Lietuva azerbaidžaniečio žurnalisto Raufo Orudževo akimis
XXI amžiaus skaitytojai, be abejo, pastebėjo, jog paskutiniuoju metu mes daug dėmesio skiriame Azerbaidžano temai: gilinamės į Azerbaidžano santykius su Armėnija, Turkija, Rusija, analizuojame tikrąsias karo dėl Kalnų Karabacho priežastis, domimės Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse gyvenančių azerbaidžaniečių problemomis.
Šiandien jūsų dėmesiui siūlome išskirtinį Baku leidžiamo įtakingo laikraščio Echo žurnalisto, politikos apžvalgininko Raufo Orudževo interviu.
Įdomu būtų sužinoti, ką apie Lietuvą mano azerbaidžaniečiai, kaip jie įsivaizduoja lietuvius? Kokias asociacijas kelia žodis Lietuva?
Išsilavinę azerbaidžaniečiai, aišku, žino, kad Lietuva tai viena seniausių šiaurės rytų Europos valstybių, senesnė, pavyzdžiui, už Latviją ir Estiją. Žino, kad daug metų drauge su lenkais valdėte imperiją, vadinamą Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir Žečpospolita. Turėjote daug garsių valdovų... Visi mano tautiečiai žino Valdą Adamkų, kuris kelis kartus viešėjo Azerbaidžane su oficialiais vizitais. Nors dauguma azerbaidžaniečių Baltijos valstybes pažįsta paviršutiniškai, paplitusi nuomonė, kad tai ramūs, išsilavinę žmonės, su akcentu kalbantys rusiškai, jų savita kultūra, labai myli savo tėvynę.
Iš kur Azerbaidžanas gauna žinių apie politinį, ekonominį, kultūrinį Lietuvos gyvenimą?
Šiais laikais žinių mes semiamės iš visiems prieinamų šaltinių: interneto, rusiškų, europietiškų ir vietinių portalų, televizijų laidų. Dažniausiai per televiziją rodomi siužetai apie jūsų prezidento dalyvavimą tarptautiniuose forumuose arba jūsų ambasadoriaus Azerbaidžane pasisakymus, Lietuvos delegacijų lankymąsi mūsų šalyje.
Ar matote Lietuvoje azerbaidžaniečiams nemalonių, nesuprantamų, nepriimtinų reiškinių, faktų, tendencijų?
Ne vienerius metus dirbdamas žurnalistu ir domėdamasis tarptautine politika aš dar nepastebėjau nieko negatyvaus, kas azerbaidžaniečiams nepatiktų. Atvirkščiai, mūsų inteligentija, išsilavinę žmonės mano, kad mes turėtumėm stiprinti ryšius su Baltijos šalimis, kaip tai daro Gruzija ir Ukraina, nes jūs turite stojimo į NATO ir Europos Sąjungą patirties.
Prisipažįstu, kad apie Azerbaidžaną labai mažai žinau. Todėl pirmiausia norėčiau išgirsti, kokie yra būdingiausi azerbaidžaniečių charakterio, būdo bruožai?
Labai sudėtingas klausimas. Azerbaidžaniečiai žymiai temperamentingesni už daugelį posovietinių šalių tautų. Kaukazo šalyse triukšmo visur daugiau: ir gatvėse, ir kiemuose, ir įstaigose. Garsiai džiaugiamasi, diskutuojama, garsiai ginčijamasi. Prie to nepratusius tai vargina. Azerbaidžaniečius aplinkybės verčia prisitaikyti prie esamų gyvenimo sąlygų (aukštos kainos, maži atlyginimai, visose valstybinėse struktūrose korupcija, buitiniuose reikaluose policijos visavaldystė). Daugelis be jokių skrupulų ima arba duoda kyšius. Žinoma, tokia situacija nenormali, skausminga.
Šioje respublikoje valdžia taip elgėsi sovietų laikais, taip elgiasi ir dabar, todėl čia užaugusiems atrodo, kad kitaip ir būti negali. Azerbaidžaniečiai dėl korupcijos labai mėgsta kritikuoti valdžią, tačiau patys kažkodėl nesijaučia už tai atsakingi. Gerų žmonių daug, bet jie nepakankamai priešinasi negerovėms. Daugelį menkai išsilavinusių žmonių iš kaimų skurdas verčia vykti į sostinę uždarbiauti. Tarp jų ir miestiečių dar trūksta abipusio supratimo, kylančio visų pirma dėl elgesio ypatumų.
Būtų įdomu išgirsti apie Azerbaidžano ekonominę padėtį: kokios kainos, koks uždarbis? Ar yra Jūsų šalyje labai turtingų žmonių? Ar Jūsų turtuoliams rūpi nacionaliniai azerbaidžaniečių reikalai?
Šiandien mūsų parlamentas, svarstydamas kitų metų biudžetą, konstatavo, kad pragyvenimo minimumas šalyje apie 100 dolerių. Tačiau tai tikrų tikriausias melas. Uždirbant 100 dolerių galima tik skursti. Labai brangios komunalinės paslaugos, o pirmo būtinumo prekių kainos ne mažesnės kaip Rusijoje arba Švedijoje aš ten esu buvęs ir galiu palyginti. Be to, Rusijoje žmogus vidutiniškai uždirba du kartus daugiau negu čia. Azerbaidžano, mažos šalies, biudžetas palyginti labai didelis beveik 15 milijardų dolerių, tačiau žmonių gerovei teigiamos įtakos neturi. Pinigus pasisavina valdininkija per kažkokius remonto darbus, kelių tiesimą. Su tokiais pinigais būtų galima stipriai paremti valstiečius, steigti žemės ūkio gamybos įmones, tačiau valdžia nenori, kad turtėtų ne savi, ne regioną valdančio klano atstovai, todėl jokių laisvių, jokių kreditų nesuteikia. Labai turtingi žmonės priklauso būtent šiam klanui išeiviams iš Nachičevanės ir Armėnijos. Suprantama, jų nedomina niekas, išskyrus jų asmeninę gerovę, jie savo pinigus investuoja kažkur užsienyje.
Ar azerbaidžaniečiai yra religinga tauta? Ar azerbaidžaniečių jaunimas ištikimas savo religijai, tradicijoms, kalbai, o gal pasiduoda, pavyzdžiui, Vakarų įtakai?
Tradicinių islamo tiesų paiso absoliuti gyventojų dauguma, tačiau procentinis tikinčiųjų ir ateistų santykis labai sudėtingas klausimas. Pirmųjų vis dėlto daugiau negu sovietų laikais, manau, kad mažiausiai 60 proc. azerbaidžaniečių tiki į Kūrėją. Apie 90 proc. gyventojų moka valstybinę kalbą, turint omenyje ir tautines mažumas, nes daugiausia tai vietinės mažosios tautos. Be to, daugumoje vidurinių ir aukštųjų mokyklų dėstomoji kalba azerbaidžaniečių. Tik ją mokantys gali tikėtis valstybinės karjeros. Kalbant apie išorinę įtaką, jaunimą, vidutinio amžiaus žmones veikia Turkija: mūsų labai artimos kalbos, labai daug žmonių žiūri Turkijos televizijos laidas per palydovines antenas.
Su kuriais kaimynais Jūsų santykiai patys draugiškiausi? Kuo tai paaiškinti?
Draugiškiausi santykiai su Turkija ir Gruzija. Šios šalys orientuojasi į Vakarus (o oficialusis Baku taip pat deklaruoja strateginę integraciją į Europą), su jomis mes niekada neturėjome tarpusavio teritorinių pretenzijų, atvirkščiai, yra žinoma, kad istorijos eigoje mūsų tautos ne kartą rėmė viena kitą kovoje su priešiškomis valstybėmis.
Ne tokie šilti santykiai su Rusija (nes Maskva padėjo Armėnijai okupuoti mūsų Karabachą) ir su Iranu, kuris deklaruoja esantis islamo šalimi, bet labai neigiamai vertina mūsų ryšius su Vakarais, be to, ekonomiškai ir kariškai remia Armėniją, su kuria iki šiol yra karo stovis.
Kaip įsivaizduojate ateities santykius su Armėnija?
Tai labai sudėtingas klausimas. Viskas priklauso nuo abiejų šalių valdančiųjų sluoksnių valios ir pragmatiškumo: ar sugebės rasti bendrą kalbą, ar sutiks Armėnija grąžinti mums Kalnų Karabachą, ar sugebės Azerbaidžanas Karabacho armėnų bendruomenei suteikti pakankamai daug autonomijos Azerbaidžano sudėtyje. Štai svarbiausi klausimai, į kuriuos derėtų labai išmintingai atsakyti abiejų valstybių vadovams.
Kaip Azerbaidžano jaunimas praleidžia laisvalaikį?
Kam leidžia materialinės galimybės, tie lankosi klubuose-diskotekose, eina į gastroliuojančių Turkijos, Rusijos estrados žvaigždžių koncertus, vasarą atostogauja Nabranėje, prie jūros, arba poilsiauja Turkijoje, Egipte. Turtingiausieji bastosi po Europą ir JAV kada tik panorėję, daugelis jų ten mokosi arba dirba Azerbaidžano pasiuntinybėse. Tačiau didžioji jaunimo dalis negali išvykti. Nematau, kad kas nors rūpintųsi jų laisvalaikiu. Todėl labai daug jaunų žmonių tiesiog slampinėja parkuose, sėdi arbatinėse, kurių Azerbaidžane daug. Labai mažai pasaulinės klasikos knygų išversta į azerbaidžaniečų kalbą, tad jie neturi ką skaityti, išskyrus laikraščius. Nedidelė neturtingo jaunimo dalis supranta, kad niekas jiems gyvenime nepadės, ir jie eina pardavėjais į parduotuves, padavėjais į kavines ir restoranus, mokosi siuvėjo amato, patys neturtingiausieji išeiviai iš kaimų dirba statybose.
Jeigu, pavyzdžiui, aš, kaip žurnalistas ir turistas, panorėčiau apsilankyti Azerbaidžane, ką Jūs man patartumėte pamatyti, su kuo susipažinti, pabendrauti?
Azerbaidžane yra gana daug istorijos paminklų, tvirtovių ir t. t. Beje, pati seniausia cerkvė visoje buvusioje SSRS yra mūsų šalyje, šalia Šeki miesto, Kiš kaime, Didžiojo Kaukazo atšakoje. Pastatyta ji II amžiuje, kai Azerbaidžano teritorijoje mūsų protėviai buvo sukūrę stačiatikių valstybę Kaukazo Albaniją. Cerkvė jau XXI amžiuje restauruota Norvegijos lėšomis. Aš ten esu buvęs. Dar yra kalnų miestelis Lachidz, kur žmonės nuo amžių gamina metalinius dirbinius ir indus, ir ginklus. Yra daug gražių gamtos vietų, kur puikus oras, skanus vanduo visa tai daugiausia priekalnėse arba kalnuose, ir pietuose, ir šiaurėje, ir respublikos vakaruose.
Kalbino Gintaras Visockas
© 2009 XXI amžius
|