Berlyno sienos griūčiai – 20 metų

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Diskusijų dalyviai (iš kairės): Konrado Adenauerio fondo vadovas Baltijos šalyse Andreas Michaelis, prof. Egidijus Aleksandravičius ir Freja Klier Autoriaus nuotrauka

Konrado Adenauerio fondas ir Lietuvos Kolpingo draugija pakvietė į diskusiją „Dvidešimt metų po Berlyno griūties – dvidešimt metų Nepriklausomybės judėjimams Vidurio ir Rytų Europoje“. Į renginį atvyko viešnia iš Vokietijos Freja Klier, buvusi VDR disidentė, VDR išsilaisvinimo judėjimo įkūrėja, rašytoja ir režisierė, ir prof. Egidijus Aleksandravičius (VDU). F. Klier, gimusi 1950 metais Drezdene, sulaukusi 18 metų nesėkmingai bandė pabėgti iš buvusios VDR. Baigusi aktorystės ir režisūros studijas, ji dirbo įvairiuose Rytų Vokietijos teatruose, o 1980 metais kartu su bendraminčiais įkūrė VDR išsilaisvinimo (Friedensbewegung) judėjimą. Dėl šios veiklos ji nuolat buvo valstybės institucijų akiratyje, o 1988 metais iš jos atimta VDR pilietybė. Nuo to laiko F. Klier gyvena Berlyne. Už nuopelnus ginant demokratiją ji apdovanota Berlyno federalinės žemės ordinu ir Saksonijos žemės konstitucijos medaliu. Savo kūryboje ji analizuoja nacionalsocialistinės Vokietijos ir VDR praeities temas.

Viešnia iš Vokietijos parodė dokumentinį videofilmą „Ekspresas Maskva–Paryžius“, nufilmuotą 2001 metais. 1961 metais Rytų Vokietija nutarė pastatyti Berlyne sieną ir atskirti rytinius ir vakarinius vokiečius, išskirti šeimas, gimines. Filme parodoma, kaip 1964 metais aštuoni moksleiviai bando pabėgti iš Rytų Berlyno į Vakarų Berlyną: prie geležinkelio stoties jie šoka į griežtai saugomą ekspresą „Maskva–Paryžius“, norėdami pabėgti nuo politinės priespaudos. Vienam moksleiviui įšokti į traukinį nepavyksta: šokdamas nuo 7 metrų aukščio geležinkelio tilto jis susilaužė koją. Prabėgus 36 metams pabėgėliai ir VDR likę draugai vėl susitinka – jų likimai ir gyvenimai susiklostė įvairiai, kai kuriems laisvajame pasaulyje teko patirti ir klajūno dalią. Šis filmas tapo išeities tašku pokalbiui apie VDR režimo žlugimą ir Berlyno griūties pasekmes visai Europai. Iki sienos pastatymo 1961 metų rugpjūčio 13-ąją į Vakarų Vokietija nuo komunistinio režimo pabėgo apie 2 mln. vokiečių, o po sienos pastatymo – dar 2,3 mln. Žmonių. Taigi, laisvės troškulio totalitarinis komunizmas nesustabdė. Filmo autorė F. Klier kalbėjo apie VFR susivienijimą su VDR. Pasirodo, per 20 metų nuo Berlyno sienos griuvimo ne tik sumažėjo ekonominis atotrūkis tarp rytinės ir vakarinės Vokietijos dalių, bet ir 4–7 metais pailgėjo Rytų Vokietijos gyventojų gyvenimo trukmė. Štai kokius gyvenimo kokybės rodiklius sukuria laisva rinka (jeigu ji vystosi normaliai!). VFR tuo metu buvo ekonomiškai išsivysčiusi valstybė ir jai jungimosi problemos nebuvo tokios skausmingos. Vokietijoje vyko buvusių valdžios šulų, komunistų, Štazi darbuotojų liustracijos procesas. Likusiame pokomunistiniame pasaulyje jis dar nebaigtas, nes totalitarinio saugumo tarnybos čiuptuvai dar laiko apraizgę daug šalių. Taikliai pastebėjo diskusiją vedęs prof. E. Aleksandravičius, jog palyginti greitai komunistinio saugumo agentų liustracija Rytų Vokietijoje pavyko dėl to, kad saugumo archyvai buvo atiduoti į visuomenės žinią, tuo tarpu kai kuriose kitose šalyse, o ypač Lietuvoje, KGB archyvai liko slaptųjų tarnybų (VSD) rankose, kurios trukdo atskleisti saugumo agentų tinklą.

Kaliningrado srities Lietuvių bendruomenės pirmininkas S. Šamborskis diskusijoje klausė apie Prūsijos – Mažosios Lietuvos likimą. Sovietinė Rusija čia įsikūrė ilgam, dėl to daugelis žmonių prarado savo turtą, buvo išblaškytos šeimos, sunyko kultūros paveldas. F. Klier papasakojo, kad baigiamas kurti filmas apie Rytprūsių vaikus ir jų likimus.

Prof. E. Aleksandravičius pabrėžė, kad Lietuvai po Nepriklausomybės paskelbimo vienai teko spręsti ekonominius, finansinius, politinius klausimus, nes Lietuva negalėjo net ir tikėtis panašios paramos, kokią gavo VDR.

Berlyno sienos griūtis sulaužė komunizmui stuburkaulį – išsilaisvino Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, buvusi Jugoslavija subyrėjo į šešias mažesnes valstybes, už savo tikrą nepriklausomybę kovoja Ukraina, siekdama tapti NATO nare. Gruzijos pavyzdys parodė, kokia klastinga ir agresyvi yra Rusijos politika, kai prie savo valstybės prisijungė Abchaziją ir Osetiją, neva suteikdama joms nepriklausomybę.

© 2009 „XXI amžius“