Žvilgsnis į Iraną

„XXI amžiuje“ ne kartą rašyta apie Iraną. Šioje šalyje vykstantys įvykiai susilaukia prieštaringų vertinimų. Irano valdžia kaltinama opozicijos persekiojimu ir valdžiai neįtikusių žurnalistų areštais. Bet šios šalies demokratijos lygio net negalima lyginti su šiuolaikinės Rusijos „demokratija“. Kremliaus saugumiečių režimo užvaldytoje šalyje jau liko tik menki demokratijos likučiai, o Irane vyksta tikri, nesurežisuoti prezidento ir parlamento rinkimai, juose dalyvauja tiek pozicijos, tiek opozicijos atstovai. Prezidento rinkimuose laisvai dalyvauja opozicijos atstovai, o parlamente posėdžiauja opozicinėms jėgoms priklausantys deputatai.

Kalbamės su Kovo 11-osios akto signataru, istoriku Algirdu Patacku, kuris neseniai keletą savaičių viešėjo Irane.

Birželio įvykiai Irane patraukė viso pasaulio dėmesį. Po birželio 12 dieną įvykusių šalies prezidento rinkimų vyko protesto mitingai, susirėmimai su policija ir kariškiais. Vėliau protestai nurimo. Kokia padėtis Irane, žvelgiant iš vidaus? Kokia šiuolaikinio Irano santvarka?

Irane daugiau kaip pusė šalies gyventojų yra persai. Jie tam tikra prasme yra mūsų giminaičiai, nes taip pat priklauso indoeuropiečių šeimai. Senovinis Irano pavadinimas – Ariana (arijų šalis). Jie kalba farsi kalba, priklausančia indoeuropiečių kalbų grupei. Nereikia persų painioti su arabais, kurių kultūra ir pasaulėžiūra labai skiriasi. Irane vyrauja musulmonai šiitai (jie sudaro 89 procentus šalies gyventojų, dar 6 procentai musulmonai sunitai, likusieji kitų religijų – krikščionybės, zoroastrizmo, mandeizmo, judaizmo pasekėjai). Iranas yra vienas iš nedaugelio islamiškų kraštų, kuriuose dominuoja šiitai (be Irano, didžioji dalis išpažįstančių šią islamo kryptį vietos gyventojų yra Azerbaidžane, Irake, Bahreine, Jemene, bet tik Irane šiitai sudaro absoliučią daugumą). Panašu, kad istorinė priešprieša bei įtampa tarp sunitų ir šiitų gali turėti ir etnines šaknis – su nedidelėmis išimtimis šiizmas yra „indoeuropietiškojo“ islamo, o sunizmas – arabų islamo suformuotos atšakos. Iranas yra labai stipri valstybė, stabili, su gerai išvystyta ekonomika. Šiuo metu Irane gyvena 75 milijonai gyventojų, sostinėje Teherane – 14 milijonų. Greta Irano yra ir kitos valstybės, kuriose gyvena daug indoeuropiečių – Pakistanas, Afganistanas. Bet tai labai susiskaidę, nestabilios ir ekonomiškai silpnos valstybės. Iranas yra teokratinė valstybė (pagal religinius principus tvarkoma valstybė, kurioje didelę įtaką turi dvasininkai). Tokio tipo teokratinė valstybė šiuo metu pasaulyje vienintelė. Afganistane Talibano režimo įkurta teokratinė valstybė buvo visai kitokio tipo. Aukščiausią valdžią Irane turi 12 narių ajatolų taryba – Uma, kuriai vadovauja ajatola Ali Chamenėjus (beje, jis yra azerų kilmės), šiame poste nuo 1989 metų (iki tol aštuonerius ėjo šalies prezidento pareigas). Bet Uma neturi esminės pasaulietinės valdžios – valdo, administruoja prezidentas, vyriausybė ir parlamentas. Uma tik tada įsikiša į valstybės valdymo reikalus, jei pažeidžiami teologiniai-moraliniai principai.

Irano kariuomenė skirstoma į reguliariąją kariuomenę ir Islamo revoliucinę gvardiją, dar vadinamą Islamo sargybiniais. Reguliarioje kariuomenėje privalo tarnauti visi jaunuoliai. Tiesa, nuo tarnybos kariuomenėje galima išsipirkti sumokėjus 5 tūkstančius dolerių sumą. Revoliucinė gvardija veikia savanorišku principu, tarsi mūsų šalies savanorių pajėgos (KASP). Revoliucinė gvardija yra pavaldi Umai. Tarp gvardijos karių yra daug Irano–Irako karo veteranų. Yra ir revoliucinės gvardijos jaunimo padaliniai – vadinamieji basijai, kurie dažnai patruliuoja gatvėse, apsivilkę maskuojama uniforma.

Šių metų birželį vykę protestai atskleidė, kad šioje šalyje egzistuoja dideli skirtumai tarp sostinės Teherano ir likusio Irano. Šalies elitas yra labiau pasaulietiškas ir susitelkęs sostinėje. O provincijoje dominuoja religingi žmonės, gyvenantys pagal nuo seno nustovėjusius papročius ir tradicijas – jie ir balsavo už Achmedinedžadą.

Neramumai daugiausia vyko Teherane ir iš dalies kituose didesniuose miestuose, nepaliesdami provincijos.

Ir vis dėlto labai svarbus prezidento rinkimų klausimas. Ar tai buvo skaidrūs rinkimai? Jei taip, kodėl vyko protesto akcijos?

Birželio mėnesį vykę Irano prezidento rinkimai buvo pakankamai demokratiški. Pažeidimų buvo, tačiau nebuvo masinio klastojimo faktų. Už prezidentą M. Achmedinedžadą balsavo 62 proc. rinkėjų, o jo pagrindinį varžovą M. H. Musavį – apie 30 proc. Pagrindiniai protestai vyko sostinėje Teherane. Tik dalis protestuotojų buvo aktyvūs opozicijos rėmėjai, o didžiąją dalį protesto akcijų dalyvių sudarė „auksinis jaunimas“ ir skurdžiau gyvenantys žmonės. Dalis jaunimo maištauja, nes jiems neleidžiama laisvai vykti į Vakarus. Turizmo tikslais galima laisvai vykti į Indiją, o mokytis galima vykti į Malaiziją. Laisvai vykti į Vakarus gali tik maža dalis Irano piliečių. Tad maištuose aktyviai dalyvavo „auksinis jaunimas“ – turtingų valdininkų, verslininkų atžalos. Jie pasisako už vakarietišką gyvenimo būdą, yra linkę vartoti narkotikus, girtauti. Prie jų prisijungė ir socialiai nepatenkinti žmonės. Susirėmimuose su protestuotojais dalyvavo policija ir revoliucinės gvardijos būriai, daugiausia basijai. Pagal oficialius duomenis, žuvo 20 žmonių – 12 protestuotojų ir 8 basijai.

Skurdo apraiškų Irane yra, kaip ir kiekvienoje šalyje. Tačiau nematyti lūšnynų, labai mažai elgetų. Teko lankytis skurdesniuose miestų rajonuose. Ten nėra jokių apleistų, apgriuvusių pastatų, tiesiog tai kuklesni rajonai. Tokiuose rajonuose švaru, tvarkinga, gatvėmis vaikšto prasčiau apsirengę žmonės. Didelės dalies Irano gyventojų pajamos nėra didelės. Fabrikų darbininkų, vairuotojų, pardavėjų atlyginimai siekia apie 200 dolerių, tačiau maisto produktai, drabužiai pigūs, mokesčiai maži. Labai pigus benzinas, dujos. Nebrangiai kainuoja ir kelionės autobusais. Sakysime, kelionė iš Isfagano į Teheraną (apie 400 kilometrų) prabangiu vietinės gamybos autobusu  kainuoja daugiau nei 30 litų. Keliai, jų infrastruktūra ne ką prastesni kaip, sakysime, Ispanijoje.

Prezidentas Machmudas Achmedinedžadas priklauso jaunesnių Irano politikų kartai.

Jis yra Revoliucinės gvardijos veteranas, karininkas, buvęs specialiųjų pajėgų būrio vadas. Vėliau jis daug pasiekė mokslo srityje, apsigynė technikos mokslų daktaro laipsnį, dėstė universitete. Apie tai, kad jis yra mokslų daktaras, beveik neminima Vakarų spaudoje. 2003–2005 metais M. Achmedinedžadas buvo Teherano meras, o 2005 birželį laimėjo Irano prezidento rinkimus. Dabartinis prezidentas kilęs iš paprastos šeimos, jo tėvas buvo kalvis. Todėl jis labiau remiamas paprastų žmonių, už jį aktyviai balsuojama provincijoje. Pagrindinį opozicijos kandidatą Mirą Huseiną Musavį rėmė elitas, dalis jaunimo, labiau provakarietiškai nusiteikę žmonės.

Kokia Irano ekonominė padėtis? Kokie tenykštės ekonomikos ypatumai, ar ten jaučiama krizė?

 Ekonominė padėtis Irane gera, jie krizės nejaučia. Irane yra 12 automobilių gamyklų, gaminamos „Tojotos“, „Hondos“, „Opeliai“ ir kitų garsių koncernų automobiliai. Apskritai Iranas beveik viską gaminasi pats – nuo dantų šepetėlio iki atominio kuro. Didelį pelną valstybės biudžetui duoda naftos pramonė. Dar viena iš tradicinių verslo šakų – kilimų audimas. Vienas iš pagrindinių persiškų kilimų gamybos centrų yra Širazo miestas. Kilimai gaminami tiek pramoniniu būdu, tiek rankomis. Egzotiškas valstybės pajamų šaltinis yra valstybės monopolizuota ikrų gavybos pramonė Kaspijos jūroje. Labai didelę reikšmę Irano ekonomikai turi pigūs energijos ištekliai. Pigus kuras ir dujos suteikia papildomą postūmį vietos ekonomikai. Stebina elektroninės subkultūros lygis, ypač Teherane, kuris yra gal net aukštesnis nei kai kuriose Europos šalyse. Labai skiriasi sostinė Teheranas ir kiti miestai. Teherane kur kas daugiau prabangių pastatų, daugiau europietiško stiliaus biurų. Tuo tarpu Isfaganas, Širazas ir kiti miestai yra tradiciniai Irano miestai, juose dominuoja vietinė architektūra. Irane nedaug didelių prekybų centrų. Vakarietiškų prekybos centrų yra visuose didesniuose metuose, ypač daug jų Teherane. Tačiau dominuoja smulkioji prekyba: miestuose daug smulkių krautuvėlių, amatininkų dirbtuvių. Smulkusis ir vidutinis verslas Irane turi stiprias pozicijas.

Ar didelis nusikalstamumas Irane? Kaip ten kovojama su kriminaliniais nusikaltėliais?

Nusikalstamumas Irane yra suvaldomas itin griežtomis priemonėmis. Šioje šalyje griežtai kovojama su nusikaltėliais, taikomos didelės bausmės tiek už vagystes, tiek už stambesnius nusikaltimus. Už prekybą narkotikais, valstybinio turo grobstymą, kyšių ėmimą yra baudžiama ir mirties bausme. Prekyba narkotikais – viena svarbiausių problemų. Nors jų vartojimas nėra plačiai paplitęs (tą draudžia religija), bet per Iraną eina vienas iš stambių narkotikų tranzito kelių, netoliese yra narkotikų auginimo centrai. Per šalies teritoriją keliauja didelės narkotikų siuntos, dalis šių narkotikų platinama šalies viduje. Dėl to šalies teisėsauga ypač didelį dėmesį skiria kovai su narkotikų prekeiviais, jie dažnai baudžiami mirties bausmėmis, vykdomomis viešai. Vakarais miestuose saugu, galima ramiai vaikščioti ir sutemus. Irane griežtai baudžiama ir už religinės nesantaikos kurstymą. Ajatolų valia Irane griežtai baudžiama už religinės nesantaikos kurstymą, nežiūrint kas ją skatina – šiitai ar sunitai. Baudžiama vienodai, neretai ir mirties bausme. Apskritai reikia pasakyti, kad būtent mirties bausmės buvo tai, kas krikščioniškos pasaulėžiūros žmogui buvo nepriimtina. Ypač turėtų šokiruoti viešas bausmės vykdymas. Tačiau islamas yra islamas – principas akis už akį čia galioja.

Papasakokite apie Irano kultūrą, tradicijas? Kokios šioje šalyje vyraujančios vertybinės nuostatos?

Arijų kultūros ištakos siekia labai senus laikus. Vėlesnėje, persų kultūroje, jaučiami senovės Babilono, graikų, arabų kultūrų įtakos pėdsakai. Aplankėme Persepolį – didingą senovinės architektūros paminklą. Nors jau likę tik jo griuvėsiai, bet apsilankymas Persepolyje paliko labai gilius įspūdžius. Tai ne mažau įspūdingas senovinės architektūros kaip Graikijos sostinėje Atėnuose esantis Akropolis. Žavi ir arabų architektūra, ypač Isfaganas, kur daug senovinių pastatų. Tačiau giliausią įspūdį paliko pažintis su zoroastrizmu – senovine monoteistine religija (būtent dėl Vieno Dievo garbinimo ši religija nuo seno Irane toleruojama). Ši sena religija pagal savo principus artima senovės baltų religijai. Zoroastrizmo įkūrėju laikomas V–VI amžiuose prieš Kristų gyvenęs žymus pranašas Zaratustra. Įdomu buvo aplankyti ir zoroastrizmo šventyklas. Labai įspūdinga pagrindinė zoroastrizmo šventykla Jazdo mieste. Ypač gilų įspūdį palieka Tylos bokštai – ant kalvos netoli Jazdo stūksantys statiniai, kur paliekamas mirusiojo kūnas. Po trijų parų ten lieka tik balti kaulai – tai padaro paukščiai, dykumų vėjas ir saulė. Mat pagal zoroastrizmo pasaulėžiūrą žemės ir oro negalima teršti, tad laidoti ir deginti netinka. Jazdo šventykloje jau daugiau kaip 700 metų dega Amžinoji ugnis, kūrenama specialiomis medžių rūšimis.

Zoroastrizmo pasekėjų yra ne vien Irane, nemažai jų gyvena ir Indijoje, Pakistane, Azerbaidžane. Bet šiuolaikinio Irano kultūra – tai ne tik iraniečių-persų kultūra. Greta persų gyvena ir arabai, kurdai, beludžiai, azerai, armėnai, asirai, gruzinai, turkmėnai, uzbekai, čerkesai bei kitos tautos (armėnų Irane gyvena apie pusę milijono, asirų – apie 40 tūkstančių, gruzinų – per 130 tūkstančių, čerkesų – 12 tūkstančių). Didžiausia etninė mažuma su savo specifinėmis problemomis yra kurdai. Vietiniai armėnai, asirai, gruzinai čia gyvena jau tūkstančius metų. Etninės mažumos turi galimybes vystyti savo kultūrą, meną, kalbėti savo kalba.

Irane alkoholis beveik nevartojamas. Parduotuvėse ir kavinėse alkoholiniais gėrimais neprekiaujama, jų galima įsigyti tik viešbučiuose ir už didelę kainą. Nors Iranas yra teokratinė valstybė, čia vyrauja tolerancija, tik negalima pažeidinėti pagrindinių religinių principų.

Iranas – nepriklausoma ir itin savarankiška valstybė su pakankamai modernia ekonomika ir infrastruktūra, valdoma teokratiniais principais. Aišku, ji nepriklauso krikščioniškai civilizacijai, tačiau izoliacija tai – į prievartos ir konfrontacijos akligatvį vedantis kelias...

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Giedrius
Grabauskas-Karoblis

© 2009 „XXI amžius“