Neramumai Šiaurės Kaukaze

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Nuo birželio mėnesio Šiaurės Kaukazo regione įvykdyta daug teroro aktų, keliolika rezonansinių nužudymų, regione dažnai vyksta sukilėlių ir vietos milicijos, OMON pajėgų bei kariuomenės susirėmimai. Nors oficialiojo Kremliaus atstovai šių metų pradžioje teigė, kad padėtis Šiaurės Kaukaze stabili, tačiau šio pavasario ir ypač vasaros įvykiai liudija ką kita. Čečėnijoje neramu, bet pastaruoju metu dar daugiau rezonansinių įvykių vyksta Ingušijoje ir Dagestane. Sukilėlių susirėmimai su kariuomene ir milicijos būriais vyksta ir kitose Šiaurės Kaukazo respublikose.

Padėtis Ingušijoje labai įtempta. Štai rugpjūčio 17 dieną 9 valandą ryte mirtininko vairuojamas ir sprogmenų prikrautas automobilis taranavo respublikos sostinės Nazranės Vyriausiosios vidaus reikalų valdybos vartus ir sprogo. Žuvo 11 žmonių, daugiau kaip 30 sužeista. Ingušijoje jau nuo birželio pradžios įvykdyta daug  žmogžudysčių. Birželio 5 dieną pagrobtas žymus vietos religinis lyderis šeichas Abdurachmanas Kartojevas, o birželio 14 dieną jo kūnas su šautinėmis žaizdomis rastas griovyje už 23 kilometrų nuo Nazranės. Birželio 10 dieną nušauta Ingušijos Aukščiausiojo teismo pirmininko pavaduotoja Aza Gizrejeva, nagrinėjusi daugelį garsių bylų, susijusių su korupcija ir sukilėlių būrių veikla. Birželio 13 dieną nušautas buvęs Ingušijos vidaus reikalų ministras, vyriausybės patarėjas Baširas Auševas. Rugpjūčio 12 dieną nužudytas Ingušijos statybos ministras Ruslanas Amerchanovas. Trys automatais ginkluoti asmenys ryte užėjo į ministerijos pastatą ir nušovė ministrą tiesiog jo kabinete. „Memorialo“ aktyvistas, žinomas žmogaus teisių gynėjas A. Čerkasovas pareiškė: „Šiuo metu Ingušija – pats karščiausias Šiaurės Kaukazo taškas. Paskutiniu metu vis aštresnė padėtis darosi ir Čečėnijoje, čia daugėja pagrobimų, nužudymų. Tačiau žvelgiant į kovinių veiksmų intensyvumą ir rezonansinius nužudymus, be abejo, pirmauja Ingušija. Šioje respublikoje veikia aktyvios ginkluoto pogrindžio struktūros. Šių struktūrų ryšiai siekia toli už Ingušijos ribų“.

Ypač garsiai nuskambėjo birželio mėnesį įvykęs pasikėsinimas į Ingušijos prezidentą J. Jevkurovą. Birželio 22 dieną Nazranės miesto pakraštyje prie važiuojančio prezidento kortežo staiga privažiavęs automobilis trenkėsi į vieną iš kelių kortežo automobilių ir sprogo. Prezidentas J. Jevkurovas buvo sunkiai sužeistas,  žuvo vairuotojas ir trys apsaugininkai. Sužeisti šeši asmenys – be prezidento, sužeistas jo brolis, prezidento padėjėjas ir dar trys apsaugos pareigūnai. Prezidento kortežą taranavusį automobilį vairavo mirtininkė, kurios asmenybė nenustatyta. Pulkininkas Junusbekas Jevkurovas Ingušijos prezidento pareigas eina nuo 2008 metų spalio 31 dienos. Atsakomybę už prezidento kortežo sprogdinimą prisiėmė viena iš pagrindinių sukilėlių grupuočių – vadinamasis „Kaukazo emyratas“. Šios organizacijos pareiškime, paskelbtame birželio 28 dieną, teigiama, kad pasikėsimas buvo organuotas „Kaukazo emyrato“ vadovo Doku Umarovo nurodymu. Jų teigimu, išpuolį organizavo „Rijadus Salachim“ grupuotė. Bylos tyrime dalyvaujantys FSB pareigūnai tvirtina, kad tiesioginis pakėsinimo į J. Jevkurovą organizatorius buvo žinomas sukilėlių karo vadas Achmedas Javlojevas („Magasas“). Yra sudaryti kelių tiesiogiai prie pasikėsinimo prisidėjusių įtariamųjų fotorobotai. Prezidentas J. Jevkurovas ilgai gydėsi Maskvoje, dvi savaites buvo reanimacijoje, vėliau jo sveikatos būklė pagerėjo, rugpjūčio 10 dieną jis išleistas iš ligoninės, o rugpjūčio 17 dieną pradėjo eiti prezidento pareigas.

Čečėnijoje taip pat vykdomi teroro aktai ir žinomų vietos žurnalistų bei žmogaus teisių gynėjų žmogžudystės. Liepos 15 dienos rytą Grozne keli asmenys pagrobė žinomą žurnalistę, žmogaus teisių gynėją Nataliją Estemirovą. Tą pačią dieną apie 16 valandą jos kūnas su šautinėmis žaizdomis buvo rastas Ingušijoje, Nazranės priemiestyje, prie kelio. Natalija Estemirova gimė 1958 metais Saratovo srityje. Jos tėvas čečėnas, motina rusų kilmės. Iki 1998 metų pradžios ji dirbo istorijos mokytoja Grozno vidurinėje mokykloje, rašydavo straipsnius į laikraščius. Nuo 1998 metų vasario mėnesio Natalija pasitraukė iš mokyklos, tapo profesionalia žurnaliste. Dirbo laikraštyje, nuo 1999 metų vasaros perėjo dirbti į Čečėnijos televiziją. Prasidėjus karui, gyveno Grozne, o 2000 kovą išvyko į Ingušiją. 2004 metais grįžo į Čečėniją, rašė straipsnius, kuriuose nagrinėjo korupcijos, žmogaus teisių pažeidimų atvejus. 2007 metais N. Estemirova buvo apdovanota A. Politkovskajos premija. Po žurnalistės nužudymo Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas pareiškė: „Galiu pasakyti tiek – Estemirova niekada neturėjo sąžinės“. Laikraščio „Novaja gazeta“ redaktorius Dmitrijus Muratovas teigia, kad „tai politinis nužudymas. Ji rašė apie žmogaus teisių pažeidimus, korupciją, aktyviai kovojo už tai, kad būtų Šiaurės Kaukaze būtų gerbiamos elementarios žmogaus teisės“. Rugpjūčio 10 dienos ryte Grozne buvo pagrobti žmogaus teisių organizacijos vadovai Zarema Sadulajeva ir jos vyras Alikas Džabrailovas. Rugpjūčio 11 dieną paaiškėjo, kad abu jie nužudyti, Z. Sadulajevos ir A. Džabrailovo kūnai su smurto žymėmis rasti Grozno pakraštyje. Jų vadovaujama organizacija veikia nuo 2001 metų. Pagrindinė veiklos kryptis – pagalba nuo karo nukentėjusiems vaikams. Dar 2005 metų balandį buvo pagrobtas ir nužudytas šios organizacijos įkūrėjas Muradas Muradovas. Žinomas žmogaus teisių gynėjas, Maskvos advokatas Aleksandras Brodas teigia: „Kaukaze vykdomos žiaurios žmogžudystės. Žmogaus teisių gynėjai, žurnalistai, dvasininkai tampa bejėgiais prieš terorizmo ir ekstremizmo bangą. Susiklostė paradoksali padėtis – šalyje jau yra nemažai vietų, kur įstatymai praktiškai neveikia“ .

Neramu ir Dagestane. Šioje respublikoje dažnai vyksta sukilėlių ir federalinių  karinių pajėgų bei milicijos susirėmimai. Rugpjūčio 11 dieną Machačkaloje nužudytas žinomas žurnalistas Malikas Achmedilovas. Jis dirbo respublikinio laikraščio „Chakikat“ politikos apžvalgininku. Šio nusikaltimo tyrimas kol kas bevaisis, neišaiškinti ir kiti Dagestane įvykdyti žurnalistų nužudymai.

2004 metų rugpjūčio 24 dieną įvyko du garsūs teroro aktai: čečėnų mirtininkės A. Nagajeva ir S. Džebirchanova susprogdino lėktuvus TU-134 ir TU-154, skridusius reisais Maskva-Volgogradas ir Maskva-Sočis. Žuvo 90 žmonių. Kiek anksčiau, 2004 metų birželio 22–23 dienomis, įvyko vadinamasis reidas į Ingušiją. Sostinę Nazranę puolė apie 500 čečėnų ir ingušų sukilėlių. Šio antpuolio metu žuvo 100 žmonių, dar 104 buvo sužeisti. Žuvo Ingušijos vidaus reikalų ministras A. Kostojevas, jo pavaduotojas Z. Kistrijevas, keli aukšto rango FSB pareigūnai. Ingušijos vidaus reikalų ministerijos pastatas visiškai sudegė.

Tarptautinės bendruomenės pozicija į Čečėnijos lyderius gerokai pasikeitė, kai 2006 birželio 17 dieną žuvo Čečėnijos prezidentas Abdula Sadulajevas. Šis čečėnų lyderis, žymus islamo dvasininkas perėmė prezidento postą po prezidento A. Maschadovo žūties 2005 metų pavasarį. Iš A. Sadulajevo postą perėmęs karo vadas Doku Umarovas 2007 metais visai panaikino prezidento instituciją ir pasiskelbė „Kaukazo emyru“. Jo artimiausi padėjėjai yra vyresnės kartos karo vadai čečėnai Abdula Mežikovas, Supjanas Abdulajevas ir ingušų kilmės jaunesnės kartos karo vadas Achmedas Javlojevas. Londone gyvenantis vienas artimiausių D. Dudajevo ir A. Maschadovo bendražygių Achmedas Zakajevas vadovauja Čečėnijos vyriausybei tremtyje ir gana skeptiškai vertina D. Umarovo veiklą.

Rusijos generalinės prokuratūros Tardymo komiteto vadovas A. Bastrykinas pareiškė, kad Čečėnijos žmogaus teisių gynėjų nužudymų tyrimus gerokai apsunkina tai, kad daugelis liudytojų atsisako duoti parodymus. A. Bastrykino teigimu, žmonės bijo, jie jaučiasi nesaugūs. Laikraščio „Novaja gazeta“ redaktorius D. Muratovas teigia, kad jam dažnai tenka nurodyti laikraščio darbuotojams atsisakyti kai kurių temų ir nesiųsti jų į komandiruotes į kai kuriuos regionus, sakysime, Čečėniją bei Ingušiją. D. Muratovo nuomone, pavojingiausios temos yra susijusios su specialiųjų tarnybų darbu, korupcija ir padėtimi Šiaurės Kaukaze. „Paskutiniu metu žurnalistų nužudymus bandoma pateikti kaip buitinius nužudymus arba susijusius su apiplėšimais. Jie dažniausiai neištiriami“, – teigia D. Muratovas. Tad smurto banga prieš žurnalistus privertė demokratinių leidinių redaktorius imtis „vidinės cenzūros“ tam, kad apsaugotų žurnalistus nuo susidorojimų.

Apie padėtį Šiaurės Kaukaze svarstoma ir užsienyje. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Bernaras Kušneras pasmerkė N. Estemirovos nužudymą: „Aš pasibaisėjau išgirdęs apie N. Estemirovos nužudymą. Prancūzija ryžtingai smerkia šį žiaurų žymios žurnalistės nužudymą“. Švedijos užsienio reikalų ministras K. Bildtas pareiškė: „Smerkiame šį žiaurų susidorojimą su žurnaliste ir kviečiame valdžios struktūras ištirti nusikaltimą“. Vakarų spaudoje visą vasarą publikuojama daug straipsnių, kuriuose rašoma apie vis įtemptesnę padėtį Šiaurės Kaukaze, čia vykstančius žurnalistų, žmogaus teisių gynėjų ir teisininkų nužudymus.

Jau dešimtmetį besitęsianti grobuoniška Kremliaus politika davė karčius vaisius. Demokratiją pamynęs saugumiečių režimas ėmėsi žiaurių represijų, leido atvirai veikti kriminalinėms struktūroms. Apie tai svarsto britų apžvalgininkas Edvardas Lukas: „Patriotizmas ir istorinis revizionizmas yra Kremliaus pasirinkti sudėtiniai elementai užpildyti tai, kas vadinama Rusijos „ideologiniu vakuumu“. Trečiasis elementas yra ksenofobija. Anot politologės Lidijos Ševcovos, „antivakarietiškumas yra nauja tautinė idėja“. Anksčiau Vakarų šalis vadinęs pavydo šaltiniu, vėliau Putinas jas ėmė smerkti už veidmainystę ir aroganciją. Kremliaus šeimininkų argumentai yra tokie: „Demokratija prilygsta chaosui, o ją skatina ir remia Rusijos priešai“. Deja, tenka pripažinti, kad dabartinių Kremliaus lyderių sukurta „valdžios vertikalė“ iškilo ant ksenofobijos pamatų. Antičečėniškų ir antigruziniškų nuotaikų kurstymas virto prieš visus kaukaziečius nukreipta propagandine kampanija. Posakis „kaukaziečių kilmės asmuo“ Rusijoje skamba paniekinimai. Tariamai „tvirta valdžia“ skatina chaosą. Kur kas daugiau tvarkos buvo B. Jelcino laikais, o dabar šalis vis labiau grimzta į nuosmukio liūną.

© 2009 „XXI amžius“