„Iskander“ šešėlis virš Europos

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Padėtis Europoje darosi vis labiau miglota, daugėja sumaišties ženklų. Tai susiję tiek su ekonomine krize, tiek su Rusijos pastangomis skaldyti Europą, primesti jai savo valią. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas dar lapkričio pradžioje pagrasino, kad Rusija, reaguodama į JAV priešraketinės gynybos skydo įkūrimą, Kaliningrade dislokuos „Iskander“ raketas. Tokiu atveju ši grėsmingų raketų sistema būtų dislokuota Lietuvos pašonėje. Bet už visos šios „dūmų uždangos“ slypi ir kitos Rusijos lyderių užmačios – plėsti savo politinę ir ekonominę įtaką. Kremlius aktyviai teigia: „Susikūrė vienpolis pasaulis, kuriame dominuoja JAV, šiam JAV dominavimui reikia atsvaros “. D. Medvedevas neseniai pareiškė: „Gruzijos kariuomenės puolimas prieš rusų taikdarius tapo tragedija tūkstančiams žmonių. Konfliktu Kaukaze pasinaudojo NATO valstybės, kurios atsiuntė į Juodąją jūrą karinius laivus. Naudojantis šiuo konfliktu, tvirtinama, jog Europoje kuo skubiau reikia dislokuoti priešraketinės gynybos sistemas“.

Konkretūs JAV priešraketinės gynybos skydo rengimo darbai dar nepradėti, tačiau pagal planus jie turėtų būti pradėti vykdyti 2009 metais. Čekijoje kilo didelis pasipriešinimas priešraketinės gynybos skydo įrengimui, vietos komunistai bei įvairios anarchistinės organizacijos dažnai rengia mitingus, piketus, protestuoja prieš šį, pasak jų, „Čekijai nenaudingą žingsnį“. Tačiau premjeras Mirekas Topolenekas ir jo vadovaujama Čekijos vyriausybė yra nusiteikę ryžtingai vykdyti su JAV pasiektus susitarimus dėl priešraketinės gynybos skydo įrengimo.

Rusija neapsiriboja tik „Iskander“ raketų dislokavimo planais Kaliningrade. Kalbama ir apie galingų rusiškų raketų dislokavimą Kuboje bei Sirijoje. Bet paskutiniu metu vis labiau abejojama, ar tokie planai bus realiai įgyvendinti.  Spalio mėnesį Kuboje lankėsi artimiausias Putino bendražygis, vicepremjeras I. Sečinas. Nors šio vizito detalės lieka paslaptyje, vargu ar jo metu buvo pasiekta kokių nors esminių susitarimų. Rusijos kariniai laivai dažnai lankosi Sirijoje, tačiau čia jie atvykdavo ir anksčiau, todėl kalbėti apie ypatingai išaugusią Rusijos įtaką šiame regione nėra pagrindo.

Kartais naudojamas bendrinis terminas Europos politikai yra miglotas ir paviršutinis. Kokie yra tie Europos politikai? Įtakingus Europos politikus, valstybių vadovus galima skirstyti į kelias grupes. Pirmiausia tai nuosekliai savo šalių interesus ginantys politikai, besivadovaujantys kertinėmis demokratijos vertybėmis, kritikuojantys Kremlių dėl grubių žmogaus teisių pažeidimų bei grėsmingos užsienio politikos strategijos. Tai Didžiosios Britanijos premjeras G. Braunas, Lenkijos vadovas L. Kačinskis, Čekijos premjeras M. Topolanekas, Suomijos prezidentė T. Halonen, Estijos prezidentas T. Ilvesas, mūsų šalies lyderis V. Adamkus ir dar kai kurių valstybių lyderiai ir įtakingi politikai. Antra politikų grupė – tai nuosaikūs politikai, pasirinkę lanksčią strategiją, kartais palaikantys Rusijos lyderių sprendimus, o kartais prisidedantys prie Rusijos kritikų. Tokios pozicijos laikosi didžioji Prancūzijos politinio elito dalis, Belgijos premjeras Ivanas Letermas, Maltos premjeras L. Goncis ir dar kai kurie įtakingi politikai. Trečia grupė – prokremliški politikai. Tarp jų galima paminėti pagrindinį „Kremliaus advokatą“ Italijos premjerą Silvio Berluskonį ir kitus jam artimus italų politikus, didelę Vokietijos politinio elito grupę, Kipro lyderį Dimitrį Christofiją, Ispanijos premjerą L. Zapaterą. Prokremliškų politikų grupei galima priskirti ir daugelį jau besiruošiančių atsisveikinti su valdžia Lietuvos politikų, šalį valdžiusių paskutinius aštuonerius metus.

Tam, kad suprastume dabartinio Kremliaus režimo veiksmus, reikia atsigręžti į praeitį. KGB-FSB struktūros visą laikė siekė plėsti savo įtaką per visuotinę – ypač pagrindinių valdžios institucijų – kontrolę. Nuo tada, kai B. Jelcinas įžengė į prezidento postą, saugumiečiai stengėsi daryti įtaką politiniams ir ekonominiams procesams. Kitas jų tikslas – Jelcino ir jam artimų demokratinių politikų kompromitacija. 1993-1996 metais prezidentui B. Jelcinui didelę įtaką turėjo generolo A. Koržakovo vadovaujamas klanas. Tačiau kai 1996 metais A. Koržakovas ir kiti šio klano vadeivos – generolas V. Barsukovas ir vicepremjeras A. Soskovecas – prarado įtaką, padėtis kiek pakito. Nuo 1996 metų vasaros Jelcinui didelę įtaką darė „semibankirščinos“ (įtakingų turtuolių grupės) nariai, bet išliko ir saugumiečių įtaka. Saugumiečių grupuotės nuosekliai judėjo valdžios link, konkuruodamos tarpusavyje. Saugumiečių varžybose sėkmingiausiai pasirodė Piterio saugumiečiai, susiskirstę į Sečino ir Čerkesovo grupuotes. Piterio čekistų atstovas V. Putinas tapo Rusijos prezidentu 2000 metais. Žinoma, Piterio saugumiečiai nėra vienvaldžiai – valdžia dalijasi ir su senuoju Maskvos saugumiečių klanu, vadinamąja Primakovo grupuote, ir kitais dviem pagrindiniais klanais, kuriems vadovauja generolai A. Koržakovas ir V. Rušaila. Nereikia užmiršti ir GRU klano, kuris nėra toks gausus kaip KGB-FSB sluoksnis, bet pakankamai įtakingas. Tad kalbant apie Rusijos valdančiuosius sluoksnius ir jų sprendimus, visada reikia suvokti, kad tai toli gražu ne vien atskirų personalijų nulemti klausimai. Saugumiečiai yra galinga korporacija, kurioje svarbiausi klausimai derinami tarp šios korporacijos pagrindinių struktūrų – keleto saugumiečių klanų vadeivų. Lietuvos valdantieji sluoksniai ilgą laiką palaikė ryšius su Rusijos elitu per mūsų krašte įtakingus Kremliaus vietininkus – KGB generolus V. Jakuniną, R. Marcinkų ir KGB atstovą P. Vojeiką, garsiosios „Dujotekanos“ akcininką. „Dujotekanos“ bendrovė po 2000 metų buvo vienas iš pagrindinių prokremliškų Lietuvos politikų finansavimo šaltinių.

Lietuva per šiuos devyniolika nepriklausomybės metų praėjo bent keletą raidos etapų. Po 1990 metų kovo 11 dienos pustrečių metų truko pirmasis etapas – kovos už realią nepriklausomybę ir tarptautinio pripažinimo etapas. Nuo 1992 metų spalio, prasidėjo ketverius metus trukęs LDDP valdymo periodas – laukinės privatizacijos epocha. Tada valdęs komunistų ir kriminalinių nusikaltėlių aljansas, susijęs su analogiškomis Rusijos grupuotėmis, ne tik nuskurdino Lietuvą, bet ir vykdė trumparegę užsienio politiką. 1996-2000 metais valdę konservatoriai ir krikščionys demokratai grąžino Lietuvą į civilizuotos valstybės rėmus. Ketvirtasis periodas prasidėjo 2000 pabaigoje.

Šį 2000-2008 metų periodą galime įvardyti kaip oligarchijos įsigalėjimo periodą. Mūsų kraštą užvaldė su Rusijos saugumiečiais susiję oligarchinės struktūros. Vis dėlto reikia pripažinti, kad išlaikėme savarankišką užsienio politiką. Dabar užvirusios diskusijos apie tai, kokią poziciją reikia užimti Lietuvai – taikytis prie abejingos Europos ar drąsiai išsakyti kritiką Rusijos valdžiai, nėra vienareikšmės. Lietuvos diplomatai teisingai kritikavo įvairius Rusijos lyderių veiksmus, ypač dėl Gruzijos taikos plano nesilaikymo. Reikėtų ieškoti sąjungininkų ir stengtis suderinti savo veiksmus su kitomis artimomis ES valstybėmis. Čia yra didelis galimos veiklos baras naujajai Lietuvos valdžiai.

Mūsų krašte ir kai kuriose Vakarų žiniasklaidos priemonėse pasirodantys teiginiai apie Kremliaus imperijos visagalybę yra gerokai perdėti. Padėtis Rusijoje rodo, kad žmonėms jau pradeda pabosti saugumiečių jungas. Vyksta vis daugiau antivyriausybinių mitingų, piketų, parašų rinkimo akcijų. Valdžios struktūros sunerimusios ir tęsia represijas tiek prieš opozicijos politikus ir žurnalistus, tiek prieš kai kurias religines organizacijas. Lapkričio 22 dieną Buriatijos sostinėje Ulan-Udėje FSB darbuotojai suėmė žinomą islamo dvasininką imamą Bachtijarą Umarovą. Jis į Rusiją atvyko iš Uzbekijos 2001 metais, o šių metų vasarą gavo Rusijos pilietybę. B. Umarovas garsėjo savo pamokslais, kuriuose kritikavo valdžią ir pasisakė už socialinį teisingumą. 2007-2008 metais iš Rusijos buvo deportuoti keliolika protestantų misionierių ir du katalikų kunigai. Lapkričio 16 dieną netoli Maskvos rastas smarkiai sumuštas žinomas žurnalistas V. Beketovas. Jo kolegos teigia, kad Beketovu buvo nepatenkinti kai kurių jėgos struktūrų pareigūnai.

Ir pati Rusijos „valdžios vertikalė“ pradeda svyruoti. Įsigalint ekonominei krizei, D. Medvedevas, V. Putinas ir kiti valdžios veikėjai savo kalbomis ramina žmones, tačiau jų žodžiai skamba neįtikinamai. Be to, vis daugiau nerimo Kremliui kelia ir nestabilumas kai kuriuose Rusijos regionuose. Nors kritinę padėtį Ingušijoje pavyko sušvelninti nušalinus prezidentą M. Ziazikovą, bet ir kitus regionus krečia neramumų karštinė. Dagestane, Kabardoje-Balkarijoje, Baškirijoje vyksta antivyriausybiniai mitingai, formuojasi ginkluoti opozicijos būriai.

 Iš šių faktų galima padaryti kelias išvadas – Europos Sąjungai nenaudingas susiskaidymas, nes jis smarkiai silpnina bendrijos pozicijas. Tad šalims, norinčioms išlikti savarankiškomis, atsilaikyti Rusijos įtakai, belieka burtis, kurti bendrą strategiją ir bendradarbiauti su JAV administracija. Nors dar šių metų liepą apžvalgininkai, išdrįsę abejoti Rusijos ekonomine galia, buvo vadinami avantiūristais, per ketverius mėnesius padėtis Rusijoje iš esmės keičiasi. Didžiulę įtaką tam turėjo Gruzijos puolimas rugpjūčio mėnesį. Po jo prasidėjo vakarietiško kapitalo atitraukimas iš Rusijos ir Rusijos koncernų akcijų kurso kritimas. Ekonominės krizės ir vidinių problemų kamuojama Rusija, nors ir grūmojanti „Iskander“ raketų galia, jau neatrodo tokia galinga ir monolitinė kaip šių metų viduryje. Tad, ko gero, netoli tas laikas, kai apie Kremliaus grėsmę kalbėsime būtuoju laiku.

Kalbant apie Lietuvą ir jos užsienio politiką, iškyla ir mūsų politikų bei diplomatų patikimumo ir profesionalumo klausimas. Be to, daug kas priklauso nuo tinkamos strategijos, nuo bendradarbiavimo su artimiausiais kaimynais. Žinomas britų žurnalistas, politikos apžvalgininkas Edvardas Lukas teigia, kad Lietuvai reikia imtis daugiau iniciatyvos kovoti su Rusija.

© 2008 „XXI amžius“