Sugriautoji siena: priežastys ir pasekmės

Michailas Gorbačiovas, Angela Merkel ir Lechas Valensa perėjo buvusią Berlyno sienos teritoriją Reuters nuotrauka

Turistai mėgsta fotografuotis prie ant Berlyno sienos likučių nupiešto garsiojo L. Brežnevo ir E. Honekerio bučinio

Brandenburgo vartai praėjus 20 -čiai metų po sienos griovimo

1989-aisiais nugriovus Berlyno sieną Europos padalijimas pradėjo nykti

Netyla svarstymai, kas iš tikrųjų sugriovė Berlyno sieną. SSRS „perestroikos“ tėvas Michailas Gorbačiovas tvirtina, kad tai jis nepasidavė „griežtos rankos“ šalininkų raginimams numalšinti Rytų Europoje vieną po kitos kilusias protestų bangas. Jis sako, kad jei Kremlius būtų panaudojęs jėgą prieš minią, atėjusią nuversti sieną, būtų galėjęs kilti pasaulinis karas. Mat M. Gorbačiovas, nors ir galėjo pasiųsti miniai tramdyti beveik pusę milijono Rytų Vokietijoje dislokuotų sovietinių karių, sąmoningai nedarė. Berlyno sienos griuvimas buvo paskutinė vinis į šaltojo karo ir SSRS karstą. Tačiau būtina prisiminti ir JAV prezidento Ronaldo Reigano raginimą: „Misteri Gorbačiovai, sugriaukite šią sieną!“ Ši frazė garsiojoje R. Reigano kalboje buvo pasakyta likus dvejiems metams iki istorinio Berlyno įvykio, bet ji vis vien pastūmėjo SSRS ir Rytų Europą į didžiąsias permainas ir vokiečių tautos susijungimą. Į valdžią atėjęs M. Gorbačiovas vykdė naują demokratizavimo politiką: iš kalėjimų buvo išleidžiami disidentai, panaikintas SSKP vienvaldiškumas, iš Afganistano išvedama okupacinė sovietų kariuomenė. Be demokratėjimo imperijos centre nieko nebūtų buvę. Girdėdami demokratiškas mintis iš Maskvos, žmonės drąsinosi. Kai Lietuvoje vieni žmonės prabilo, o kiti pamatė, kad dėl jų drąsių žodžių nieko neatsitiko, ir visi ėmė kalbėti. Svarbiausia buvo įveikti baimę. Jeigu siena nebūtų subyrėjusi tada, ji ir dabar dar dalintų Europą. Tuo metu ir SSRS, ir jos satelitai tebuvo kortų namelis. Sistema galėjo tik subyrėti, o ne reformuotis. Michailo Gorbačiovo „perestrojka“ pagreitino šį byrėjimą ir parodė, jog numirėlio, t.y. vadinamojo realaus socializmo, reformuoti neįmanoma. Gerai, kad branduolinė valstybė nebyrėjo pilietinio karo keliu. Tai buvo tiesiog sistemos susmukimas, kaip susmunka infarkto ištiktas žmogus. SSRS kelias į „infarktą“ buvo ilgas, jis brendo daugiau nei pusę šimtmečio, nuo tada, kai bolševikai atėjo į valdžią.

Tačiau verta pagalvoti ir apie tuometės laisvėjančios Lietuvos įtaką Berlyno sienos griuvimui. 1989-aisiais Lietuva jau buvo kitokia. Žmonės buvo įsitempę, sąlygos griežtos, bet jau klibančios, tad griuvimas buvo neišvengiamas. Tais laikais buvo kalbama maždaug taip – kol Vokietiją skiria mūras, saugomas milžiniškų sovietinių pajėgų, kalbėti apie esminius pokyčius Lietuvoje yra nerealu. Šitaip visiems kalbant siena sugriuvo, ir tapo aišku, kad sovietinė armija turės išeiti iš Vokietijos, o galbūt ir iš visos Rytų Europos. Vokietijos pavyzdys daugelį įkvėpė.

Tačiau plito ir kita, ne mažiau reikšminga mintis, kad pakitimai Rytų Europoje yra vienas dalykas, o Sovietų Sąjungoje – visai kitas, todėl anksčiau Berlyną skyrusi siena eis ties Lietuvos vakarine riba. Ta versija apie Sovietų Sąjungos vakarinę sieną turėjo pagrindo. Iš tikrųjų vėlesni įvykiai parodė, kad gražiai ir lengvai niekas neišsispręs – laukė labai sunkūs išbandymai.

1989-ieji buvo geriausias Europos istorijos momentas: prieš 50 metų prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo pasekmė – suskaldyta Europa ir pasaulis – gavo netikėtą „indulgenciją“ ir buvo išvaduota iš 50 metų besitęsusio užkeikimo. Tapo aišku, kad 1989-ieji atskyrė praeitį nuo ateities beveik taip pat aiškiai, kaip iki tol egzistavusi Berlyno siena atskyrė Rytus nuo Vakarų. Tačiau 2009-aisiais politinė sąmonė jau rodo naują virsmą. Jeigu Vakarų pergalė šaltajame kare 1989-aisiais reiškė Europos susivienijimą ir grįžimą prie vertybėmis grindžiamos užsienio politikos, imperijos Europoje pabaigą, liberalizmo (teigiama prasme) suklestėjimą, geopolitikos („didžiosios strategijos“) pabaigą, tai dabar liberalizmas atsidūrė krizėje (ji aštriausia vidurio Rytų Europoje). Penkių dienų Rusijos ir Gruzijos karas 2008-ųjų rugpjūtį reiškė geopolitikos sugrįžimą, Europos vienybė susvyravo, o globalinė ūkio krizė krečia senąsias ir naująsias Europos valstybes.

„OSTalgija“ – tokį terminą surado Vakarų apžvalgininkai, apsilankę šių dienų suvienytoje, bet ne vieningoje Vokietijoje. Plyšys tarp rytų ir vakarų vokiečių tapo tikra praraja. Mačiusiems euforišką sienos šturmą vėlyvą lapkričio 9-osios vakarą, skaldžiusiems betono sieną ir apsikabinusiems su vakariečiais, niekada neišblės iš atminties monumentalus tautos susijungimo įspūdis. Bet paprastai euforija atsimuša į niūrią kasdienybę. Dabartinis jaunimas apskritai neįsivaizduoja, ką simbolizavo Berlyno siena, nebent spėlioja, pasižiūrėję vieną kitą filmą apie tuos laikus. Skurdesnius savo rytų brolius vakarų vokiečiai priėmė ne tik išskėstomis rankomis, bet ir kupini įtarimų, kad jie juos nuskurdins, kad jie nemėgsta dirbti, laukia valstybės išlaikymo ir pan. Nors federalinė valdžia buvusios VDR miestams kasmet skiria 120 mlrd. eurų, rytų vokiečiai tebemano, kad jie nė kiek neskolingi savo broliams. Buvusioje Rytų Vokietijoje gyvenantis vokietis skiriasi nuo vakarų vokiečio ne vien gyvenimo lygiu, bet ir pasaulio suvokimu. Sovietinė psichologija palietė ne tik lietuvius, bet ir vengrus, čekus, lenkus, jau nekalbant apie rusus. Žadėtą tarybinį žmogų daugiau ar mažiau sukurti pavyko visur, kur valdė komunistai. Ekonomikoje tai reiškia, jog faktiškai visose buvusiose socialistinėse (komunistinėse) šalyse ir toliau politiškai bei ūkiškai valdžią savo rankose turi buvę komunistai. Disidentai nė vienoje iš jų nepajėgė sukurti naujų struktūrų, naujos, savos biurokratijos.

Berlyno sienos griuvimu pasinaudojo buvusio režimo vykdytojai, o tai verčia pagalvoti ir apie tai, kodėl vis daugiau žmonių nusivilia laisva rinka ir demokratija – tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Ar neatsiveria galimybės statyti naujas sienas? Atrodo, kad 1989 metų energija tiek Rytų, tiek Vakarų Europoje išseko. Naujieji Vidurio Europos politiniai vadovai nepriklauso 1989 metų idėjų ir palikimo nešėjams. Tai ne jų revoliucija. Atotrūkį jaučia ir eiliniai piliečiai. Visuotinė revoliucija vis labiau atrodo buvusi elito emancipacija. Komunistinė patirtis ir totalitarinė patirtis apskritai nebeteko centrinio vaidmens demokratijos procesuose. 1989 metų idėjos jau tapo atgyvenomis naujų iššūkių akivaizdoje. Dabar Europą, kaip ir visą pasaulį, krečia naujos grėsmės – imigracija, terorizmas, ekonominių krizių padariniai, klimato kaita. Europoje nauju iššūkiu tampa Europos lėtinės islamizacijos perspektyva, kuri apibūdinama tokiuose sukaktuviniais metais pasirodžiusiuose naujuose bestseleriuose kaip „Revoliucijos Europoje apmąstymai“. 1989-ieji įeis į istoriją, kaip pasikeitimų be prievartos ir smurto laikas. Tačiau magiškųjų 1989 metų aspektas yra tas, kad niekam jie, atrodo, daugiau neberūpi, neberūpi ir lyg užmarštin nuėję totalitariniai režimai. Jeigu revoliuciniai 1989-ųjų įvykiai su Berlyno siena nugrims į nežinią, gali būti, kad istorijoje kaip tikroji šių laikų takoskyra pasiliks 1979-ieji su garsiąja Irano islamo revoliucija ir Kinijos ekonominių reformų pradžia. Kažkur į nebūtį nuėjo ir buvęs pasaulio padalijimas – Vakarai prieš Rytus, gėris prieš blogį. Mes visi atsidūrėme sudėtingesniame ir kur kas painesniame pasaulyje. Vakaruose bendras požiūris į šią jau suvienytą Europą gana dviprasmiškas: jaučiama net pagieža prieš naujuosius atvykėlius iš Rytų, esą „mums nereikėjo šitų barbarų įsileisti“ į Europos Sąjungą. O išlaisvintos Rytų Europos piliečiams atrodo, kad jie prievarta atsidūrė nepasitikėjimo, socialinio ir politinio nestabilumo būklėje. Galima sakyti, kad užuot Rytams suvakarėjus, Vakarai surytėjo, tai yra visus palietė teisėtumo krizė, didėja nepasitikėjimas politinėmis institucijomis, pačia demokratija. Rytų Europai, stokojančiai demokratinių svertų tradicijos, sunkiau dorotis su šiomis pavojingomis tendencijomis. Ir iš tiesų neįmanoma pasakyti, ar Europos rytai ir vakarai vienodai grimzta į neveiksmingumą ir abejingumą. Ar galima bus kada nors netrukus sakyti, kad jie jau pasiekė dugną ir gali surasti kelią atgal į gyvybingą ir veiksnią demokratiją? Vargu. Bet to reikia Europai. To reikia ir pasauliui.

© 2009 „XXI amžius“