Transatlantiniuose santykiuose – naujų gairių paieškos

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Šių metų pradžioje Jungtinėse Amerikos Valstijose į valdžią atėjo Barakas Obama ir jo administracija. Europos Sąjungos ir JAV santykiai jau daugelį metų yra labai reikšmingi. Didelio susidomėjimo sulaukė dvi B. Obamos kelionės  po Europą ir Artimųjų Rytų šalis. Tai buvo pažintinės kelionės, jų metu nebuvo pasiekta kokių nors esminių sprendimų. Daug svarstyta ir tai, ar naujoji JAV administracija keis savo poziciją santykiuose su Rusija. Liepos mėnesį grupė buvusių Rytų Europos valstybių vadovų paskelbė atvirą laišką JAV vadovui B. Obamai, kuriuo įspėjo, kad iki šiol artimu Vašingtono sąjungininku laikytas regionas dabar patiria didelius išbandymus dėl agresyvaus Rusijos elgesio ir sumažėjusio JAV dėmesio šiam regionui. Šį dokumentą pasirašė buvęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, buvęs Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas, buvę Lenkijos vadovai Lechas Valensa ir Aleksandras Kvasnevskis, buvusi Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga, buvęs Estijos premjeras Martas Laaras, buvęs Slovakijos prezidentas Michalas Kovačas. Kai kurie Rusijos diplomatai pavadino šį kreipimąsi „isterišku tekstu“, o kai kurie JAV politologai jį įvertino kaip dėmesio vertą dokumentą.

Žvelgiant į JAV ir Europos santykių prizmę, pirmiausia iškyla Italijos premjero Silvijo Berluskonio pozicija. Italijos premjeras palaikė neblogus ryšius su D. Bušo administracija ir atvirai bičiuliavosi su Rusijos lyderiu V. Putinu. Italijoje dažnai lankosi ir vienas iš Putino patikėtinių, įtakingas diplomatas D. Ragozinas.

Europos Sąjungos valstybėms Rusijos įtaka gana skirtinga. Ryški Rusijos įtaka bent kelioms naujosioms ES šalims – Europos pietinėje dalyje esančioms Bulgarijai ir Rumunijai ir šiaurinėje dalyje esančioms Latvijai ir Lietuvai. Tiesa, Lietuvoje ekonominė ir politinė Rusijos įtaka dažniausiai neatsiliepia oficialiai valstybės vadovų pozicijai, nors kai kurių mūsų diplomatų pozicija kartais būna atvirai prorusiška.

JAV užsienio politikos gairių formavime ryškų vaidmenį atlieka valstybės sekretorė Hilari Klinton, užimanti lanksčią poziciją, skirtingai nei kur kas griežtesnė jos pirmtakė K. Rais. Valstybės sekretorės pavaduotojas Europos ir Azijos reikalams Filipas Gordonas vertinamas kaip patyręs Europos politikos žinovas, pasižymintis gana griežta pozicija. Jis ilgą laiką buvo vyriausybės ekspertas užsienio politikos klausimais. 2007 metais F. Gordonas kritikavo Prancūzijos ir Vokietijos užsienio politiką, teigdamas, kad šių abiejų valstybių vadovų politika yra nenuosekli ir dviprasmiška. Jis aštriai kritikavo Prancūzijos ir Vokietijos lyderius N. Sarkozy ir A. Merkel. F. Gordonas vadino juos lojaliais JAV politikais, bet, jo nuomone, tiek A. Merkel, tiek N. Sarkozy pagrindinis trūkumas – kad jie nesupranta JAV ir Europos strateginio bendradarbiavimo prasmės. Tada F. Gordonas teigė: „Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai labai didelę reikšmę teikia bendradarbiavimui su Rusija ir Kinija. Ypač didelį susirūpinimą kelia tai, kad Merkel ir Sarkozy pernelyg nuolaidžiauja Rusijai ir tuo pat metu nesupranta svarbaus Turkijos vaidmens dabartinėje Europoje“.

Pačioje Europos Sąjungoje daug kivirčų sukelia galimos Turkijos narystės šioje bendrijoje klausimas. Vokietija, Prancūzija, Belgija ir dar kai kurios valstybės gana kategoriškai pasisako prieš Turkijos narystę. Šios šalies narystę ES palaiko Didžioji Britanija, Švedija, Lenkija. JAV remia Turkijos siekius. F. Gordonas ir žymus amerikiečių politologas Omeras Taspinaras teigia, kad būtent artimų ryšių su Turkija palaikymas padeda šiai valstybei išlaikyti vidinį stabilumą ir atsilaikyti prieš įvairias grėsmes, pagrindinė iš kurių – islamo fundamentalizmo pavojus.

Rusijos galios ir įtakos faktoriai šiuolaikinėje Europoje labai išaugo. Pirmiausia Rusija siekia įgyti lemiamą įtaką postsovietinėje erdvėje. Ukraina, Moldova ir Užkaukazės valstybės patiria didelį Kremliaus spaudimą. Baltijos kraštuose Kremlius naudoja kiek kitokią taktiką, tačiau esmė nesikeičia – Rusija siekia kontroliuoti esminius šiuose kraštuose vykstančius procesus. Lietuvoje ne sykį atskleistos Rusijos įtakos schemos – galime prisiminti R. Pakso skandalą, taip pat 2002–2004 bandytą įgyvendinti garsųjį 2K projektą. 2006–2007 metais buvo atskleista, kad su Kremliumi  ir „Gazpromu“ siejama „Dujotekanos“ bendrovė finansuoja įvairias Lietuvos partijas, daro įtaką daugeliui politinių sprendimų. Karinė grėsmė nėra vyraujantis Rusijos įtakos ginklas. Pagrindiniai įtakos svertai – ekonominė sfera ir veikla per savo agentų tinklus.

Kol kas Vakarų ir Rusijos santykiuose daug dviprasmybės. Nors daugelis Vakarų politikų ir neigia, kad vėl įsigali šaltojo karo tendencijos, tačiau realybė rodo ką kita. Naujas šaltasis karas yra kitoks, jis tikrai skiriasi nuo tos padėties, kuri buvo susiklosčiusi 1966–1986 metais.

JAV ir ES santykiai banguoti. Pagrindiniai Rusijos vadovai – premjeras V. Putinas ir prezidentas D. Medvedevas paskutiniu metu vėl susilaiko nuo aštresnių komentarų didžiųjų Vakarų valstybių atžvilgiu. Tačiau antivakarietišką retoriką dažnai vartoja žemesnio rango pareigūnai, o ypač Dmitrijus Ragozinas.

Labai svarbūs JAV ir Kinijos santykiai. Šios abi valstybės per paskutinį dešimtmetį vis glaudžiau bendradarbiauja įvairiose srityse. Be to, formuojasi ir JAV bei Indijos aljansas. Savo ruožtu Rusija demonstruoja norą suartėti su Kinija ir Indija.

Europoje dažnai svarstomos Amerikos ir Europos bendradarbiavimo perspektyvos. Žymus Prancūzijos filosofas, rašytojas ir žurnalistas Andre Gliuksmanas sako, kad „Amerikai reikia Europos. Ir mums, europiečiams, reikia bendradarbiavimo su Amerika. Amerikiečiai – ne angelai, bet jų šalis yra kovos už žmogaus teises pagrindiniame bastione. Žmogaus teisės yra vienos iš pagrindinių vertybių ir jų gynimas, pasipriešinimas blogiui šiuo metu ypač svarbus“.  

Žvelgiant į Europos Sąjungos ir JAV santykių perspektyvas, labai svarbu nepamiršti mūsų šalies interesų. Lietuvos diplomatai ir valstybės pareigūnai ne visada atkakliai gina valstybės interesus. Šiuo atveju mums labai pravartus kaimyninės Lenkijos pavyzdys. Prezidentas L. Kačynskis ir šios šalies pareigūnai per kelerius metus gerokai pakeitė Lenkijos pozicijas Europoje. Europos Sąjungoje Lenkija turi nemenką svorį. Dabar mūsų šalyje svarstomos idėjos apie galimą Baltijos valstybių ir dar kelių Rytų Europos šalių – Lenkijos, Čekijos ir Slovakijos artimesnį bendradarbiavimą, gal net šias šalis jungiančios bendrijos sudarymą. Ši idėja turi perspektyvą.

© 2009 „XXI amžius“