Lenkų reikalavimai dvelkia nacizmu

Vilius BRAŽĖNAS

Lenkų atstovų Lietuvoje ir net Lenkijoje Lietuvai ir lietuviams keliami reikalavimai neabejotinai dvelkia nacizmo tvaiku. Reikalavimas lietuviams pakeisti savo rašybą kai kurių lenkų tautinio išskirtinumo jausmui patenkinti ne visus prajuokina. Lietuvius  jis verčia atsisukti atgal į istoriją, kuri vis dar kelia klausimų.

Kas nors gali paklausti: kas ką išmokė tokio nacizmo – vokiečiai lenkus ar lenkai vokiečius? Nacizmas, kurį asmeniškai patyriau, yra savos tautos iškėlimas virš kitų, „nelygiaverčių“, tautų.

Pastarosios nacistinės kai kurių lenkų galvosenos apreiškos yra apgailėtinos ypač dėl to, kad tai meta tamsų šešėlį ant tų lenkų, kurie ne be pagrindo didžiuojasi sava tauta ir sava tautine kilme, tačiau gerbia ir nežemina kitų tautybių žmonių. Atrodo, daug šių dienių lenkų teigiamai nepaveikė net tokia didi asmenybė, kaip lenkas popiežius Jonas Paulius II! Nulenkęs šiam didžiam lenkui  galvą, bandysiu pristatyti savo asmeninę patirtį, susidūrimuose su lenkais.

Pirmojo pasaulinio karo pasitraukėlių į Rytus šeimos vaikiški susidūrimai čia neturi reikšmės. Tačiau neišdildomais liko Lietuvon (1922 metais) grįžusio ir moksleiviu tapusio jaunuolio jausmai minint Vilniaus ir Vilniaus krašto užgrobimą. Savaime aišku, jog tai negalėjo neapkartinti  pažiūrio į lenkus. Jįveikė ne šūkiai „Mes be Vilniaus nenurimsim!“, bet Suvalkų sutarties sulaužymas.

Nepagerino mano pažiūros į lenkišką elgseną ir („geriems kaimyniniams ryšiams atstatyti“) Lenkijos ultimatumas Lietuvai. Tai priminė piemenavimo dienose girdėtas „senių“ posakis: „Per gvoltą bučiuojant – dvasia smird“.

Man nepamirštamas yra istorinis susidūrimas, o ne „susitikimas“ su lenkais Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Su sovietais suokalbininkų vokiškų nacių užpulti lenkai nuostabiai didvyriškai gynėsi. Tačiau iš Rytų prieš juos pajudėjus nacių draugams bolševikams, Lenkijos kariai iš žnyplių gelbėjosi kaimyninėse valstybėse. Kaip atsargos karininkas tuo metu buvau mobilizuotas, tarnavau Kėdainiuose, Ryšių batalione. Pasitaikė, kad su bataliono vadu, majoru, stovėjome Kėdainių geležinkelio stoties perone, kai pro stotį lėtai slinko internuotų lenkų karių traukinys. Prekinių vagonų tarpduriuose stovėjo, o kai kurie nukorę kojas sėdėjo savo tėvynę apleidę kariai. Jie vyko nežinion, dargi ne visai draugiškon valstybėn. Sunku būtų įsijausti į jų dvasinę būklę. Antrame ar trečiame praslenkančio traukinio vagone, atrodo, puskarininkio laipsnio karys, iš uniformų atpažinęs Lietuvos karininkus, atsistojo ir gal kiek nedrąsiai mus pagerbė šauniu karišku saliutu. Į to kario, nors ir nugalėto, saliutą buvo be jokių dvejonių atitinkamai atsakyta. Staiga, lyg karišką maršą išgirdę, sugniuždyti kariai pakilo, išsitiesė ir, lyg dvasioje tapę nugalėtojais, vagono tarpduryje susibūrę lenkai kariai atidavė karišką pagarbą Lietuvos kariams. Be abejo, Lenkijos karius sujaudino nelabai draugiškos valstybės karininkų parodyta pagarba kariui.

Vis dėlto mano, į žurnalizmą ir politinę analizę linkusio kario, jausmus žeidė  mintis, kad toks pat likimas gali ištikti Lietuvos karius. Tas pats likimas ištiko daugelį vokiečių ir rusų karo pradžioje – 1941 m. birželį. Toks likimas su kitais Tėvynės Apsaugos rinktinės vyrais ištiko mane po pralaimėto 1944 m. spalio 7 dienos mūšio prie Sedos, traukiantis į ne visai draugišką Vokietiją. Prisimenu fizinį skausmą,kurį jutau žengdamas per ano meto tėvynės Lietuvos sienos liniją, nors, kaip manyta, tik porai mėnesių. Vokietijos „išvietintų asmenų“ stovyklose buvo broliškai bendraujama su lenkų ir kitų tautybių skautais.

Amerikoje, bandant veikti JAV visuomenės galvoseną pavergtųjų tautų laisvės bylos naudai, buvo labai draugiškai bendraujama su lenkų „baltaisiais ereliais“. Juos sudarė daugiausia jauni lenkai, kurių netenkino išeivijos lenkų, kaip ir kitų tautų, didžiųjų organizacijų vadų prisiplakimas prie manipuliatorių globalistų, sėdinčių valdžioje. Todėl į vieną Vasario 16-osios minėjimą, be ukrainiečių, estų ir latvių (paprastai) atstovų, buvo kviečiamas ir „baltųjų erelių“ pirmininkas. Šis, sveikindamas lietuvius, prašė juos imtis JAV esančių pavergtųjų tautų atstovų suvienijimui kovai su jų okupantais. Įsidėmėtinas, net žiūrint šių dienų įvykių fone, jauno lenko lenkų ir lietuvių istorinio ryšio vertinimas: „Lietuviai vadovavo Žalgirio mūšiui, – pareiškė jaunas lenkas, – dabar jūs turėtumėte vadovauti kovai už pavergtųjų tautų išlaisvinimą“.

Todėl sunkiai suprantama, kodėl dabar kai kurie lenkų vadai neteikia pirmumo laisvei ir tautų išlikimui, bet linksta į kitokį dominavimą – net per rašybą. Kažkaip vis nepamirštu lenkų susilaikymo balsuojant už Lietuvos nepriklausomybę. O užsispyrimas nacistinio tvaiko reikalavimaispakeisti rašybą tikrai nepagerina kaimyninių santykių. Tada ir Lenkijos vadovų komplimentiniai pareiškimai – „Vilniuje jaučiuosi kaip namie“ pavirsta dviprasmiais: ir Muravjovas, ir Želigovskis galėjo panašiai jaustis. Jeigu mūsiškiai moderniški lenkomanai, esantys valdžioje, nusileistų lenkų išimtinų tautinių privilegijų reikalavimams, ko gero, tylomis laukiančios kitos Lietuvos tautinės mažumos pareikalautų jų vardus ir pavardes irgi rašyti jų rašmenimis. Baisu net pagalvoti, kiek laiko ir iždo lėšų prireiktų bylinėtis dėl „diskriminacijos“, „žmogaus teisių pažeidimų“ su rusais, vokiečiais, žydais, arabais ir kiniečiais. Kur rastume jų „raidynus“?

Todėl, kiek kas ir kaip galime, sugėdinkime ir sudrauskime šiandienius lenkomanus, kad jie pirmumą skirtų Lietuvai, o ne Lenkijai. Kur yra kiti profesoriai ir net signatarai, kurie turėtų padėti vienišam šio fronto kovotojui Romualdui Ozolui, siekiančiam pažadinti mūsų tautos tautinę savigarbą?

Regis, norima mus grąžinti į anuos laikus, kai pravažiuojančią vyskupo Valančiaus karietą sustabdė lenkas ar sulenkėjęs lietuvis prelatas. Vyskupo paklaustas, ko „brolis prelatas nori?“, šis atsakęs: „Noriu pamatyti, kaip mužikas karietoje atrodo“.

Neleiskime jokiems nacistiniams svetimiesiems sustabdyti Lietuvos Respublikos „karietos“.

© 2009 „XXI amžius“