Suomiai prisiminė legendinį maršalą

Petras KATINAS

Suomijos nacionalinis didvyris maršalas Karlas Gustavas Emilis Manerheimas

Po Rusijos agresijos prieš Gruziją ir nepaliaujamo žvanginimo ginklais, grūmojimų kaimynams imtis bet kokių priemonių, įskaitant jėgą, kad nebūtų pažeisti rusų piliečių, ypač verslininkų, interesai, neutralumo besilaikančioje Suomijoje pasigirdo balsų, kad ir Suomija privalo kuo greičiau tapti NATO nare bei nustoti pataikauti Rusijai. Šis pataikavimas tęsiasi nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos.  Sovietų Sąjungos metais Suomijoje įsigalėjo vadinamoji „finliandizacija“, kurią, beje, siūlė ir tebesiūlo Lietuvai vadinamieji pragmatikai. Maskva Suomiją pagrįstai laikė savo interesų sergėtoja Vakarų pasaulyje, o suomių diplomatai, nors ir sukandę dantis, nei Jungtinėse Tautose, nei kitose tarptautinėse organizacijose nedrįsdavo prieštarauti Kremliui. Be to, visiems žinoma, kad patys aukščiausieji Suomijos valdžios pareigūnai darbavosi Maskvos naudai. Neatsitiktinai ir Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, buvusieji komunistų nomenklatūrininkai bandė  ir darė viską, kad Lietuva stotų  į tos „finliandizacijos“ kelią. Kitaip tariant, būtų satelitine valstybe Rusijos pašonėje. Todėl Suomijoje vis dažniau kalbama, jog būtų gerai, jeigu šalyje atsirastų panašus į prezidentą ir maršalą Manerheiną politinis veikėjas. Jis – nacionalinis suomių didvyris. Jo gimimo 140-ąsias metines neseniai minėjo visa Suomija. O sausio 27-ąją sukako 58-eri metai nuo jo mirties.

Tad kas buvo šis žmogus, kurio gyvenimas apipintas legendomis?

Karlas Gustavas Emilis  Manerheimas gimė 1867 m. birželio 4 dieną švedų barono Karlo Roberto Manerheimo ir suomių grafienės Elenos Žiulejos šeimoje. Kada jaunajam baronui buvo 13 metų, tėvas bankrutavo ir palikęs šeimą pabėgo nuo kreditorių. Barono žmona liko su septyniais vaikais ir netrukus mirė. Našlaičius vaikus pasidalijo giminaičiai. Jaunasis Karlas Emilis atiteko seneliui, kuris nepaisydamas anūko norų pasiuntė jį mokytis į Suomių kadetų korpusą. Netrukus jis iš šio korpuso buvo pašalintas už nuolatines pravaikštas ir pabėgimus iš pamokų. Bet tuoj po pašalinimo iš korpuso išmestas kadetas draugus užtikrino, kad neilgai trukus jis būsiąs ne paprastu, o Rusijos imperatoriškos didenybės gvardijos karininku. Bendrakursiai tik pasišaipė. Tačiau jau po dviejų mėnesių Karlas Gustavas puikiai išlaikė švedų licėjaus baigiamuosius egzaminus, gavo brandos atestatą ir išvyko į Peterburgą. Čia, praėjęs nepaprastai didžiulį konkursą, jis buvo priimtas į prestižinę Nikolajaus kavalerijos karinę mokyklą ir bemat tapo vienu geriausiu šios mokyklos kadetu. Jau antrajam kurse jam buvo suteiktas jaunesniojo karininko laipsnis. Jis komandavo eilinių kadetų būriui, tarp kurių buvo vėliau garsūs Rusijos armijos generolai.

Bet prieš tapdamas Suomijos nacionaliniu didvyriu, regentu ir prezidentu, Manerheimas spėjo tapti carinės Rusijos didvyriu. 1896 metais, kai vyko Nikolajaus II karūnavimo iškilmės, gvardijos kavalerijos pulko poručikas Gustavas Manerheimas buvo vienas iš keturių carą  lydinčių karininkų asistentų. Iškilmių metu karūnuojamas imperatorius privalėjo aplankyti visas žymiausias cerkves ir pasimelsti jose. Prieš įeidamas į šventyklą jis turėjo nusiimti kardą ir atiduoti jį asistentui. Atsitiko labai simboliškas įvykis. Nikolajui einant į cerkvę, nusiimdamas kardą caras netyčia užkabino Andrejaus ordino juostą ir ji trūko. Manerheimas spėjo sugauti krentantį ordiną ir niekas nieko nepastebėjo. Po iškilmių Karlas Gustavas prisiekė Nikolajui II niekada niekam nepasakoti apie tą įvykį, nes svarbiausio ordino nukritimas karūnacijos metu reiškė būsimą tragišką naujojo caro gyvenimo baigtį. Ir Manerheimas saugojo šią paslaptį visą gyvenimą ir atskleidė ją tik likus kelioms valandoms iki mirties.

Būsimojo maršalo karjera klostėsi puikiai. 1904 metais baronas Karlas Gustavas Manerheimas pasiprašė savanoriu į Rusijos-Japonijos karą. Gavęs papulkininkio laipsnį komandavo dragūnų pulkui. Už sėkmingą vadovavimą ir sumanumą jis buvo pasiųstas į pavojingą žvalgybinę ekspediciją į Kiniją. Lygiagrečiai tiesioginei veiklai Manerheimas labai daug laiko skyrė etnografiniams ir lingvistiniams tyrimams. Manerheimas puikiai mokėjo aštuonias kalbas – kalbėjo ne tik švedų ir suomių, bet ir rusų, prancūzų, anglų, vokiečių, lenkų ir net kinų kalbomis. 1912 metais Manerheimas gavo generolo majoro laipsnį ir Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse vadovavo Ypatingajai Varšuvos kavalerijos Jo Imperatoriškos Didenybės brigadai. Manerheimas praėjo visą karą nuo pirmos iki paskutinės dienos, gavo aukščiausią Šventojo Georgijaus ordinų ir generolo leitenanto antpečius. Beje, Manerheimas buvo tiesiog laimės kūdikis. Net šešis kartus jam palikus štabą, į jį pataikydavo artilerijos sviedinys. Žinomas atvejis, kai jojant kalnų tarpekliu jo arklys paslydo ir nukrito į bedugnę, bet raitelis sugebėjo nusistverti šakos ir liko gyvas. Jis ne kartą buvo sužeistas ir net 14 kartų jam buvo lūžę rankų ir kojų kaulai.

Apdovanotas už narsumą net 123 ordinais ir kitais aukštais valstybiniais apdovanojimais – jis gavo visus buvusius Rusijos imperijos karinius apdovanojimus. Po 1917 metų perversmo Manerheimas atsistatydinęs išvyko į Suomiją, kuriai bolševikai 1917 m. gruodžio 6 dieną neva suteikė nepriklausomybę. Tačiau tai buvo tik eilinis bolševikų triukas, nes beveik tą pačią dieną vietiniai ir iš Rusijos atsiųsti komunistai pradėjo karo veiksmus siekdami užgrobti valdžią. 1918 m. sausio 26 dieną Manerheimas, paskirtas Suomijos kariuomenės vadu, savanorius ir šaulius nedelsiant perorganizavo į kariuomenę. Po sėkmingų kovų su bolševikais 1918 m. gegužės 16 dieną Suomija šventė nepriklausomybės kovų pabaigą. 1918 m. gruodžio mėn. jis buvo išrinktas regentu, tačiau tas pareigas ėjo tik iki 1919 m. liepos mėnesio, kai pralaimėjo įvykusius prezidento rinkimus. Po nesutarimų su tuometine valdžia pasitraukė iš politinio gyvenimo, bet 1931 metais 64-erių generolas vėl tapo kariuomenės vadu ir buvo išrinktas Krašto apsaugos tarybos pirmininku, o 1933 metais pakeltas į maršalus.

1939 metais Sovietų Sąjungai užpuolus Suomiją maršalo Manerheimo vadovaujami suomiai didvyriškai gynėsi. Garsiąją Manerheimo liniją, t.y. fortifikacinių sistemų ir sustiprinimų liniją Karelijos sąsmaukoje, sudarė 125 kilometrų ilgio frontas su betoniniais sustiprinimais, kulkosvaidžių ir patrankų lizdai, akmenų ir griovių užtvaros. 1939 m. žiemą milžiniškos sovietų pajėgos puldamos Manerheimo liniją patyrė didelių nuostolių. Net 1940 m. kovo 13 dieną pasirašant taikos sutartį linija liko nepalaužta. 1944 m. vasarą sovietams vėl puolant Suomiją, jos irgi pralaužti nepavyko. 1944 m. rugpjūčio 4 dieną Manerheimas buvo išrinktas Suomijos prezidentu ir derybose su SSRS buvo priverstas priimti Maskvos padiktuotas sąlygas. 1946 metais maršalas Manerheimas atsisakė prezidento pareigų ir išvyko gydytis į Šveicariją, kur ir mirė 1951 m. sausio 27 dieną. Jo kūnas buvo pargabentas į Suomiją ir labai iškilmingai palaidotas. Kaip pažymi maršalo biografai, Manerheimo žmona Anastazija Arapova negalėjo atleisti savo vyrui jo pernelyg didelio domėjimosi garsiomis aktorėmis bei balerinomis, todėl 1903 metais pasiėmusi dukras visam laikui išvyko į Paryžių. Ten 1937 metų naujametinę naktį ir mirė. Beje, prieš mirtį pora susitaikė ir maršalas Manerheimas prisipažino, jog nepaisant visko, jo vienintelė meilė buvo Anastazija. Apskritai, kaip pažymi biografai, maršalas Manerheimas buvo labai vienišas žmogus.

Įdomus dalykas, kad neseniai išaiškėjo dar vienas legendinio maršalo biografijos faktas. Dėl kažkokių nepaaiškinamų priežasčių Stalinas išbraukė Manerheimo pavardę iš karinių nusikaltėlių sąrašo, turėjusių būti nubaustų mirties bausme Antrajam pasauliniam karui pasibaigus. O juk maršalas Manerheimas tame sąraše buvo įrašytas pirmuoju numeriu! Mat sovietų maršalai ir generolai negalėjo atleisti Manerheimui, kad šis sumalė į dulkes „nenugalimąją“ Raudonąją armiją. Bet Stalinas raudonu pieštuku išbraukė Manerheimo pavardę iš sąrašo ir dar didelėmis raidėmis užrašė: „Nebandykite jo paliesti“. Iki šiol aptarinėjamos įvairios versijos, kodėl Stalinas taip pasielgė. Kai kurie rusų ir suomių istorikai teigia, kad net kraugerys Stalinas jautė pagarbą žmogui, atlikusiam tikrą žygdarbį 1939–1940 metų žiemą.

© 2009 „XXI amžius“