Vilties dėmuo  reikalauja   europolitikų  dėmesio

Edmundas  SIMANAITIS

Reikia tikėtis, kad naujieji Lietuvos atstovai Europos Parlamente suaktyvins teisingumo atkūrimo Europoje bylą. Jau nesame balsas tyruose. Štai Horst Moeller („Der rote Holocaust und die Deutschen...“  Muenchen, 1999) rašo: „Antrąjį  pasaulinį karą reikia suprasti kaip nacionalsocializmo ir komunizmo  susirėmimą (...) Po 1945 metų Vakarų ir Rytų blokų kolektyvinė sąmonė radikaliai išsiskyrė, naujas požiūris (...) komunizmą  pripažįsta buvus kriminaline valdymo sistema,  kaip ir nacionalsocializmą“.

Keturi pirmieji trėmimai

Dviejų totalitarinių režimų diktatoriams Stalinui ir Hitleriui 1939 m. rugpjūtį susitarus pasidalinti Rytų Europos nepriklausomų valstybių žemes, Trečiojo Vokietijos reicho vermachtas  ir  SSRS Raudonoji armija užpuolė Lenkiją  ir okupavo jos teritoriją, skrupulingai laikydamiesi  sutartos skiriamosios linijos. Tai buvo ketvirtasis Lenkijos valstybės padalijimas. Sovietai okupuotoje Lenkijos dalyje 1940 metais surengė tris planinio genocido akcijas – masinius trėmimus. Tokia buvo „socializmo- komunizmo statybos“ pradžia.

Sovietams nepavyko visa apimtimi  įgyvendinti  Stalino ir Hitlerio suokalbiu numatyto plano – Suomija ryžtingai pasipriešino ginklu. Vakarų demokratinių šalių visuomenėje kilo galingos pasipiktinimo ir  agresijos pasmerkimo bangos. Visa tai privertė Kremlių  sustabdyti  karo veiksmus, tačiau agresija nebuvo nutraukta. Besarabija, Šiaurės Bukovina, Lietuva, Latvija ir Estija buvo „taikiai“ okupuotos. Šių užgrobtų  valstybių gyventojai  patyrė itin žiaurią ir skaudžią masinę tremtį, kuri  laikytina ketvirtąja pavergtų tautų gyventojų genocido akcija, įvykdyta 1941 metais, iki  agresorių  tarpusavio susirėmimo.

Tų pačių metų gegužės 22 dieną buvo tremiami gyventojai iš anksčiau Lenkijai priklausiusios Vakarų Ukrainos dalies. Birželio 12-osios naktį  buvo gaudomi ir vežami Besarabijos ir Bukovinos žmonės, o birželio 14 dieną raudonasis siaubas siautėjo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, sukeldamas ne tik pasibaisėjimą okupanto nusikaltimais, bet ir  žadindamas pilietinės visuomenės natūralų savigynos ir  pasipriešinimo smurtui jausmus.   

Prisiminkime ir  XIX  amžiaus tremtinius

Sovietinis  NKGB  savo ataskaitose iš okupuotų šalių tremiamus  gyventojus, didžiąja dalimi šviesuomenę, įvardijo kaip „socialiai svetimą elementą“ ir „liaudies priešus“. Šiai kategorijai buvo priskiriami valstybės tarnautojai, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų  veikėjai, mokytojai, karininkai, šauliai, policininkai, verslininkai, ūkininkai, o drauge ir jų šeimų nariai, neišskiriant nei vaikų, nei kūdikių, nei neįgalių senelių.

Stalino ir Hitlerio suokalbis, davęs pradžią Antrajam pasauliniam karui, įspaudė Lietuvos birželio kalendoriuje dvi minėtinas dienas: 14-ąją – Gedulo ir Vilties ir  birželio 23-ąją – Birželio sukilimo. Minint pirmąją akcentuotinas antrasis dėmuo – Viltis. Labai pageidautina, kad  Europos parlamentarai  perskaitytų  pirmąjį šio straipsnio sakinį. Tai ne autoriaus prašymas, o gerokai pavėluotas Lietuvos Respublikos politikų pareigos priminimas.

Savo ruožtu verta priminti, kad apsiriboti tik XX amžiuje sovietų genocido aukų paminėjimu  netiktų. Juk į tą patį atšiaurųjį Sibirą buvo tremiami XIX amžiuje lietuvių sukilėliai ištisais kaimais.  Pilietinė sąžinė reikalauja prisiminti ir jų auką.  

© 2009 „XXI amžius“