„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2008 m. liepos 16 d., Nr.11 (170)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Lietuva pasirengusi sugyventi su Rusija

Audronius AŽUBALIS

Birželio 24-27 dienomis Audronius Ažubalis, Seimo TS frakcijos narys, Už­sienio reikalų komiteto pirmininko pava­duotojas, su Seimo užsienio reikalų komi­teto delegacija Rusijos Federacijos Vals­tybės Dūmos Tarptautinių reikalų komite­to pirmininko kvietimu dalyvavo susitikime su Dūmos nariais. Tokie susitikimai jau ta­po tradiciniais. Užsienio reikalų komiteto delegacija vieną kartą per metus važiuoja į Maskvą arba Rusijos parlamentarai at­vyksta į Lietuvą. Dūmoje Seimo nariai su­sitiko su Valstybės Dūmos pirmininko pa­vaduotoju A. M. Bobakovu, valdančiosios „Jedinaja Rossija" frakcijos pirmuoju pa­vaduotoju A. N. Čilingarovu, užsienio rei­kalų viceministru V. G. Titovu, įvyko susi­tikimas tarptautinių reikalų komitete. Ap­tarti tarpvalstybiniai santykiai.

Paprašėme A. Ažubalio pasidalinti įspū­džiais iš šios kelionės.

Reikia pasakyti, kad pasitenkinimo santy­kiais tarp Rusijos ir Lietuvos iš abiejų pusių nėra daug. Dar daugiau, pasakiau kolegoms, kad pertuos 18 metų mums nepavyko sukurti pozityvios tarpusavio santykių darbotvarkės. Palyginus pozityvius dalykus ir problemas vis dėlto probleminiai klausimai žymiai lenkia. Prie pozityvių dalykų galime priskirti istorinę 1991 metų sutartį tarp Lietuvos ir Rusijos dėl tarp­valstybinių santykių pagrindų, kurioje Rusija pripažino Lietuvą, Kovo 11-osios aktą bei 1940 metų Lietuvos aneksiją. Pavyko išspręs­ti Karaliaučiaus srities tranzitą - tai unikalus sprendimas; yra pasirašytos sutartys dėl sienų, pasirašyta sutartis dėl laivybos Kur-šių mariomis ir vidiniais vandenimis; auga pre­kyba - mūsų eksportas per porą metų išaugo 30 proc. Rusijos investicijos Lietuvoje suda­ro daugiau kaip 1 mlrd. litų, tiesa, Lietuvos auga kukliai, šiuo metu sudaro tik šiek tiek daugiau negu 145 mln. eurų, čia, matyt, įta­kos turi ir prasidėjęs spaudimas Lietuvos ver­slui Karaliaučiaus srityje. Tie, kurie nesutinka perleisti verslo „kažkam", dingsta kaip S. Ju­cius ar subadomi peiliais kaip jo įpėdinis.

Reikia pripažinti, kad žymiai daugiau yra neišspręstų klausimų. Tarpvalstybinius san­tykius didele dalimi lemia oficialūs vizitai, ku­rie yra tam tikri švyturiai, demonstruojantys, kad santykiai tarp valstybių yra geri. O iki šiol nė vienas Rusijos Federacijos prezidentas nėra apsilankęs Lietuvoje. Ženklas yra ir tai, kad dabartiniu metu į mūsų premjero šešis laiškus Rusijos premjerui negauta nė vieno at­sakymo. Kaip ir ženklas, kad trejus metus po sutarties su Rusija dėl sienos pasirašymo ta mažytė sienos atkarpėlė su Karaliaučiaus sri­timi nėra demarkuota. Rusija teisinasi... pini­gų stoka! Apie garsiojo dujotakio „Družba" „kranelio užsukimą" mes taip pat nesame in­formuoti ar ne pusantrų metų, išskyrus vieno Dūmos komiteto pirmininko raštą. Rusijos Fe­deracijoje slapstosi 43 nusikaltėliai, o Rusija atsisako mums padėti juos apklausti. Rusija nevykdo savo įsipareigojimų Europos Tarybai -yra pasirašiusi programą dėl mūsų tremti-nių arba jų palikuonių grįžimo į tėvynę. Paga­liau sutartis dėl laivybos Kuršių mariomis ir vidaus vandenimis nėra ratifikuota ir dar net ne­pateikta Dūmai. „Vnešekonombankas" tebe­lieka skolingas mūsų piliečiams. O skolos mū­sų statybininkams - juokingi pinigai - 800 tūkst. dol. (gal jau ir tų kompanijų, kurios Ru­sijoje statė gyvenamuosius namus Sankt Pe­terburgo srityje ir Karaliaučiuje, nebėra). Tu­rime problemų dėl dėl kapų tvarkymo sutar­ties vykdymo - deramasi jau daug metų.

Visa tai sudėjus matome, kad mūsų san tykiai, prasidėję labai aukšta nata - Vytauto Landsbergio ir Boriso Jelcino parašais, po to sustojo, ir sustojo tada, kai pasikeitus vado­vybei Rusijoje pradėjo keistis kursas, pasikei­tė ir požiūris į „artimąjį užsienį".

Ką daryti? Nepaisant to, kad pokalbiai vy­ko Seimo arba Dūmos tonacijomis - kai kalba­ma pakeltu balsu, - reikia didinti tarpusavio pasitikėjimą. Mano pasiūlymas buvo papras­tas - padarome knygą ir pavadiname ją bal­tąja, žaliąja, raudonąja ar dar kaip nors kitaip ir surašome abiejų pusių ginčytinus, išspren­džiamus ir beviltiškus klausimus, kuriuos kol kas reikia atidėti. Pradedame nuo faktų kon­statavimo. Dabar kiekviena institucija konsta­tuoja savo problemas, o bendro vaizdo abi pusės ar bent jau viena iš jų neturi.

Kitas dalykas - reikia, kad į tarpvalstybi-nių santykių sprendimą labiau įsitrauktų abie­jų pusių visuomenė. Mums buvo pasakyta, kad Dūma priims griežtą pareiškimą prieš Lie­tuvą. Mano atsakymas buvo - Lietuva gali at­sakyti tuo pačiu, bet tas pareiškimų karas nie­ko pozityvaus neduos. Reikia susėsti ir pra­dėti kalbėtis iš principo, ir geriausias laikas tam yra kiti metai. Mes švęsime Lietuvos var­do paminėjimo tūkstantmetį (beje, Lietuvos vardas paminėtas kartu su Rusijos vardu). Ki­tų metų vasario mėnesį švęsime diplomatinių santykių užmezgimo tarp Maskvos kunigaikš­tystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 515 metų sukaktį - sutartis buvo pasirašyta tarp caro Ivano III ir Lietuvos didžiojo kuni­gaikščio Aleksandro. Rusija tada pirmą kartą sutartį dėl pasikeitimo pasiuntinybėmis pasi­rašė su Europos valstybe. Siūliau: dalyvau­kite, kurkime monografijas, kvieskime istori­kus, renkime renginius.

Supratau, kad rusai mato, jog dabartiniai Lie­tuvos vykdomosios valdžios žingsniai yra be­prasmiški: priešrinkiminis laikotarpis, ir nei jie, nei mes neturime ką padėti ant stalo. Yra aibės pro­blemų - vienos sprendžiamos lengviau, kitos sunkiau, bet spręsti jų nepasiruošta. Kai kurių problemų net nenorime spręsti. Pvz., sienų de­markavimas. Rusai sako: „Kol kas Europoje yra psichologinis barjeras matyti mus sovietais, o ne Rusijos Federacijos piliečiais". Bet juk jie elgiasi kaip sovietai, jie garbina sovietinę pra­eitį. Mums sovietinė praeitis yra viena, o jiems - kita. Mes taip ir sakėme: jūs tą sovietinę pra­eitį inkorporavote į savo istoriją, jums tai pasi­didžiavimas, ir jie sutiko: taip, Petro l epocha ir stalininis/sovietinis laikotarpis juos vienija. Tai­gi jeigu valstybė yra statoma ant tokių pamatų, žinoma, kalbėtis yra sunku.

Mūsų vizitas Maskvoje yra labai svarbus dalykas, tai rodo, kad mes kalbamės. Galima nusisukti nuo Rusijos ir pasakyti, kad mums Rusija rūpi tik bendrame Europos Sąjungos santykių su ja kontekste, bet, mano nuomo­ne, toks požiūris neteisingas. Mes turime sa­vų specifinių interesų ir su Rusija turime kal­bėtis atskirai. Pvz., uždarome Ignalinos elek­trinę, Karaliaučiui pritrūksta elektros, rusai ten stato šiluminę elektrinę ir jiems reikia daugiau dujų. Ar Lietuva sutinka, kad per Lietuvą būtų nutiestas papildomas dujotakis į Karaliaučių? Mano nuomone, tai būtų labai geras sprendi­mas. Abipusiai garbingi įsipareigojimai šalis „pririša" viena prie kitos gerąja to žodžio prasme. Ar sutiks Rusija?

Kad mums reikia daugiau dirbti su rusais, rodo ir tas faktas, kad Rusijos Dūmos nariai labai prastai žino istoriją. Kai aš pradėjau kal­bėti apie 1991 metų sutartį, jaunas Dūmos de­putatas pradėjo aiškinti, kad aneksija - tai dar ne okupacija. Arba vėl - rusai nuoširdžiai tiki, kad Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metu buvo sukurtas SS dalinys.

Daug dar reikia nuveikti, bet pagrindinis dalykas – gerų santykių turi norėti abi pusės. Mūsų pusė yra pasirengusi sugyventi su Ru­sija, o tokie vizitai kaip šis, tegu ir nežymiai, prisideda prie kaimynystės santykių kūrimo.

Parengė Audronė V. ŠKIUDAITĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija