Nacionalinio saugumo ir Seimo garbės reikalas

Edmundas SIMANAITIS

Per bemaž dvidešimt antrosios Lietuvos Respublikos metų būta atviros agresijos faktų ir mėginimų visuomenėje sukelti sąmyšius ir provokacijas. Kai kurių specialistų nuomone, tokias sumaištis planuoja, rengia, kursto Lietuvoje veikiančios nedraugiško užsienio specialiosios tarnybos. Tai vadinamieji „minkštieji projektai“ (MP), kuriais siekiama sukelti visuomenės nepasitenkinimą renkamos ir skiriamos valdžios veikla, silpninti šalies nacionalinį saugumą, menkinti Lietuvos Respublikos prestižą tarptautinėje politikoje.

MP vaidmuo irstant blogio imperijai

Tai vienas iš imperinės politikos būdų susigrąžinti ištrūkusį grobį – atkūrusias valstybingumą valstybes. Esame Europos Sąjungos paribio valstybė. Neabejingam šalies piliečiui aišku, kad jei galingesnis kaimynas telkia pasienyje  kariuomenės  divizijas ir  tankų armijas, tai mažesnės valstybės patiria grėsmę  Nepriklausomybei ir imasi priemonių tą grėsmę sumažinti ar panaikinti. Bet koks  veiksmas arba tyčiomis sukurta provokacija duotų agresoriui pretekstą pavartoti karinę jėgą. Lietuva tai patyrė 1940 metais. Buvo priekaištų dėl tariamai pagrobto sovietų kareivio, o po to ultimatumas ir raudonarmiečių kolonos užtvindė visą kraštą. Dabartinė  Lietuvos padėtis visiškai kitokia. Lietuvos narystė NATO veiksmingai stabdo agresoriaus  kėslus. Tą liudija ir  Europos žemyno 60-ties metų patirtis.  Tačiau  neprošal prisiminti 2006 m. lapkritį užsienyje čekistų  nunuodyto disidento A. Litvinenkos nuomonę. Jis teigė, kad Baltijos valstybių, o ir kitų iš sovietų įtakos išsprūdusių šalių patikima saugumo garantija gali būti tik „laisva, stabili Rusija, valdoma civilizuotų, išsilavinusių demokratiškų pažiūrų žmonių“. Įvykių eiga rodo, kad šios garantijos teks ilgokai laukti.  

Sąmyšiai vidaus politikoje

Esame ir dar nežinia kiek būsime veikiami  energetinio šantažo ir  pasikartojančių  sąmyšių vidaus politikoje. Naivu būtų manyti, kad premjero G. Vagnoriaus  dezertyravimas, Paksogeito istorija, mažaraščio svetimšalio  šaltkalvio, įsigijusio akademinių diplomų, svaiginanti sėkmė  vidaus politikoje vainikuota europarlamentaro kėde, seimūno Muntiano bizneliai yra tik lėtai sveikėjančios posovietinės visuomenės reiškiniai. O jeigu minėti faktai ir kiti,  mažiau ženklūs, kurių netrūksta, yra patys tikriausi MP? Kas tada? Juk jau spėjome priprasti, kad prieš kiekvienus rinkimus padaugėja proginių partijų  ir vis atsiranda naujas gelbėtojas su nesunkiai nuspėjamu tikslu. Proginių partijų  daiginimas prieš kiekvienus rinkimus ir gelbėtojų apsireiškimai mūsų šalyje jau įprastas, bet gerokai užsitęsęs reiškinys. Nė vienoje Vakarų demokratijos šalyje dvidešimt–trisdešimt politinių partijų  nėra.

Pilietinės visuomenės atraminiai stulpai

Pirmosios Lietuvos Respublikos  metais (1918–1940) buvo ryžtingai ir  nuosekliai kuriama ir brandinama pilietinė visuomenė. Ji rėmėsi  keturiais stulpais: šeima, mokykla, Bažnyčia ir kariuomenė. To stebėtinai stipraus įdirbio nepajėgė sugriauti net pusę amžiaus trukusi itin žiauri sovietinė okupacija. Tuometinė šalies vadovybė, nematydama jokios priimtinos išeities, totalitarinių režimų agresijos akivaizdoje negebėjo pasirinkti mažiausios blogybės. Suomijos ryžtingo pasipriešinimo variantas buvo atmestas. Tačiau Atgimimo laikotarpiu visuomenėje sukaupto, išlikusio nesunaikinto Lietuvos demokratinio pilietiškumo, atlaikiusio pusę amžiaus trukusias okupanto represijas  ir  slopinimus, pakako, kad galinga Sąjūdžio banga nušluotų Kremliaus emisarų suformuotą valdžią. Tai buvo pati tikroji Tautos valios raiška, tolygi stebuklui, sugriovusiam okupanto kėslus.  

Antrosios Lietuvos Respublikos kelias

Per  pastarąjį Atkurtos Nepriklausomybės dvidešimtmetį  pilietinės savimonės ugdymo srityje pasiekta nedaug. Nei liustracijos, nei desovietizacijos, nei dekagebizacijos  projektų nesukurta, nors apie tai daug  kalbėta ir  svarstyta. Lietuvos valstybingumas buvo atkurtas okupacijos sąlygomis. Okupuotoje Vakarų Vokietijoje aktyvi denacifikacija tęsėsi gal pustrečių metų.    

Savaime suprantama, Atgimimui  auštant ir vėliau buvo sąmoningai vengta duoti Kremliui dingstį panaudoti karinę jėgą. Kovo 11-osios aktas buvo skelbiamas okupacijos sąlygomis, išmintingai ir  tinkamu metu. Gorbačiovo perestrojka buvo atrišusi ne tik liežuvį, bet ir išlaisvinusi  pilietinį mąstymą. Sąjūdis įvardijo pagrindinį tikslą: Lietuva nepasitraukia iš imperinio sojūzo, į kurį niekada nebuvo įstojusi, o tik atkuria agresoriaus sutryptą  valstybingumą.  Desovietizacijos būtinybė niekada nebuvo pamiršta, tačiau to imtis visada stigo politinės valios.

Pasikartojimo pavojus

Nereikėtų stebėtis, kad Lietuvai atgimus mažne prieš dvidešimt metų ir vėlei tapus visateise Europos valstybe kai kurie jos piliečiai nubudo ir „prisikėlė“ tik dabar. Visko pasitaiko... Bet nejaugi vėl naujas MP? Prisikėlėlių lyderis Arūnas Valinskas tapo Seimo pirmininku. Šis atvejis ryškiai skiriasi iš kitų, kaip itin pavojingo visuomenės negalavimo simptomas.

Brandžioje piliečių visuomenėje asmuo, neturintis valstybinio darbo patirties, per dvidešimt metų nepasireiškęs jokioje politinėje veikloje, negalėtų būti išsviestas į pačią aukščiausią orbitą ir tapti antruoju asmeniu valstybėje. Konstitucija numato, kad Seimo pirmininkas gali tam tikrais atvejais laikinai pavaduoti Respublikos Prezidentą, taigi ir Vyriausiąjį kariuomenės vadą.

Teisiškai sunorminti reikalavimus

Šmaikštavimo ir miklaliežuvystės patirties aukštoms pareigoms eiti nepakanka. Be to, tokia Seimo pirmininko „veikla“ visuomenės akyse nepelnytai menkina Seimo prestižą. Nacionalinio saugumo požiūriu tai labai opus ir atsakingas klausimas. Respublikos VSD turėtų laiku išryškinti MP pavojų, užsakovus ir  vykdytojus. Pasikartojimai prikišamai rodo nepakankamai  suderintą teisinę bazę, valstybės valdymo institucijų neįgalumą dalykiškai, oriai ir padoriai darbuotis valstybės labui. MP atveju – tai tiesioginė grėsmė nacionaliniam saugumui.

Tačiau  bene pats svarbiausias klausimas teiktinas Seimui: ar ne laikas  teisiškai sunorminti reikalavimus tiek išsilavinimo, valstybinio bei visuomeninio darbo  patirties prasme asmenims, pretenduojantiems imtis valstybinio darbo? Toks sunorminimas turėtų pagelbėti ir rinkėjams dalykiškai apsispręsti. Tada, pasikeitus Seimo lyderiams, galima tikėtis teigiamo poslinkio.

© 2009 „XXI amžius“