Beviltiškas projektas

Petras KATINAS

Daugelis politikos specialistų ir komentatorių ypač pabrėžia tą faktą, kad Europos Sąjungos biurokratinis aparatas tiesiog maudosi piniguose, o jų priimami sprendimai, švelniai tariant, nelabai vykę ir keliantys abejonių. Na, kad ir įvykęs plačiai reklamuotas ES lyderių susitikimas ambicingam Rytų partnerystės programos projektui apsvarstyti. Projekte pabrėžiama, kad priėmus tą programą galbūt pavyktų buvusios Sovietų Sąjungos dalyje pasiekti bent kokio ekonominio ir politinio stabilumo. Į Rytų partnerystės programą pakviestos šešios buvusios sovietinės „respublikos“ – Ukraina, Gruzija, Moldova, Armėnija, Azerbaidžanas ir Baltarusija. Minsko „tėtušis“ gali džiaugtis, jog faktiškai baigėsi jo izoliacija. Štai prieš Prahos susitikimą A. Lukašenka  netgi lankėsi Vatikane su savo nesantuokiniu sūnumi, kuriam pranašaujama, kad jis po kokio ketvirčio amžiaus paveldės iš Minsko „batkos“ Baltarusijos sostą. Beje, daugelis ES šalių vadovų nesiteikė atvykti į Prahos susitikimą ir atsiuntė trečiaeilius politikus. Tai byloja, kad mažai kas tiki Rytų partnerystės programa. Iš didžiųjų valstybių vadovų pasirodė tiktai Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Kuluaruose pusiau juokais, pusiau rimtai kalbama, kad A. Merkel atvyko kaip Rusijos šnipė, kad praneštų Kremliau vadovams, apie ką kalbėjo buvusių „respublikų“ pasiuntiniai. Na o tai, kad iš tos Rytų partnerystės programos gali išeiti didelis šnipštas, rodo, kad tarp buvusių sovietinių respublikų yra nemažai neišspręstų problemų. Štai Armėnija ir Azerbaidžanas niekaip nesutaria dėl Kalnų Karabacho. Pasigirsta grūmojimų iš Jerevano ir Baku apie naują karą. Moldova nenori susitaikyti su Padniestrės atplėšimu, o prezidentas komunistas Voroninas pastaruoju metu aiškiai pablogino santykius su Rumunija. Gruzijai, netekusiai savo teritorijos (Abchazijai ir Pietų Osetijai paskelbus savo nepriklausomybę, kurią bemat pripažino Maskva), iškilo problemų dėl prezidento Michailo Saakašvilio išlikimo. Maskvos kurstoma ir finansuojama Gruzijos opozicija siekia nušalinti provakarietišką Gruzijos prezidentą. Taigi, apie kokią partnerystę galima kalbėti. Tuo labiau kad Kremlius padarys viską, kad tos partnerystės nebūtų, ir toliau kurstys neramumus buvusių „respublikų“ viduje. O momentas destabilizuoti padėtį ir sukelti neramumus – labai palankus. Įsisiūbavus pasaulinei krizei, sparčiai augant bedarbystei, kai žmonės nebeišgali sudurti galo su galu, visai nesunku sukurstyti juos vėl glaustis prie „motinos“ Rusijos.

Pagaliau pati Europos Sąjunga, atrodo, suvokia tokią partnerystę. Tai rodo ir vos 600 milijonų eurų pagalba visoms Rytų partnerėms – tikras „mizeris“. Tuo labiau kad tuos milijonus bemat išgrobstys gobšūs valdininkai. Šitą dalyką jie puikiai moka. Kitaip tariant, kad ir kiek duotų Europos Sąjunga ar kitos tarptautinės organizacijos, NVS sandraugos valdininkai vis tiek didžiąją daugumą išvogs ir pasistatys sau dar kelias prabangias vilas šiltuose kraštuose. Savo tėvynėse, išsigandę Kremliaus valdovų grūmojimų oligarchams, naujieji nuvorišai ėmė vengti demonstruoti turtus. Juk kas žino, ims ir paseks Maskvos valdovų pavyzdžiu vietiniai prezidentai.

Taigi Prahoje paskelbtas Rytų partnerystės projektas gali likti tiktai popieriuje. Juk civilizuota partnerystė įmanoma tiktai tarp civilizuotų ir demokratiškų valstybių. O pažvelgus į šešias ES partneres, vargu ar galima kurią nors iš jų pavadinti demokratine. Susiskaldžiusi ir chaose atsidūrusi Ukraina, Moldovos prezidento komunisto Voronino išsidirbinėjimai, nekalbant apie autoritarinę Baltarusiją ar Alijevų klano valdomą Azerbaidžaną – jiems iki demokratijos – kaip iki dangaus. O kai kurių Europos politikų užuominos, jog pasistengę buvusios SSRS „respublikos“ galėtų tapti ES narėmis, labai primena rusų patarlę: „ketvirtadienį po lietaus“. Aišku, taip ir nepasakius, kada tas ketvirtadienis bus. Po penkiasdešimt ar šimto metų.

© 2009 „XXI amžius“