, veja­mi iš Kauno. Tuo pat metu vengta šiems įvy­kiams suteikti didesnio atgarsio.

Bet visgi valdžios kuluaruose mąstyta: jei įvykiai Kaune yra įvykių Čekoslovakijoje, Lenkijoje tąsa, vadinasi, priežastys analoginės kaip ir ten. Jeigu tose šalyse dėl kilusių suiručių kalti inteligentai, taip yra ir Kaune. Jų ir ieškota visur: ir nelegaliuo­se sambūriuose, ir inteligentijos veikloje.

Kadangi žmonės gausiai lankėsi Kauno dramos teatre, žavėjosi J.Jurašo pastaty­mais, o ypač J.Grušo drama Barbora Radvi­laitė, vadinasi, teatras prisidėjo prie nesvei-kos nuotaikos susiformavimo Kaune. Spek­taklis Barbora Radvilaitė buvo tiesiogiai ap­kaltintas nacionalizmo skatinimu, nuimtas nuo rampos, o režisierius J. Jurašas buvo atleis­tas iš pareigų. Apkaltinta ir žurnalo „Nemu-nas" redakcija. Keičiami jo vadovai, siekta, kad panašūs įvykiai nebepasikartotų. Repre­sijų banga nusirito po visą Lietuvą nors ir ne­įgavo ypač aštrių formų, nes tai reikštų pri­pažinimą jog Lietuva nepatenkinta savo sta­tusu. Tuo nebuvo suinteresuoti nei vietinė valdžia, nei Maskva.

Jaunuoliai vilniečiai, kurie minėtų įvykių metu buvo pastebėti Kaune, buvo šalinami iš mokyklų, o iš aukštujų mokyklų, dėstytojų reikalauta, kad šie barzdotiems ar užsiauginusiems ilgus plaukus studentams, nešiojantiems kito­kias kelnes, neleistų laikyti egzaminų. Šiandien tai skamba kaip smagus anekdotas. Deja, tai nebuvo anekdotas, nes taip vizualiai buvo reiš­kiamas nepasitenkinimas esamybe.

Po R. Kalantos susideginimo lietuvių są­monėje įvyko trečiasis lūžis. Pirmasis, kai su­vokta, jog ginkluota kova neduos lauktų rezul­tatų - reikia pasitikėti demokratėjimo procesu. Nuo 1956 metų žymi Lietuvos gyventojų dalis tikėjo būsimų permainų efektyvumų, o 1972 metais įsitikinta, kad vien vieša veikla neper­spektyvi (būtina ir konspiratyvi). Prasidėjo vi­suotinis pasyvusis pasipriešinimas, neveng­ta ir nelegalios veiklos. Vieningo centro ne­buvimas apsunkino okupantų veiksmus. Jie nepajėgė kontroliuoti situacijos. Taip 1972 metų įvykiai Kaune davė impulsą naujų pasi­priešinimo formų paieškoms.

1972 metais pasirodė pirmasis nelegalus leidinys „Katalikų bažnyčios kronika", pra­dėjęs naują pogrindines spaudos etapą. Pa­laipsniui formuojasi platus savilaidos tinklas. Čia prisiminė ir istorinė nelegalios spaudos patirtis (XIX amžiaus antroji pusė).

Kiekvienas šalies demokratėjimas kėlė grėsmę imperijos egzistavimui. Bet jos val­dovai negalėjo visam laikui save pasmerkti visuotinei izoliacijai. Jie ieškojo imperijai naudingų kontaktų su išoriniu pasauliu. Gi­mė tiltų tiesimo politika. Bet kiekvienu tiltu judėjimas vyksta dviem kryptimis. Pasirašius Helsinkyje Žmogaus teisių deklaraciją, 1977 metais V. Petkaus iniciatyva įsisteigė Lietuvos Helsinkio grupė, fiksavusi žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje. Ji palaikė ryšius su analoginėmis kitų šalių grupėmis. 1978 metais pasirodė Lietuvos Laisvės Lygos ma­nifestas. 1979 m. paskelbta 45 pabaltijiečių chartija, raginanti nutraukti šių šalių okupa­ciją. Joje aiškiai pasakyta, kad Lietuvos, Lat­vijos ir Estijos aneksija įvykdyta dėl Moloto­vo-Ribentropo sandorio. Taigi, vėl iškįlo Lie­tuvos valstybingumo atkūrimo idėja. Šį kar­tą, siekiant ją realizuoti, derinti legalūs ir ne­legalūs veiksmai, suvokta, kad nepriklauso­mybė bus atgauta taikiu keliu.

Kaleidoskopiškai įvykiai rutuliojosi ir Len­kijoje. O Lenkija netoli nuo Lietuvos. Lietu­voje įdėmiai sekta, kas vyksta kaimyninėje šalyje. Lietuvos inteligentija artimai bendra­vo su lenkais, mezgėsi ryšiai su Lenkijos opozicija. „Solidarumas" skatino ir mus veikti. Dar iki Sąjūdžio gimimo Lietuvoje formavosi valdžios kontrolei nepasiduodančių kultūro-sauginių ir gamtosauginių klubų veikla. Tarp atskirųjų veikėjų ir Lenkijos opozicijos (Ja-ceko Kuronio, Bronislovo Geremeko ir kitų) mezgėsi asmeniniai kontaktai. Taip klostėsi palanki dirva Lietuvos opozicijai, kuri 1987-1988 metais išsiliejo į vieningą judėjimą už Lietuvos valstybingumo atstatymą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija