Šiuolaikinės geopolitikos alternatyvos

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Dabar yra susiformavę keletas galingų politinių ir ekonominių blokų, konkuruojančių tarpusavyje ir įtakojančių padėtį pasaulyje. Visi šie blokai formuojasi aplink kelias galingiausias pasaulio valstybes, iš kurių pirmiausia galime išskirti JAV, Rusiją, ir Kiniją. Pasaulyje per du paskutinius dešimtmečius, nuo 1989 metų, įvyko daug esminių permainų. 1989–1991 metais subyrėjus grėsmingam sovietiniam blokui (SSRS ir grupei jos sąjungininkų) dalis politologų ir filosofų net įsivaizdavo rožinę pasaulio ateitį. Labai šviesią ateitį prognozavo amerikietis Frensis Fukujama. Jo knygose ir straipsniuose buvo teigiama, kad artimiausius dešimtmečiais pasaulyje nekils didesni konfliktai. Šis filosofas 1992–1993 metais sakė, kad pasaulyje beveik nebelieka jokių didesnių grėsmių, nes subyrėjus sovietinei „blogio imperijai“ pasaulis taps daug šviesesnis. Be to, F. Fukujama teigė, kad islamiškasis ekstremizmas patiria krachą. Taip, tuo metu SSRS jau neegzistavo, Rusija buvo pasukusi demokratijos keliu, pasaulyje buvo susilpnėjusi ir islamo fundamentalistų veikla. Tačiau jau 1995–1996 metais islamo ekstremistų veikla  vėl suaktyvėjo, nes Talibano judėjimas užgrobė valdžią Afganistane. Šis judėjimas ir jau susiformavusi „Al Qaeda“ organizacija ėmėsi stambių teroro aktų organizavimo. 1999–2000 metais Rusijoje įsigalėjęs saugumiečių režimas pasuko šalį niūrios praeities keliu. Tad vos dešimtmetį trukęs santykinis stabilumas nutrūko.

Kinija per paskutinius dvimečius atliko milžiniškus šuolius ekonomikos srityje. Ji įsigalėjo pasaulio prekybos rinkose. Aktyvi kinų žvalgybos veikla privertė sunerimti net kai kurias artimas Kinijai valstybes. Atsirado taip vadinamas „kiniškas fundamentalizmas“. Prieš keletą metų dar Dž. Bušo administracija, apvarsčiusi augančią Kinijos įtaką, pritarė projektui, kad JAV turi užmegzti kuo glaudesnius santykius su Indija. Faktiškai tai reiškia bandymus sukurti JAV-Indijos aljansą. Šis aljansas nukreiptas pirmiausia prieš Kiniją. Kinijos įsigalėjimas jau verčia nerimauti ne tik JAV, Didžiąją Britaniją ar Kinijos kaimynes – Indiją, Tailandą, Kambodžą. Dėl labai išaugusios Kinijos įtakios yra sunerimusi ir Rusija. Labai suaktyvėjo ir Kinijos žvalgybos veikla. Pramoninis šnipinėjimas, valstybinių paslapčių medžioklė bei kitos kinų žvalgybos operacijos dažnai vykdomos per kitose pasaulio šalyse gyvenančius kinus, dažnai net per kinų organizuotų nusikalstamų grupuočių narius.

Rusijos valdžios imperialistines tendencijas iliustruoja ir tai, kad stengiamasi įbauginti pasaulį atvirai demonstruojamu smurtu. Žiaurios Rusijos saugumiečių akcijos užsienyje –ypač buvusio Čečėnijos prezidento Z. Jandarbijevo nužudymas Katare ir buvusio FSB pulkininko, žurnalisto A. Litvinenkos nužudymas Londone 2006 metų pabaigoje buvo planingos ir gerai organizuotos akcijos. FSB atakų smaigalyje atsidūrė ne žinomiausi, bet drąsiausi režimo kritikai. Orientuojamasi ne vien į nužudymus, bet ir į bauginimo kampanijas, neramumų kurstymą. Didžiojoje Britanijoje 2005–2007 metais Kremliaus agentai organizavo aktorės, žmogaus teisių gynimo aktystės Vanesos Redgreiv persekiojimo kampaniją. Londone veikiančio prokremliško judėjimo „Naši“ skyrius net rengė triukšmingus piketus prie V. Redgreiv namų. V. Redgreiv užsitraukė Kremlius pyktį dėl aktyvaus čečėnų lyderio A. Zakajevo ir kitų Londone gyvenančių politinių emigrantų rėmimo.

Rusijos tironija glūdi pačioje šalies sistemoje. Nors šalis oficialiai vadinasi Rusijos Federacija, jokios federacijos nėra. Saugumiečių režimas neatsitiktinai neleidžia rinkti gubernatoriaus, nes Kremliui pernelyg didelis regionų savarankiškumas keltų grėsmę. Susidarė valdžios piramidė – kelios dešimtys įtakingiausių saugumiečių valdo kartu su keliolika oligarchų ir keliolika įtakingiausių „įteisintų vagių“ (vory v zakonie). Kremliui ištikimi veikėjai gauna veiksmų laisvę. Pavyzdžiui, J. Lužkovas Maskvoje jaučiasi tarsi caras. Jo aplinka – Josifas Kobzonas, Umaras Džabrailovas ir kiti kriminaliniai autoritetai yra nebaudžiami. Įtakingo ekonomisto A. Ilarionovo teigimu, šalis tapo „ekonominiu invalidu“. Tačiau valdžia ir toliau maudosi prabangoje, o daug žmonių Rusijoje skursta. Tam, kad klestėtų šiuolaikinė Rusija, būtina svarbiausia sąlyga – artimi ryšiai su Putinu ir kitais lyderiais. Štai vienas įtakingiausių oligarchų S. Pugačiovas iškilo, kai užmezgė artimus ryšius su V. Putinu ir I. Sečinu.

Tačiau agresyvi Kremliaus politika regionų atžvilgiu nedavė teigiamų rezultatų šalies pakraščiuose. Štai Ingušijoje opozicijos lyderio M. Javlojevo nužudymas 2008 metų rugpjūčio 31 dieną nesumenkino ingušų tautos laisvės siekių, tik atvirkščiai, dar labiau sustiprino separatistines nuotaikas Ingušijoje. „Belovežo epocha“, prasidėjusi 1991 metų pabaigoje, truko apie dešimtmetį. 1999–2002 metai, „Belovežo epochos“ galutinė fazė, jau parodė, kad ramybė baigėsi, vėl prasidėjo įnirtingų kovų ir imperialistinio spaudimo metas.

Kita svarbi pasaulinio ekonominio ir politinio bloko valstybė JAV palaiko labai artimus ryšius su Didžiąja Britanija, Izraeliu, Australija bei kitomis šalims. Per paskutinius keliolika metų JAV mezga vis glaudesnius ryšius su Turkija, Lenkija, Gruzija dar kai kuriomis valstybėmis. Net Lotynų Amerikoje susiformavo du skirtingi blokai. Be kelių sąlyginai neutralių šio regiono valstybių, dauguma yra pasidalinę į proamerikietišką bloką, kurio lyderė yra Brazilija (į bloką įeina Argentina, Urugvajus bei kitos valstybės) ir prorusišką bloką, kurio lyderė yra Venesuela (dar įeina Bolivija, Nikaragva, Kuba ir dar kelios valstybės). Kai kurie žymūs JAV politologai, filosofai ir istorikai atvirai pripažįsta, kad Jungtinės Amerikos Valstijos siekia dominuoti pasaulyje. Tačiau ar norėtume, kad pagrindinis galios centras būtų susitelkęs ne JAV, o Kinijoje ar Rusijoje, valdomoje korumpuotų kriminalinių režimų?

Rytų Europos valstybėms iškyla du grėsmingi faktoriai – imperialistinės Rusijos įtaka ir radikalaus liberalizmo pavojai. Būtent tokio liberalizmo įtakoje pasireiškia kraštutinis laisvosios rinkos sureikšminimas. Tose valstybėse, kur taip įvyko, klesti skurdas, korupcija ir oligarchinių monopolijų įsigalėjimas. Toks rinkos fundamentalizmas gerokai sujaukė padėtį kai kuriose šalyse – Bulgarijoje, Serbijoje, Makedonijoje, Latvijoje, Lietuvoje bei kitose valstybėse. Gerai, kad kai kurios valstybės – Čekija, Slovakija, Slovėnija, Lenkija, Estija ir dar kelios šalys atsilaikė prieš gašlingus rinkos fundamentalizmo gniaužtus. Deja, galime konstatuoti, kad daugumoje korumpuotų, radikalaus liberalizmo šauklių užvaldytų šalių gilias šaknis įleido rusiško imperializmo agentų tinklai. Dalis pokomunistinių valstybių atsidūrė skiriamoje juostoje tarp Rytų ir Vakarų. Tai vadinamosios „buferinės valstybės“. Tokia valstybe galime vadinti kaimyninę Lenkiją. Pietuose – Gruziją ir Azerbaidžaną. Gruzijoje iki 2003 metų pabaigos  buvęs Ševardnadzės režimas – iš esmės prorusiškas. Keli aplink Ševardnadzę susitelkę valdžios klanai palaikė ryšius su analogiškais Rusijos klanais. Valdžia atsidūrė korumpuotos „triados“ rankose. Ši „triada“ – oligarchai, nomenklatūra ir kriminaliniai lyderiai (įteisinti vagys). Estija, Latvija ir Lietuva iš esmės ėjo panašiu keliu, visos šios trys šalys formavosi kaip „buferinės valstybės“. Estija anksčiausiai išsilaisvino iš Rusijos įtakos. Lietuvoje 2000–2008 metais Rusijos įtaka buvo didžiulė. Neokomunistinių jėgų grįžimas į valdžią 2000-ųjų rudenį mūsų krašte sutapo su esminėmis permainomis Rusijoje, kur jau nuo 2000 metų pradžios vis labiau įsigalėjo V. Putino diriguojamas saugumiečių režimas. Link „buferinių valstybės“ statuso artėja ir Ukraina, o Lietuva tebėra permainų kryžkelėje. Mūsų krašte susiklostė panaši situacija, kaip Lenkijoje 2005–2006 metų sandūroje ar Gruzijoje 2004 metų pradžioje. Ilgai valdžiusi trigalvė ,,hidra“ – oligarchai, komunistinė nomenklatūra ir kriminaliniai lyderiai dar stengiasi išlaikyti savo įtaką, priešinasi reformoms. Arba pavyks pasiekti esminį proveržį, arba taip ir sustosime permainų kryžkelėje ir vėl grįšime į chaosą. Panaši padėtis ištiko Ukrainą. Po garsiosios „oranžinės“ revoliucijos 2004 metų pabaigoje taip ir nepavyko pasukti esminių reformų keliu, pažaboti korupcijos, atkurti teisinę valstybę. Esminėms permainos Ukrainoje pritrūko politinės valios ir vienybės. Intrigų politika ir politinės valios stoka gerokai pakenkė Ukrainai, tačiau vėl bandančios apsijungti demokratinės jėgos gali pakeisti padėtį šalyje.

Paskutinių dviejų dešimtmečių geopolitinė pasaulio raida parodė, kad ilgalaikės prognozės dažnai neišsipildo. Tai, kas prieš du dešimtmečius atrodė kaip tikėtinos pasaulio vystymosi kryptys, vėliau gerokai nublanko ar tapo tik iliuzijomis. Dabarties pasaulis nėra vienpolis pasaulis, kuriama dominuoja Jungtinės Amerikos Valstijos. Dabarties pasaulis – daugiapolis pasaulis. Greta JAV, Rusijos bei Kinijos dominuojamų blokų, egzistuoja ir kai kurios santykinai nepriklausomos, neutralios valstybės. Geopolitinės alternatyvos egzistuoja, todėl per ateinantį dešimtmetį pasaulis gali gerokai pakisti.

© 2009 „XXI amžius“