Šabtajaus Kalmanovičiaus nužudymas užminė mįslę

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Šabtajus Kalmanovičius

Lapkričio 2 dieną Maskvoje nušautas Rusijoje, Lietuvoje ir kitose šalyse gerai žinomas verslininkas Šabtajus Kalmanovičius. Jo automobilį „Mercedes“, važiavusį Maskvos centre, pasivijo automobilis „Lada Priora“, iš kurio du užpuolikai pradėjo šaudyti iš automatų. Į Š. Kalmanovičių pataikė 20 kulkų, jis žuvo vietoje. Jo vairuotojas Piotras Tumanovas sužeistas ir gydomas ligoninėje.

Š. Kalmanovičius buvo ne tik žinomas verslininkas ir sporto mecenatas (buvęs Kauno „Žalgirio“ komandos savininkas, paskutiniu metu valdęs įvairias Rusijos moterų krepšinio komandas), bet ir užėmė įvairias atsakingas pareigas valdžios žinybose. 1999–2002 metais jis ėjo Maskvos srities gubernatoriaus B. Gromovo patarėjo pareigas, 2002–2008 metais – prezidento V. Putino patarėjo pareigas, nuo šių metų gegužės mėnesio – susisiekimo ministro patarėjo pareigas.

Šabtajus Kalmanovičius gimė 1947 metais Kaune. Jo motina buvo kilusi iš Panevėžio rajono Ramygalos miestelio. Dauguma motinos šeimos narių buvo išžudyti dar 1941 metų liepą. Motina kalėjo Kauno IX forte, iš ten pabėgo. Ją priglaudė ir slapstė Balčikonių šeima. 1945 metais Kalmanovičiaus motina apsigyveno Kaune. Šiame mieste ir gimė būsimasis verslo magnatas. Šabtajus mokėsi Kaune, kurį laiką buvo išvykęs į Rusiją, vėliau vėl grižo į Kauną. 1972 metais su šeima išvyko į Izraelį. Manoma, kad dar prieš išvykimą Š.Kalmanovičius buvo užverbuotas KGB ir tapo šios galingos žinybos agentu.

 1972–1974 metais Izraelyje Š. Kalmanovičius tarnavo kariuomenėje, vėliau dirbo vienoje vyriausybinėje agentūroje. Gautus slaptus duomenis jis perduodavo savo globėjams iš KGB. Su jais Kalmanovičius bendravo per tarpininkus, o tiesiogiai susitikdavo du kartus per metus. Jau 1977 metais Š. Kalmanovičius ėmėsi ir verslo projektų. Nuo 1978 metų Š. Kalmanovičius pradėjo savo veiklą Afrikoje. Jis susipažino su Botsvanos prezidentu Luku Mongopa, su kuriuo ėmė kurti bendrus verslo planus. L. Mongopa paskyrė jį savo konsulu Izraelyje. Š. Kalmanovičiaus pasamdyti Izraelio specialistai pastatė L. Mongopos rezidenciją, vyriausybinius pastatus ir stadioną. Už šias paslaugas Kalmanovičiui buvo dosniai atsilyginta, be to, jam padovanotos kai kurios brangakmenių kasyklos. 1979 metais Š. Kalmanovičius susipažino su Siera Leonės kariuomenės generalinio štabo viršininko Džozefo Momo žmona.  Netrukus D. Momo įvykdė karinį perversmą, tapo Siera Leonės prezidentu ir ėmė bendradarbiauti su Kalmanovičiumi, jam perdavė eksploatuoti kelias deimantų kasyklas. Per kelerius metus buvęs kuklus Izraelio valdininkas smarkiai pralobo ir tapo solidžiu milijonieriumi.

1987 metų rudenį Londone Š. Kalmanovičius buvo suimtas įtarus, kad jis dalyvavo stambiose tarptautinėse aferose. Po kelių mėnesių byla buvo nutraukta ir jis paleistas. Bet 1988 metų sausį, vos grįžęs į Izraelį, Š. Kalmanovičius buvo suimtas ir apkaltintas šnipinėjimu SSRS naudai. Jis prisipažino ir bendradarbiavo su bylą tyrusiais pareigūnais, dėl to buvo nuteistas gana švelnia 8 metų įkalinimo bausme. Paleistas iš kalėjimo anksčiau laiko 1993 metų gegužės mėnesį kartu su jį pasitikusiu bičiuliu J. Kobzonu išskrido į Maskvą.

Nuo 1993 metų Š. Kalmanovičiaus veikla buvo artimai susijusi su garsia ir paslaptinga organizacija – asociacija „XXI vek“, įkurta 1989 metų pavasarį. Jos vadovas verslininkas Otaris Kvantrišvilis garsėjo plačiais ryšiais tarp sovietinės valdžios veikėjų ir palaikė ryšius su kriminalinio pasaulio atstovais. Kitas organizacijos „XXI vek“ lyderis – verslininkas, buvęs komjaunimo veikėjas ir diplomatas Anzoris Kikališvilis, garsus dainininkas Josifas Kobzonas ir įtakingas valdžios pareigūnas Aleksandras Glikladas. Jie įkūrė kooperatyvus, tarp jų ir restoraną „Vstriečia“ ir kooperatyvą „Higiena“, valdžiusį kelis šimtus tualetų Rusijos sostinėje, konditerijos įmonę „Maskvos konditeris“. Kiek vėliau įkurtas ir koncernas „Moskovit“, kurį sudarė keturi padaliniai – „Moskovitmetal“,  „Moskovitoil“, „Moskovitšugar“, „Moskovitšou“. Be oficialaus verslo, asociacijos lyderiai užsiėmė reketu, kontrabanda, prekyba ginklais, stambiomis aferomis. Vos grįžęs į Rusiją į asociacijos veiklą įsitraukė ir Š. Kalmanovičius. Teigiama, kad 1994–1995 metais „XXI vek“ asociacijos veikėjai ėmėsi ir itin pelningo prekybos deimantais verslo. Būtent ryšiai su įtakingais valdžios pareigūnais padėjo šiai asociacijai išlaikyti įtaką. J. Kobzonas, A. Kikališvilis ir Š. Kalmanovičius palaikė artimus ryšius su tuometinio prezidento Jelcino apsaugos vadovu generolu A. Koržakovu, vicepremjeru O. Soskovecu, Maskvos srities gubernatorium B. Gromovu ir kitais aukšto rango valdžios veikėjais.  Nuo 1995 metų J. Kobzonui uždrausta  įvažiuoti į JAV, vėliau dar į kelias Vakarų valstybes. A. Kikališviliui nuo 1995 metų uždrausta įvažiuoti į JAV, nuo 2002 metų į Didžiąją Britaniją, Vengriją ir Čekiją, nuo 2003 metų pabaigos – į Lietuvą (po to, kai paaiškėjo jo ryšiai su Lietuvos mafijos lyderiais ir jų organizuojami sąmokslai). 2005 metais Latvijos valdžia Š. Kalmanovičiui uždraudė įvažiuoti į Latviją. Šiuo metu asociacija „XXI vek“ vienija kelias dešimtis stambių bendrovių ir jų dukterinių įmonių. Asociacija turi atstovybes kai kuriose Europos šalyse bei Azijos ir Afrikos valstybėse.

Pastaruoju metu Rusijoje Š. Kalmanovičius oficialiai dalyvavo kelių sričių versle – jis buvo kelių statybos bendrovių ir prekybos nekilnojamuoju turtu įmonių savininkas, kartu su J. Kobzonu valdė farmacijos įmonę „Natali-Liat“ ( jai priklauso vaistinių tinklas Rusijoje ir Ukrainoje) ir buvo Dorogomyslovo turgaus savininkas bei direktorius. Be to, Š. Kalmanovičius valdė kai kuriuos verslo objektus užsienyje: Kaune esantį viešbutį „Daniela“, buvo Kauno „Romuvos“ kino teatro akcininkas, restoraną Rygoje, kelias įmones Kazachstane. Jis dalyvavo ir asociacijos „XXI vek“ veikloje.

Š. Kalmanovičius nuolat bendravo su įtakingais kriminalinio pasaulio lyderiais. Jam buvo artimi Aslanas Usojanas (Hasanas), Sergejus Michailovas (Michasis), Džamalas Chačidzė, Viačeslavas Ivankovas (Japončikas), Nikolajus Diumočka (Benderis), Ašotas Jegizarianas, Grigorijus Lučianskis. Dar 1999–2000 metais Š. Kalmanovičius konfliktavo su Izmailovo grupuotės lyderiu A. Malevskiu ir įtakingu Liubercų gaujos veikėju V. Aksionovu.

Šie net planavo pasikėsinimą į Kalmanovičių, tačiau ryšiai su FSB pareigūnais ir Solncevo gaujos lyderiais S. Michailovu ir D. Chačidze padėjo jam išvengti nemalonumų. 2006–2007 metais tarp Š. Kalmanovičiaus  ir įtakingų kriminalinių lyderių Tarielo Onianio (Taro) ir Movladžio Atlangerijevo, žinomo „Lordo“ ir „Lenino“ pravardėmis, kilo nesutarimai. Nuo šių metų pradžios Rusijoje vyksta įnirtinga kova tarp kriminalinio pasaulio lyderių, bręsta rimtos permainos ir įtakos sferų perdalijimas. Prasidedantis permainų periodas jau įvardijamas kaip „Postjapončikovaja epocha“ (Pojapončikinė epocha).

Nagrinėjamos kelios pagrindinės nužudymo versijos. Pagal vieną iš jų, Š. Kalmanovičiaus nužudymas siejamas su verslo reikalais ir gali būti susijęs su jo bičiulio V. Ivankovo (Japončiko) nužudymu (jis buvo sunkiai sužeistas šių metų liepą ir mirė ligoninėje spalio pradžioje). Dar šių metų gegužę nužudyti du „Japončikui“ artimi kriminaliniai autoritetai. Yra duomenų, kad Š. Kalmanovičiaus veikla nebuvo patenkintos kai kurios stambios nusikaltėlių grupuotės, bandžiusios savo įtakoje išlaikyti Maskvos turgus. Jiems nepatiko, kad Kalmanovičius valdo Dorogomyslovo turgų, neatsižvelgdamas į grupuočių interesus, ir rengiasi pirkti dar vieną turgų. Dalis tų pačių grupuočių lyderių ir jiems artimi įtakingi verslininkai buvo susiję ir su stambių verslo projektų Kazachstane vykdymu. Čia susikirto Šabtajaus Kalmanovičiaus ir jo partnerių bei jiems priešingų klanų interesai. Beveik neabejojama, kad nužudyti Š. Kalmanovičių, kuris buvo ne tik įtakingas verslo pasaulyje, bet ir artimai susijęs su valdžios pareigūnais, galėjo nuspręsti įtakingiausi kriminaliniai lyderiai ir juos remiantys valdžios klanų veikėjai. Tyrėjai nustatė du automobilius, kurių numeriai panašūs į P. Tumanovo užfiksuotus numerius. Tačiau suradę vieną automobilį, pareigūnai nustatė, kad jis juodos spalvos, perdažytas prieš dvejus metus (o užpuolikų automobilis buvo pilkos spalvos), o kitas automobilis, rastas viename Pamaskvio mieste, stovėjo garaže, juo nebuvo važinėta net du mėnesius. Tad manoma, kad užpuolikų automobilio numeriai padirbti. Š. Kalmanovičiaus automobilyje rasta pusantro milijono dolerių grynaisiais. Manoma, kad jis rengėsi kažkokiam verslo sandėriui.

Lietuvos krepšinio pasaulyje Šabtajus Kalmanovičius prisimenamas kaip buvęs Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos savininkas. 1999 metais jo vadovaujama „Žalgirio“ komanda laimėjo Europos taurę. Paskui jam buvo suteikta Lietuvos pilietybė. „Lietuvos ryto“ komandos treneris Rimas Kurtinaitis teigia, kad Kalmanovičius ne kartą padėjo Lietuvos sportininkams, kai jie vykdavo į Maskvą gydytis. Kaune Š. Kalmanovičius organizavo ir sinagogos remontą. Į Lietuvą verslo magnatas atvykdavo kelis kartus per metus.

Rusijoje svarstoma, ar  Kalmanovičiaus nužudymo tyrimas pajudės iš mirties taško. Lapkričio pradžioje poslinkių įvyko tiriant 2009 m. vasarį įvykdyto advokato A. Markelovo ir žurnalistės N. Baburovos nužudymo byloje. Suimti du įtariamieji, dalyvavę jų nužudyme. Įdomu tai, kad vienas iš jų yra Dūmos pirmininko A. Gryzlovo visuomeninis patarėjas, žurnalistas N. Tichonovas ir jo draugė sportininkė  J. Chasis.

Lapkričio 5 dieną Šabtajus Kalmanovičius palaidotas Izraelyje, šalia savo tėvų. Laidotuvėse dalyvavo jo dukra Liat, jo bičiulis dainininkas A. Rozembaumas, Kalmanovičiaus bičiulis iš Lietuvos verslininkas R. Šalūga, keli Izraelio politikai.

© 2009 „XXI amžius“