Ką man reiškia liepos 6-oji
Edmundas SIMANAITIS
Pirmiausia - tai viena iš trejeto reikšmingiausių ir svarbiausių valstybinių švenčių greta Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios. Antra, neslėpsiu, kad maloniai kutena savimeilę šventės data. Ji įsiterpusi tarp dviejų brandžios demokratijos šalių analogiškų švenčių. Amerikiečiai mini JAV nepriklausomybės dieną liepos 4-ąją o prancūzai savo nacionalinę dieną švenčia liepos 14-ąją.
Trečia, stebina Mindaugo, kaip politiko, išmintis. Jis suvokė, kad gamtmeldiška Lietuva, likusi viena jau krikščioniškomis tapusių valstybių apsuptyje, bus negailestingai puolama ir krikštijama kalaviju. Po valdovo Mindaugo, žinoma, ir krašto gyventojų krikšto, tiesioginės agresijos tikimybė sumažėtų. Skaudžiai apmaudu, kad Mindaugo karalystė gyvavo tik dešimtį metų.
Ketvirta, būtent Mindaugo įžvalgumą atsigręžti į Vakarus pateisina aštuonių šimtmečių Lietuvos permaininga istorija. Vienuolio Kristijono patariamas jis gebėjo tai padaryti pagal to meto politikos praktiką trumpiausiu laiku.
Penktoji pastaba morališkai man yra pati
sunkiausia. Karalių Mindaugą ir sosto pavel-dėtojus karalaičius Ruklį ir
Rupeikį nužudė svainis kunigaištis Daumantas ir jam talkinę sąmokslininkai.
Nesiimu svarstyti šio kraupaus ir labai lemtingo Lietuvai įvykio priežasčių.
Su Mindaugo karalystės išnykimu žlugo baltų genčių susivienijimo, veikiau -
suvienijimo viltis. Nerealu spėlioti, kas būtų buvę, jeigu Mindaugo karalystė
būtų pasiekusi XIX
amžių, bet atmintį skauda, net labai skauda... Istorija yra
tokia, kokia yra.
Karaliaus žudikas pasitraukė į Pskovą, gavo ten
prieglobstį ir, būdamas narsus karys ir sumanus vadovas, buvo veikiai
pripažintas pskoviečių kunigaikščiu, o po to tapo ir stačiatikių šventuoju
Timofejumi. Daumanto kalavijas (Dovmantov mieč, rus.) laikomas Pskovo miesto
šventenybe, ant kurios ašmenų tiesiogine ar perkeltine prasme Pirmojo ir
vienintelio Lietuvos Karaliaus kraujas iki šiol garuoja...
Pskoviečiai Daumanto kalaviją gerbia ne kaip
muziejinį eksponatą, o saugo kaip relikviją, kaip miesto saugumo garantą,
neleisdami kalavijo išvežti iš Pskovo miesto.
Šie istorijos faktai prašyte prašosi analitinio,
apibendrinančio filosofinio, pilietinio, kultūrinio nušvietimo meno
priemonėmis. Jus-tino Marcinkevičiaus dramų trilogijos Mindau-gas jau
nepakanka.
Šešta, minint 750 metų Mindaugo vainikavimo
sukaktį, o tai įvyko prieš penkerius metus, Vilniuje buvo iškilmingai
atidengtas paminklas Karaliui Mindaugui. Monumento autorius skulptorius
Regimantas Midvikis. Jam talkino architektai A. Nasvytis, R. Kriš-topavičius,
l. Alistratovaitė. Mane nustebino viena, sakyčiau, nereikšminga detalė. Valdovo
žvilgsnis nukreiptas tiesiai į Vrublevskio g. 6 namo duris. 1946 m. lapkričio
29 dieną per jas ginkluoti emgebistai įvedė vienuolika Tauro apygardos laisvės
kovotojų. Tame pastate konvejeriu sukosi MVD tribunolo mėsmalė, pasmerkdama
mirčiai arba Gulago katorgai pavergtos šalies piliečius. Niekas iš mūsų tuomet
negalėjo pagalvoti, kad Karalius kada nors galės stebėti tarsi kelis
dešimtmečius atgalios atsuktą filmą - savo valstybės gynėjų juodąją lemtį -
keturi Tuskulėnuose, vienas kautynėse žuvęs, kitų kauleliai Gulago bevardėse
kapavietėse trūnija. Tądien prie paminklo Karaliui stovėjome tik du
išlikusieji.
Beje, tarp garbiųjų svečių paminklo atidengimo
iškilmėse dalyvavo ir Maskvos meras Jurijus Lužkovas. Nepavyko su juo net
žodeliu persimesti. Sovietmečiu jis rūpinosi chemijos pramonės įmonių
automatizavimo, technologinių procesų valdymo problemomis. Man, tuomet
dirbusiam Jonavos įmonėje Azotas, dažnai tekdavo bendrauti su J. Lužkovu
tarnybiniais reikalais. Jis, kiek leido struktūra, praktikavo demokratiją ir
toleravo nuomones gamybiniuose pasitarimuose. Dabar, atrodo, politikoje
laikosi imperinio požiūrio.
Septinta, ši diena - įpareigojanti piliečius
neprarasti budrumo, nemažinti dėmesio nacionalinio saugumo problemoms, o ypač
vidaus politikos reikaluose. Apie imperinės politikos kėslus liudija neseniai
vykdyta inter-netinė ataka Lietuvoje ir įvykiai Chanty-Man-sijske. Šiame Sibiro
mieste vyko pasaulinis finougrų tautų kongresas. Rusijos Dūmos Užsienio
reikalų komiteto pirmininkas K. Kosačio-vas užsipuolė Estiją už neatsakingą
politiką Estijos rusų atžvilgiu". Tiesmukų imperine šovinistine
neapykanta persunktų kaltinimų srautas nedidelei šaliai, neturinčiai nei balistinių
raketų nei atominio ginklo, nei milijoninių armijų privertė demokratinės
Estijos Respublikos prezidentą Toomas Hendrik llvesą priimti vienintelį
teisingą sprendimą - nesileisti į Stalino-Hitlerio 1939 metų slapto suokalbio
pasekmių teisinimo" ekvilibristiką ir pasitraukti iš kongreso.
Kol Rytuose vyrauja imperinės agresyvios
nuotaikos, Valstybės dieną švęsdamas prisimenu ir savo pilietines pareigas. Jų
ne viena, bet apie svarbiausiąją jau pasakiau - savo žodį.
© 2008 XXI amžius
|