„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2009 m. spalio 7 d., Nr.16 (195)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

„Gynybos skydai“ –    iliuzijos ir tikrovė

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

2003–2008 metais vyko daug diskusijų dėl JAV priešraketinės gynybos skydų Europoje dislokavimo. Bet šių metų rugsėjį galutinai paaiškėjo, kad vadinamieji gynybos skydų įrengimai Lenkijoje ir Čekijoje nebus dislokuoti. Rugsėjo 17 dieną JAV prezidentas Barakas Obama oficialiai pareiškė, kad atsisakoma planų Rytų Europoje dislokuoti priešraketinės gynybos sistemos (PRG) elementus. Tokį jo sprendimą skeptiškai įvertino kai kurie JAV sąjungininkai NATO aljanse. Kalbama, kad bus kuriama kita gynybos sistema. JAV gynybos sekretorius R. Geitsas rugsėjo pabaigoje oficialiai pareiškė, kad JAV ketina sukurti naują PRG sistemą, kuri bus efektyvesnė ir padės apsaugoti visą Europą. Apie tai spalio 2 dieną kalbėjo ir Lietuvos krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė: esą ji gavo patikimą informaciją, kad yra rengiama nauja gynybos strategija, kurioje numatoma sukurti ir Europos priešraketinės gynybos sistemą. Atsisakydama rengti PRG Lenkijoje ir Čekijoje, B. Obamos administracija ieško kelių, kaip suartėti su Rusija ir tam imasi įvairių priemonių.

2008 metais JAV administracijos ir Lenkijos vyriausybės atstovai pasirašė sutartį dėl dešimties gynybinių raketinių dislokavimo Lenkijoje. Tuo tarpu Čekijoje turėjo būti įkurti kiti šios gynybos elementai – itin galingi radarai. Tad ne veltui Čekijos premjeras J. Fišeris pareiškė apgailestaująs dėl tokio JAV lyderių sprendimo. Tačiau Rusijos premjeras V. Putinas rugsėjo 18 dieną Sočyje pasakė, kad JAV sprendimas atsisakyti priešraketinės gynybos skydo Vidurio Europoje yra pozityvus žingsnis.

Apie GRU veiklą daug rašoma Londone gyvenančio, buvusio GRU pareigūno, dabar rašytojo Viktoro Suvorovo knygoje „Akvariumas“: „Pas mus – sava hierarchija. Slapta, pogrindinė, nematoma. GRU išorės rangai ir laipsniai nieko nereiškia, tai tik butaforija. Savo lyderius mes šaliname nuo scenos į šešėlį. O čia, užkulisiuose <..> savi rangai, savi ženklai, sava vertybių skalė“.

Priešraketinės gynybos skydų įrengimas Rytų Europos šalims būtų buvęs patikima atsvara prieš Rusijos keliamą grėsmę. Praėjusių metų vasarą buvo kalbama ir apie JAV karinės bazės įkūrimą Lietuvoje. Tiesa, neaišku ar tokios kalbos turėjo realų pagrindą. Rusijos grėsmė siejama su saugumiečių režimo vykdoma agresyvia įtakos užsienio valstybėms strategija. Nors 1991 metų rugpjūčio pučas žlugo, tačiau pučistų idėjas sėkmingai įgyvendina 1999-2000 sandūroje į valdžią atėję KGB - FSB veikėjai. Neveltui pagrindiniai 1991 metų pučo organizatoriai – generolai V. Kriučkovas ir D. Jazovas – labai palankai vertino V. Putiną ir jo aplinką. Kai Rusija pasuko tolyn nuo demokratijos, šalyje įsigalėjo represijos. Štai buvęs „Jukos“ vadovas M. Chodorkovskis jau šešerius metus kalinamas. Ir jo kalinimui nesimato galo, kurpiamos vis naujos bylos. Sausio pabaigoje iš kalėjimo paleistas verslininkas, 2000 metais iš Rusijos išvykusio politinio emigranto verslininko V. Gusinskio bičiulis Michailas Mirilašvilis. 2001 metų sausį jis buvo suimtas už tai, kad gynė savo tėvą nuo pavojingos nusikaltėlių gaujos ir juos sužalojo. Už tai teismas jį nubaudė aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme. (Panašių atvejų Rusijoje buvo ir daugiau. Žurnalistas A. Babickis 2004 metais buvo užpultas Maskvos aerouoste. Jis gynėsi ir buvo milicijos suimtas bei nubaustas 15 parų arešto.) M. Mirilašviliui kalėjime nebuvo taikomos jokios amnestijos.

Rugsėjį radijo stoties „Echo Moskvy“ laidoje apie niūrias Rusijos dabarties realijas diskutavo žurnalistė Jevgenija Albac ir žymus istorikas profesorius Jurijus Afanasjevas. Žurnalistė taikliai pastebėjo: „Miestuose kabo plakatai: „Putino planas – Rusijos pergalė“. O kokia pergalė, kai klesti korupcija ir siautėja klanai?.. Pasak J. Afanasjevo: „Korupcija tapo pagrindiniu instrumentu, kurį savo santykių sprendimui naudoja klanai, įvairūs mafijos susivienijimai. Iš tokių klanų sudaryta valdančioji viršūnė. Įtakingiausi klanai susikūrė iš kolektyvinių sodų kooperatyvų (pavyzdžiui, saugumiečių kooperatyvas „Ozero“). Į Rusiją reikėtų žvelgti plačiau. Juk visuomenė – tai eiliniai šalies gyventojai, aukštoji valdžia, žemesnieji tarnautojai, jėgos struktūros. Jei valdo kriminalo valdžia, tai vyksta ir visuomenės kriminalizacija. Tenka pripažinti, kad vis dažniau esminius sprendimus lemia ne teisės principai, o kriminalinio kodekso dėsniai“.

Kai kalbame apie nacionalinį saugumą, tai turime omenyje ne tik išorinę grėsmę, bet ir vidines grėsmes. Viena iš tokių grėsmių yra užsienio valstybių slaptųjų tarnybų agentų veikla. Lietuvoje ko gero labiausiai pagarsėjęs veikėjas, artimai susijęs su Rusijos slaptosiomis tarnybomis – verslininkas Jurijus Borisovas. Nors net kelis kartus mūsų šalies specialiosios tarnybos teismui buvo pateikusios dokumentus dėl J. Borisovo deportacijos į Rusiją, visi jie teismo buvo atmesti. Šis sovietinės kariuomenės majoras Lietuvoje vadovauja sraigtasparnių remonto įmonei ir yra susijęs su ginklų prekyba. Prancūzijoje gyvenančio buvusio KGB-FSB pareigūno J. Limarevo teigimu, J. Borisovas priklauso vienai iš vadinamųjų „patriotų“ gaujų ir yra šios grupuotės viduriniosios grandies veikėjas. Pasak J. Limarevo, J. Borisovą galima priskirti antrajai kategorijai, jis žino nemažai saugumiečių veiklos detalių, bet tuo pačiu yra ir vykdytojas, veikiantis pagal klano vadeivų nurodymus. (Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos pareigūnai pirmieji išaiškino nusikalstamą J. Borisovo veiklą.) Šiuo metu dažnai minimi 2005–2006 metais Valstybės saugumo departamente įvykę „valymai“, po kurių darbą prarado V. Pociūnas, V. Damulis, K. Braziulis, A. Diržys ir dar daug kitų saugumiečių. Tokie „valymai“ vyko ir anksčiau – 2001–2002 metais. Buvo atleistas žinybos vadovas K. Mickevičius ir daug patyrusių žvalgybininkų, nes neįtiko su Rusija artimai susijusiems Lietuvos politikams ir pareigūnams.

Šiandien Lietuva yra atsidūrusi Rusijos, Baltarusijos ir NATO interesų trikampyje. Mūsų šalis priklauso NATO aljansui, bet ar jis tikrai gintų Lietuvą realios karinės agresijos atveju, nėra aišku. Todėl reikėtų pasikliauti sava gynybos sistema.  Šiandien vienas iš efektyviausių gynybos būdų – teritorinė gynyba. Teritorine gynyba paremta tokių šalių kaip Šveicarija, Belgija, Pietų Korėja gynybos sistema. (Mažų valstybių nacionalinį saugumą įtvirtina ekonominis potencialas, tinkama socialinė politika, diplomatija ir gerai parengta karinė gynybinė sistema.) Teritorinės gynybos sistema – mobili karinė pilietinė struktūra, jungianti visus pagrindinius gynybinės kovos metodus ir veiksmus. Ją sudaro profesionalūs specialios paskirties ir teritoriniai savanoriški rezervo padaliniai, sveikatos įstaigos, civilinė sauga, visuomeninės patriotinės organizacijos. Įvykus užsienio valstybės ginkluotai agresijai ar šalies viduje organizuotam maištui, tokia gynybos sistema užtikrina kovos veiksmų efektyvumą, nes naudojami mobilūs ir efektingi ginklai, kurių pagalba galima pasipriešinti agresoriui, greitai keisti dislokacijos vietas. Teritorinės gynybos daliniai palaiko artimą ryšį su taikiais gyventojais. Taikos metu teritorinės gynybos sistemos daliniai gali efektyviai padėti kovoje su nusikalstamumu bei terorizmu.

Užsienio šalyse – JAV, Pietų Korėjoje, Izraelyje, Prancūzijoje ir kitose valstybėse savanoriškų karinių junginių nariai dalyvauja operacijose prieš nusikaltėlius. Jungtinėse Amerikos Valstijose Nacionalinė gvardija dalyvauja daugelio stichinių nelaimų padarinių likvidavime. 1997–2002 metais ir Lietuvos savanorių pajėgos buvo gana gausios. Jose buvo per 11 tūkstančių kariškių. Deja, įvykdžius savanorių pajėgų reformą, ši svarbi gynybos grandis ne tik sumažėjo iki 5 tūkstančių žmonių, bet nukentėjo ir kokybine prasme.

Šiais laikais nacionalinio saugumui užtikrinimui didelę reikšmę turi tiek efektyvus gynybinis pasirengimas, tiek karinis-patriotinis jaunimo auklėjimas, tiek kitos svarbios aplinkybės – ypač socialinė ir ekonominė krašto padėtis. Ir tik bendras tinkamai parengtos krašto gynybos sistemos įgyvendinimas bei tinkama socialinė ir ekonominė politika gali sudaryti prielaidas efektyvaus Lietuvos nacionalinio saugumo puoselėjimui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija