Apie ekonominį karą prieš Lietuvą

Nepaisant praėjusią savaitę pasiekto susitarimo tarp Rusijos ir Lietuvos muitinių bei viltingų mūsų valdžios pareigūnų pareiškimų įtampa dėl Lietuvos vežėjų situacijos pasienyje nemažėja. Buvo tikimasi, kad nuo praėjusio penktadienio Lietuvos vežėjai, važiuojantys į Kaliningradą, bus tikrinami įprastine tvarka, gerės ir važiuojančių per Baltarusiją situacija, tačiau kol kas akivaizdžių „pagerėjimo“ ženklų dar nesimato.

Kaip žinoma, daugiau nei prieš porą savaičių Rusijos muitinės įvairiuose sienų su kitomis valstybėmis ruožuose neįspėjusios pradėjo nepraleisti („tikrinti“) pravažiuojančių Lietuvos vežėjų bendrovių vilkikų. Pasienyje su Rusija susidarė iki 30 km eilės. Rusija teigia, kad lietuviai griežčiau tikrinami dėl padažnėjusių pažeidimų, o Lietuvos vežėjų atstovai tai vadina pretekstu siekiant išstumti Lietuvos vežėjus iš rinkos. Dėl vykdytų Rusijos priemonių lietuviai prarado vieną didžiausių rinkų transporto sektoriuje – krovinių vežimą į Rusiją, nes vežėjų reputacija sugadinta ir krovinių jiems verslininkai nebepatiki. Užsakovai atsisako Lietuvos vežėjų paslaugų, nutraukia kontraktus ir samdo kitų šalių automobilius.

Lietuvos susisiekimo ministras E. Masiulis ir užsienio reikalų ministras V. Ušackas tuo metu atostogavo, todėl negalėjo iškart sureaguoti į Rusijos valdžios smūgį. Tik po kelių dienų Lietuvos politikai Rusijos pareigūnų paprašė susitikti ir aptarti susidariusią situaciją. „Vienareikšmiškai galima pasakyti, kad net jei ir buvo nustatyti individualūs Lietuvos vežėjų padarytų pažeidimų atvejai, negalima tuo kaltinti visus Lietuvos vežėjus, nes didžioji dalis jų yra konkurenciniai ir laikosi tarptautinių susitarimų. Reikia pirmiausiai geranoriškumo iš Rusijos muitinės vadovų pusės, kad susidariusi situacija būtų kuo greičiau išspręsta“, – praėjus keletui dienų po konflikto pradžios kalbėjo ministras E. Masiulis. Užsienio reikalų ministras V. Ušackas po kelių dienų patvirtino, kad ministerija turi informacijos apie tai, jog prie Rusijos sienos išskirtinai tik lietuviai patiria nemalonumų dėl sustiprintos patikros ir tik lietuviams tenka ilgai laukti eilėse prie muitinių. Kaip politinį spaudimą Lietuvai Rusijos veiksmus aiškino ir Europos Parlamento narys V. Landsbergis: „Aš manau, kad ekonominių interesų gynyba yra kaip antrinis atsarginis variantas (...). Gali būti ir toks aiškinimas, kad tai yra politinė provokacija, kad yra stebima Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė“. Visą krizės laiką atostogavęs Lietuvos premjeras A. Kubilius „Žinių radijui“ sakė tikįs, kad „neadekvatus Rusijos pareigūnų veikimas, diskriminuojant Lietuvos vežėjus, artimiausiu metu pasibaigs“. Tuo metu URK pirmininko pavaduotojas, nuolatinis santykių su Rusija „šiltintojas“ socialdemokratas J. Karosas teigė, kad situacija Latvijos ir Rusijos pasienyje su politika nėra susijusi: „Kiek girdėjau ministro kalbas, apie tai politiką čia kalbos nėra“. Jo nuomone,  tai tėra „techninė problema“.

Į Lietuvos užsienio ministeriją iškviestas Rusijos ambasadorius Lietuvoje Vladimiras Čchikvadze tikino, kad Lietuvos vežėjų problemos pasienyje su Rusija priežastys nėra politinės ir turėtų būti sprendžiamos žinybiniu lygmeniu, t.y. tarp abiejų šalių muitinių tarnybų. Tačiau buvo matyti, kad nurodymai buvo duoti iš aukštesnių instancijų. Visa tai buvo daroma dėl tariamų Lietuvos vežėjų vykdytų pažeidimų, kurių per pusmetį suskaičiuota net (!?) šešiolika, kai jų gabenamoms prekėms nebuvo baigtos forminti muitinės procedūros. Lietuvos užsienio ministras Rusijos ambasadoriui sakė, kad tai neatitinka Lietuvos ir Rusijos konstruktyvių, dalykiškų, pragmatiškų santykių dvasios ir paragino, kad Rusija imtųsi skubių priemonių situacijai pakeisti.

Europos Komisija (EK), į kurią kreipėsi Lietuvos URM, labai rimtai nagrinėjo situaciją dėl galimos Lietuvos vežėjų diskriminacijos. Svarbus lieka principas siekti, kad nė vienos Europos Sąjungos (ES) šalies piliečiai nebūtų diskriminuojami. Netrukus trijų EK narių pasirašytame laiške, pasiųstame į Rusiją, buvo sakoma, kad Europos Komisija prašo Rusijos pasiaiškinti dėl Lietuvos vežėjų diskriminavimo. Be to, diskriminacinės priemonės bus aptariamos Maskvoje per oficialų EK narių vizitą rugsėjo mėnesį.

Praėjusios savaitės trečiadienį vykusiame Rusijos ir Lietuvos muitinių vadovų susitikime Rusijos muitinės pareigūnai pažadėjo sušvelninti muitinės procedūras, bet ultimatyviai pareikalavo apriboti 29 Lietuvos įmonių, kurios kaltinamos nuolatiniais pažeidimais, veiklą vežant krovinius į Rusiją. Tose „derybose“ įvardytos nepatikimomis 29 įmonės yra vienos didžiausių šalies transporto bendrovių. Lietuvos derybininkai turėjo priimti Rusijos „siūlomus“ reikalavimus, kad daugiau kaip 600 įmonių galėtų į Rusiją įvažiuoti.

Transporto karui su Lietuva nepasibaigus, Rusija traukia Lietuvą į kitą – pieno karą. Rusijos žemės ūkio priežiūros tarnybos interneto svetainėje paskelbta informacija apie tai, kad nuo rugpjūčio 17 dienos uždrausta į Rusiją įvežti įmonių „Žemaitijos pienas“, „Pieno žvaigždės“ ir „Rokiškio pienas“ produkciją. Kiek laiko truks šis draudimas, nepranešama. Lietuviškuose pieno produktuose esą buvo rasta „uždraustų ir nuodingų medžiagų“. Kaip sakė Lietuvos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas Kazimieras Lukauskas, šį pranešimą Lietuvos ambasada Rusijoje gavo rugpjūčio 6 dieną. Lietuvos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba pranešė, jog Rusijos tarnybos dideliuose sviesto (11 059,35 kg), grietinės (262,2 kg) ir varškės (288,4 kg) kiekiuose rado tetraciklino, kitoje varškės partijoje (3046,91 kg) aptikta doksiciklino. Lietuvos pareigūnai tikina, kad, remiantis ES standartais, nedidelis šių dviejų antibiotikų kiekis pieno produktuose yra leidžiamas, tačiau Rusijoje jie yra uždrausti. Todėl visos įmonės, tiekiančios savo produkciją Rusijai, turi dirbti pagal Rusijos kokybės standartus. Šiuo metu savo produkciją į Rusiją eksportuoja 16 Lietuvos pieno perdirbimo įmonių, kurių daugumai Rusijos rinka yra viena pagrindinių, todėl šis draudimas gali skaudžiai smogti ne tik joms, bet visai Lietuvos ekonomikai. Kai kurių Rusijos spaudos šaltinių teigimu, tokie Rusijos veterinarijos tarnybos veiksmai gali būti susiję ne su antibiotikais, o yra prasidedančios, prieš Lietuvą nukreiptos ekonominės kampanijos dalis.

Tai susiję su neišspręstomis Rusijos ir Lietuvos santykių problemomis. Viena iš priežasčių gali būti Rusijos nepasitenkinimas dėl „Mažeikių naftos“, kai 2006 metais Lietuva bendrovę perdavė Lenkijos įmonei „PKN Orlen“, o ne rusų investuotojams – tada Rusija nutraukė naftos tiekimą į Lietuvą. Rusijai taip pat neįtiko Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus pastangos, kad Gruzija ir Ukraina kuo greičiau taptų Europos Sąjungos narėmis. Europos Komisija analizuoja Rusijos sprendimą uždrausti lietuviško pieno importą – jos atstovas tvirtina, jog nėra informacijos, kad Rusija būtų ėmusis analogiškų veiksmų dėl tų pačių priežasčių prieš kitas valstybes.

Pastarasis Rusijos smūgis Lietuvai paskaičiuotas labai tiksliai – kai tik sužinota, jog Lietuvos ekonomika, labai priklausanti nuo Rusijos, per pusmetį krito 22,4 proc., lyginant su pernai metų tuo pačiu laikotarpiu. Atsisakius įsileisti Kremliui artimą pareigūną (M. Kolerovą, apie tai – p. 3) ir paskelbus duomenis apie tai, jog nuo ekonominių santykių su Rusija vis labiau priklausantis Lietuvos ūkis per metus smuko daugiau nei 20 proc., buvo parodyta, jog ir toliau į kiekvieną bent šiek tiek „politiškai neatsargų“ žingsnį Rusija atsakys sankcijomis mums jautriose ekonomikos srityse.

Atrodytų, jog prieš penkerius metus Lietuvai prisijungus prie svarbiausių ekonominį, karinį ir kitokį saugumą garantuojančių institucijų NATO ir ES, jos verslininkai, politikai, diplomatai ir kiti piliečiai turėjo jaustis saugesniais. Gal ir nedaug kas tikėjosi, jog Rusija nustos diktuoti mažosioms šalims savo politines, ekonomines ir kitokias sąlygas, kištis į jų vidaus politiką, kitais būdais demonstruoti didžiosios valstybės svorį ir galią. Betgi buvo vilčių, jog „didelėje ir stiprioje šeimoje“ atradus užtarėjų atslūgs nuolatinė šalia gyvenančio grėsmingo kaimyno keliama įtampa.

Dabar, kai Lietuva nepriklausoma, atrodytų, galima būtų sureguliuoti santykius, kurių istorijoje būta ir labai sudėtingų, juolab kad Rusija skelbiasi esanti kitokia nei SSRS. Deja, to nevyksta. Dar daugiau, Rusija suranda pretekstų daryti spaudimą Lietuvai. Tikriausiai, svarbiausia priežastis, neleidžianti Lietuvai ir Rusijai kalbėtis kaip dviem lygiavertėms valstybėms, yra įžeistos Maskvos ambicijos. Daugelis rusų politikų ir net paprastų žmonių apgailestauja, kad Rusijai teko išleisti kai kurias prijungtas teritorijas ir sugrįžti į Petro I laikų valstybines sienas.

Tad mes ir dabar, po dvidešimties metų nepriklausomybės, negalime jaustis saugūs, galvodami, jog mūsų nepriklausomybė jau yra neatšaukiama visiems laikams. Tą rodo ir Rusijos tankų žygiavimas Gruzijos sostinės link – Tbilisio užėmimas galėjo įvykti dar net neprasidėjus Vakarų Europos deryboms su Maskva. Vakarų valstybių politika Afganistano atžvilgiu, jų nenoras siųsti savo karių ten, kur kariams nėra saugu, rodo Vakarų politikų bejėgiškumą. Kaip elgtųsi Vakarai, jei Baltijos valstybėms iškiltų reali grėsmė? Ar Vakarai yra pasiryžę rimtesniam susirėmimui su Rusija dėl Baltijos valstybių? Atsakymo į šį klausimą niekas nežino. Kaip ir niekas nežino, ar nacionalistinių jėgų valdoma Rusija ryžtųsi karui su NATO, kurio nare yra ir Lietuva.

Tenka pripažinti, kad mes labai mažai pažįstame Rusiją: nedaug Lietuvoje turime Rusijos politikos žinovų, dar mažiau pajėgiame rusams pristatyti Lietuvą kaip lygiavertę valstybę.

© 2009 „XXI amžius“