„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2008 m. liepos 16 d., Nr.11 (170)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Ką man reiškia liepos 6-oji

Edmundas SIMANAITIS

Pirmiausia - tai viena iš trejeto reikšmin­giausių ir svarbiausių valstybinių švenčių greta Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios. An­tra, neslėpsiu, kad maloniai kutena savimeilę šventės data. Ji įsiterpusi tarp dviejų bran­džios demokratijos šalių analogiškų švenčių. Amerikiečiai mini JAV nepriklausomybės die­ną liepos 4-ąją o prancūzai savo nacionali­nę dieną švenčia liepos 14-ąją.

Trečia, stebina Mindaugo, kaip politiko, išmintis. Jis suvokė, kad gamtmeldiška Lietu­va, likusi viena jau krikščioniškomis tapusių valstybių apsuptyje, bus negailestingai puo­lama ir krikštijama kalaviju. Po valdovo Mindau­go, žinoma, ir krašto gyventojų krikšto, tie­sioginės agresijos tikimybė sumažėtų. Skau­džiai apmaudu, kad Mindaugo karalystė gy­vavo tik dešimtį metų.

Ketvirta, būtent Mindaugo įžvalgumą atsi­gręžti į Vakarus pateisina aštuonių šimtmečių Lietuvos permaininga istorija. Vienuolio Kris­tijono patariamas jis gebėjo tai padaryti pagal to meto politikos praktiką trumpiausiu laiku.

Penktoji pastaba morališkai man yra pati sunkiausia. Karalių Mindaugą ir sosto pavel-dėtojus karalaičius Ruklį ir Rupeikį nužudė svainis kunigaištis Daumantas ir jam talkinę sąmokslininkai. Nesiimu svarstyti šio krau­paus ir labai lemtingo Lietuvai įvykio priežas­čių. Su Mindaugo karalystės išnykimu žlugo baltų genčių susivienijimo, veikiau - suvieni­jimo viltis. Nerealu spėlioti, kas būtų buvę, jei­gu Mindaugo karalystė būtų pasiekusi XIX amžių, bet atmintį skauda, net labai skauda... Istorija yra tokia, kokia yra.

Karaliaus žudikas pasitraukė į Pskovą, ga­vo ten prieglobstį ir, būdamas narsus karys ir sumanus vadovas, buvo veikiai pripažintas pskoviečių kunigaikščiu, o po to tapo ir sta­čiatikių šventuoju Timofejumi. Daumanto ka­lavijas (Dovmantov mieč, rus.) laikomas Pskovo miesto šventenybe, ant kurios ašme­nų tiesiogine ar perkeltine prasme Pirmojo ir vienintelio Lietuvos Karaliaus kraujas iki šiol garuoja...

Pskoviečiai Daumanto kalaviją gerbia ne kaip muziejinį eksponatą, o saugo kaip relik­viją, kaip miesto saugumo garantą, neleisda­mi kalavijo išvežti iš Pskovo miesto.

Šie istorijos faktai prašyte prašosi anali­tinio, apibendrinančio filosofinio, pilietinio, kultūrinio nušvietimo meno priemonėmis. Jus-tino Marcinkevičiaus dramų trilogijos „Mindau-gas“ jau nepakanka.

Šešta, minint 750 metų Mindaugo vaini­kavimo sukaktį, o tai įvyko prieš penkerius metus, Vilniuje buvo iškilmingai atidengtas paminklas Karaliui Mindaugui. Monumento autorius skulptorius Regimantas Midvikis. Jam talkino architektai A. Nasvytis, R. Kriš-topavičius, l. Alistratovaitė. Mane nustebino viena, sakyčiau, nereikšminga detalė. Val­dovo žvilgsnis nukreiptas tiesiai į Vrublev­skio g. 6 namo duris. 1946 m. lapkričio 29 dieną per jas ginkluoti emgebistai įvedė vie­nuolika Tauro apygardos laisvės kovotojų. Tame pastate konvejeriu sukosi MVD tribu­nolo mėsmalė, pasmerkdama mirčiai arba Gulago katorgai pavergtos šalies piliečius. Niekas iš mūsų tuomet negalėjo pagalvoti, kad Karalius kada nors galės stebėti tarsi ke­lis dešimtmečius atgalios atsuktą filmą - sa­vo valstybės gynėjų juodąją lemtį - keturi Tuskulėnuose, vienas kautynėse žuvęs, ki­tų kauleliai Gulago bevardėse kapavietėse trūnija. Tądien prie paminklo Karaliui stovė­jome tik du išlikusieji.

Beje, tarp garbiųjų svečių paminklo atiden­gimo iškilmėse dalyvavo ir Maskvos meras Ju­rijus Lužkovas. Nepavyko su juo net žodeliu persimesti. Sovietmečiu jis rūpinosi chemijos pramonės įmonių automatizavimo, technologi­nių procesų valdymo problemomis. Man, tuomet dirbusiam Jonavos įmonėje „Azotas“, daž­nai tekdavo bendrauti su J. Lužkovu tarnybi­niais reikalais. Jis, kiek leido struktūra, prakti­kavo demokratiją ir toleravo nuomones gamy­biniuose pasitarimuose. Dabar, atrodo, politi­koje laikosi imperinio požiūrio.

Septinta, ši diena - įpareigojanti piliečius neprarasti budrumo, nemažinti dėmesio na­cionalinio saugumo problemoms, o ypač vi­daus politikos reikaluose. Apie imperinės po­litikos kėslus liudija neseniai vykdyta inter-netinė ataka Lietuvoje ir įvykiai Chanty-Man-sijske. Šiame Sibiro mieste vyko pasaulinis fi­nougrų tautų kongresas. Rusijos Dūmos Už­sienio reikalų komiteto pirmininkas K. Kosačio-vas užsipuolė Estiją už „neatsakingą politiką Estijos rusų atžvilgiu". Tiesmukų imperine šo­vinistine neapykanta persunktų kaltinimų srautas nedidelei šaliai, neturinčiai nei balis­tinių raketų nei atominio ginklo, nei milijoninių armijų privertė demokratinės Estijos Respub­likos prezidentą Toomas Hendrik llvesą pri­imti vienintelį teisingą sprendimą - nesileisti į Stalino-Hitlerio 1939 metų slapto suokalbio pasekmių „teisinimo" ekvilibristiką ir pasitrauk­ti iš kongreso.

Kol Rytuose vyrauja imperinės agresy­vios nuotaikos, Valstybės dieną švęsdamas prisimenu ir savo pilietines pareigas. Jų ne viena, bet apie svarbiausiąją jau pasakiau - savo žodį.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija