Apie nebaigtą karą Gruzijoje

Vytautas Landsbergis,

Europos Parlamento narys

Teroristinis aktas Cchinvalyje, užmušęs būrį Rusijos karių, kaip ir ankstesnieji valstybių karo veiksmai rugpjūtį, Gruzijai kariauti visai nepatogiu laiku, gali būti reikalingas Kremliui atkakliai norinčiam pakeisti valdžią Tbilisyje ir jos politinę orientaciją. Daug kas prisimins namų sprogdinimus Maskvoje, padėjusius pulti Čečėniją.

Dabartinio sprogimo šaltiniai galima spėti ir kiti – gal Šiaurės Kaukazo engiamųjų smūgis nelauktoje vietoje, gal sudegintų, išprievartautų ir išvarytų Pietų Osetijos gruzinų kerštas, gal nelaimes žmonėms atnešusio Rusijos statytinio Kokoity savos opozicijos išpuolis, – bet Kremliaus apkaltintai Gruzijos vyriausybei toks įvykis absoliučiai nenaudingas ir pavojingas.

Aktyvaus karo pervedimas į paliaubų ir okupacinę situaciją niekad nereiškia jo pabaigos. Taip ir tebesitęsiantis Rusijos-Gruzijos karas gali būti bet kada aktyvuotas, jei vienai pusei bus naudinga. Karo įšaldymas atplėšus Gruzijos dalis, kai vis labiau ryškėja Rusijos valdžios klaidos ir politiniai nuostoliai, o Kremliaus atvirai nekenčiamoji M. Saakašvilio valdžia gauna tarptautinę paramą ir vėl stiprina savo kandidatūrą į NATO, suprantama, turi pykinti Kremliaus viršūnę, GRU bei generalitetą. Jeigu Rusijai dar ateina finansinis krachas, jei dūžta planai įsigalėti visoje Europoje, tai dabartinė vadovybė gali griebtis kraštutinių karingų veiksmų. Visi laisvi kaimynai turi būti solidarūs ir pasirengę. Gruzijos užpuolimas, kuris nepasibaigė, liečia visus. Europos Sąjunga turėtų matyti pavojų ir savo pačios kraštutiniam išmėginimui, nelaukti nei susitarimų laužymo, nei galimos naujai plečiamos invazijos į Gruziją.

© 2008 „XXI amžius“