Rytų geopolitikos ypatumai

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Politikos apžvalgininkų ir ekonomistų žvilgsniai vis dažniau krypsta į rytus. Azijos šalyse egzistuoja labai skirtingo lygio ekonominės sistemos, skiriasi ir šalių demokratijos lygis. Lietuvos politikams, diplomatams ir daugeliui šalies piliečių Azija yra daugiau egzotika, kur kartais apsilankoma, bet glaudūs ryšiai su šio žemyno šalimis nėra palaikomi. Tai lemia ekonominė ir geopolitinė situacija – Lietuva yra nedidelė, ekonomiškai gana silpna ir nuo Azijos smarkiai nutolusi valstybė, tad daugelio Azijos šalių ir Lietuvos bendradarbiavimas ribotas.

Stambiausios Azijos valstybės – Indija ir Kinija – išgyvena ekonominio pakilimo laikotarpį. Globali ekonominė krizė mažai paveikė šių šalių ekonomikas ir finansų sistemas. Abi šios valstybės priklauso Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijai (ŠBO). Kinija yra šios organizacijos tikroji narė, o Indija dalyvauja asocijuotos narės teisėmis. Tačiau tai nėra itin galinga ir glaudi valstybių bendrija. Ją sudaro tikrosios narės Kinija, Kazachstanas, Kirgizija, Rusija, Tadžikija ir Uzbekistanas bei asocijuotos narės Indija, Iranas, Mongolija ir Pakistanas. Tai labai skirtingus interesus turinčios valstybės, ir jų bendrija yra daugiau deklaratyvi. Kalbos apie tai, kad ŠBO gali tapti rimta atsvara NATO blokui, yra nepagrįstos. NATO blokas (nepaisant trinties tarp Graikijos ir Turkijos) yra pakankamai vieninga bendrija, o ŠBO bendrija realiai net negali tapti rimta atsvara NATO, nes, sakysime, Kinija ir Rusija smarkiai konkuruoja įvairiose srityse, Kazachstano lyderiai stengiasi išlaviruoti tarp Rusijos, Kinijos ir NATO interesų, o dalyvavimui ŠBO veikloje skiria mažai dėmesio. Uzbekistanas paskutiniu metu tik formaliai dalyvauja ŠBO veikloje. Atšalo ir Uzbekistano prezidento I. Karimovo santykiai su Rusijos vadovais.

Afganistane ir Pakistane tęsiasi nuosmukio periodas. Pešavare, Karačyje ir kituose Pakistano miestuose teroro aktus nuolat organizuoja Talibano judėjimas. Ir Afganistane aktyviai veikia mulos Omaro vadovaujami Talibano būriai. Šių metų rugsėjį suėjo trylika metų, kai Talibano judėjimas užvaldė Afganistaną ir valdė šalį iki 2001 metų pabaigos, kol buvo nušalintas JAV kariuomenės pastangomis. Afganistane vykę prezidento rinkimai neprisidėjo prie padėties stabilizavimo. Prezidentu antrajai kadencijai išrinktas H. Karzajus, bet rinkimų procese buvo daug pažeidimų ir jų skaidrumu abejoja daugelis Vakarų diplomatų. Šiuo metu ypač įtempta padėtis klostosi pietiniame Afganistane – Kandaharo regione ir šalia esančiuose regionuose. Čia dažnai užpuolami Afganistano valdžios pastatai, organizuojami NATO karių užpuolimai. Šiauriniame Goro regione, kuriame dislokuota per 160 Lietuvos karių, padėtis gerokai ramesnė, bet ir čia pasitaiko Talibano smogikų išpuolių. Per šiuos metus keli Lietuvos kariškiai buvo sužeisti. Talibano grupuotės Pakistane padeginėja mokyklas (per šiuos metus jie padegė daugiau kaip 150 mokyklų).

Pasaulinės globalios ekonominės krizės pasekmės sunkios, nes kurį laiką įvairiuose pasaulio kraštuose pernelyg didelę įtaką turėjo laisvosios rinkos fundamentalistai, besivadovaujantys M. Fridmano ir kitų liberalizmo autoritetų idėjomis. Lietuvoje bei kaimyninėje Latvijoje laisvosios rinkos fundamentalistai turi didelę įtaką. Įvykus totalinei privatizacijai, daugumą šalies įmonių pusvelčiui užvaldė komunistinės praeities oligarchai ir abejotinos reputacijos užsienio vertelgos, o dauguma žmonių turi dirbti už menkus atlyginimus, gauti nedideles pensijas. Ir toks „laisvosios rinkos triumfas“ yra ne pliusas, o minusas – abi kaimyninės šalys yra atsidūrę tarp skurdžiausių Europos kraštų. Kanados žurnalistė Naomi Klein mano, kad būtent radikalusis liberalizmas lėmė tokius sunkius krizės padarinius. N. Klein knygoje „Šoko terapija“ daug karčių žodžių skirta tokių idėjų skleidėjams: „Daugybėje Miltonui Fridmanui skirtų panegirikų apie šokų ir krizių vaidmenį neužsimenama nė žodžiu. Priešingai – ekonomisto mirtis suteikė progą darsyk perpasakoti oficialiąją istoriją apie tai, kaip šis radikalaus kapitalizmo modelis tapo nekvestionuojama tiesa vos ne kiekviename pasaulio kampelyje. Tai savita pasakos variacija, paversta istorija, iš kurios visiškai ištrintos bet kokios su šiuo kryžiaus žygiu glaudžiai susijusios smurto ir prievartos apraiškos, ir tai geriausiai atspindi per pastaruosius kelis dešimtmečius skleistos propagandos esmę“.

Iranas – esantis vidurio Azijos regione – galinga šalis, turinti didelį mokslinį ir techninį potencialą. Iranas turi didelę perspektyvą, ne tik dėl didelių naftos išteklių ir gerai išvystytos šalies pramonės, bet ir dėl didelio mokslinio potencialo.

Įdomu pastebėti ir tai, kad Iranas minimaliai bendradarbiauja su Pakistanu, Jemenu bei kai kuriomis kitomis regiono valstybėmis, o su Sirija Irano santykiai priešiški. Gana glaudžius ryšius Iranas palaiko su Malaizija, Taivaniu, Singapūru, Pietų Korėja.

Padėtis Izraelyje jau stabilesnė nei metų pradžioje: sumažėjo teroro išpuolių, pavyko stabilizuoti ir ekonominius procesus. Vis dėlto ekstremistinės organizacijos „Hamas“ veikla dar kelia didelį pavojų, o taikos procesas su palestiniečiais stringa. Be abejo, taikos procesui trukdo ir ekstremistų veikla bei plintantis islamo demonizavimas. Toks islamo pasekėjų niekinimas primena kitas ksenofobijos formas – rasizmą, antisemitizmą, Rusijoje kurstomos antikaukazietiškas nuotaikos smerkiamos ir niekinamos ištisos tautos – gruzinai, čečėnai, ingušai, jiems klijuojamos sukčių, nusikaltėlių etiketės. Iš tiesų ekstremistiškai nusiteikusių islamo pasekėjų nėra daug, jų ideologija ir veiklos metodai visiškai skiriasi nuo vadinamųjų radikalių islamo pasekėjų, kurie laikosi Korano normų, vadovaujasi šariato įstatymais, tačiau nėra susiję su jokia ekstremistine veikla, neorganizuoja teroro aktų. Žinoma, tokių ekstremistinių judėjimų kaip Talibanas ar „Hamas“ veikla labai kenkia islamo įvaizdžiui. Talibanas (sunitų įkurtas judėjimas) persekioja šiitus, juos žudo, padeginėja jų namus ir taip menkai apie islamą suvokiantiems žmonėms sudaromas įspūdis, kad islamas yra į smurtą linkusi, prieštaringa religija.

Ekonominiai faktoriai smarkiai veikia Kinijos Liaudies Respublikos dabartį. Nors šios šalies ekonomikos būklė yra neprasta, tačiau čia yra didelė turtinė nelygybė, klesti korupcija. Šių procesų ištakos siekia kur kas senesnius laikus – 1980–1986 metus. N. Klein rašo: „ Dengas (Den Seopinas) gelbėti šalies ūkį ėmėsi įvesdamas korporatyvinius ekonomikos modelius – jis to ėmėsi taip entuziastingai, kad 1980 metais vyriausybė pakvietė Miltoną Fridmaną atvykti į Kiniją ir supažindinti su savo idėjomis. Ir Kinijos įdiegtas modelis buvo ne Jungtinių Amerikos Valstijų modelis, o kažkas panašaus į Pinočeto valdomą Čilę – laisvoji rinka, pagrįsta autoritariniu politiniu valdymu, įtvirtinamu plieninio kumščio represijomis. Nuo pat pradžių Dengas suprato, kad represijos bus itin svarbios“. Tad Kinijoje įsigalėjo valstybinis monopolinis kapitalizmas – dėl to Kinija iš esmės skiriasi nuo Taivanio. Kinijoje daug žmonių gyvena skurdžiai, o Taivanyje tokių žmonių labai maža. Šių šalių demokratijos lygis irgi yra sunkiai palyginamas: Didžiojoje Kinijoje egzistuoja vienpartinė sistema, valdžios oponentai persekiojami, jie įkalinami, prieš juos vykdomos šmeižto kampanijos, šalyje nėra oficialios opozicinės spaudos, o Taivanyje egzistuoja daugiapartinė sistema, vyksta laisvi rinkimai, yra žodžio ir spaudos laisvė.

Rytų ir Vakarų santykiuose regimi tiek teigiami, tiek neigiami ženklai. Skirtingos Vakarų valstybės užima skirtingą poziciją tam tikrų Rytų šalių atžvilgiu – štai JAV ir Didžiosios Britanijos santykiai su Iranu itin įtempti, o Prancūzijos santykiai su Iranu – ganėtinai šilti. Azijos šalių ir Vakarų valstybių santykių stabilumui kenkia islamo pasekėjų demonizavimas, kaip ir kitos ksenofobijos formos. Kinų kilmės emigrantų žeminimas paplitęs įvairiose Europos šalyse. Tai, kad kinų prekės braunasi į daugelio šalių rinkas, yra šių dienų realybė, ir kai kurios valstybės net bando pažaboti pigių kiniškų prekių antplūdį, tačiau neapykantos kurstytojai dažniausiai remiasi visai kitais argumentais ir niekina kinų emigrantus, skleisdami įvairius pramanytus gandus, niokoja kinų kavines bei parduotuves. Lietuvoje gyvena nedaug kinų ar islamo pasekėjų, atviros neapykantos kurstymo beveik nepasitaiko, tačiau į tokios kilmės žmones dažnai žvelgiama su įtarumu ar atsargumu. O antisemitizmo apraiškos gajos ir Baltijos kraštuose. Keliuose Lietuvos laikraščiuose vis kurstomos antisemitinės nuotaikos. Beje, tokias publikacijas pastebi ir Rusijos prokremliškos žiniasklaidos priemonės, kuriose paskui pasirodo straipsnių apie tai, kad Lietuvoje klesti antisemitizmas. O Lietuvoje egzistuojančios kraštutinių nacionalistų organizacijos nėra gausios ir grėsmingos, jos didesnės grėsmės kitų tautybių Lietuvos piliečiams ar neseniai čia atvykusiems kitataučiams nekelia. Negalima nepastebėti ir su didėjančia emigracija iš Rytų į Vakarus susijusių permainų. Per paskutinius du dešimtmečius pokyčiai darbo rinkoje gerokai išjudino Vakarų šalių viduriniojo sluoksnio pozicijas. Išsilavinę kinai, indai ir kitų tautybių emigrantai sudaro didelę konkurenciją vietiniams inžinieriams, programuotojams, gydytojams bei kitiems specialistams. Egzistuoja dideli skirtumai tarp klestinčių Vakarų valstybių ir daugelio Azijos šalių. Jei Vakarų šalyse dauguma dideles pajamas gaunančių asmenų gautas lėšas greitai panaudoja (jos tiesiog išleidžiamos prabangiems vasarnamiams, automobiliams, jachtoms pirkti, kelionėms ar pramogoms), tai Azijos šalyse daugelis didesnes pajamas gaunančių vietos gyventojų didelę dalį pajamų atideda – taupo. Daugelio Vakarų valstybių viduriniojo sluoksnio pajamos per paskutinį dešimtmetį mažėja (išimtį sudaro Skandinavijos šalys, Belgija, Olandija ir dar kelios nedidelės bei stabilios valstybės). Kitokia situacija daugelyje Azijos šalių, kur vidurinysis sluoksnis dar tik formuojasi. Tik nedaugelyje Azijos kraštų vidurinysis sluoksnis sudaro dominuojančią daugumą: Pietų Korėjoje viduriniajam sluoksniui priskiriama apie 55 proc. vietos gyventojų, Taivanyje – 60 proc., Singapūre 67 –proc. Kai kuriose šalyse vidurinysis sluoksnis negausus, jį sudaro tik apie 15–20 proc. vietos gyventojų. Klostosi gana įdomi situacija: kai kuriose Azijos valstybėse visuomenės tampa tolygesnės, o Vakarų šalyse turtinė nelygybė didėja. Dalis valstybių – Rusija, Ukraina ir kai kurios kitos postkomunistinės šalys – išgyvena nuosmukio periodą, čia didelė turtinė nelygybė, klesti korupcija ir teisinis nihilizmas. Rusija yra tipiška valstybinio monopolinio kapitalizmo šalis. Niekas nedrįsta prognozuoti, kokia bus Rusija po dešimties metų – ar ji išliks kaip vieninga valstybė, ar susiskaidys į daugybę nepriklausomų šalių. Visiškai tikėtina, kad už dešimties –dvidešimties metų pasaulio ekonominės galios centras persikels į Pietų Aziją – Kiniją, Indiją, Korėją, Japoniją, Malaiziją, Singapūrą.

Įvairių Azijos kraštų padėtis tiesiogiai susijusi su korupcijos lygiu. Tos Azijos šalys, kuriose mažesnė korupcija, yra klestinčios ir stabilios. Pasaulinėje korupcijos reitingų lentelėje Singapūras yra 3 vietoje,  Honkongas – 13, Japonija – 19, Izraelis – 33, Taivanis – 39, Pietų Korėja – 40, Makao autonominė sritis – 43 vietoje. Štai Taivanis per paskutinius šešerius metus padarė didžiulę pažangą ir iš 48 vietos korupcijos reitingų lentelėje pakilo į 39. Šioje šalyje dėl korupcinės veiklos suimti aukščiausio rango pareigūnai – buvęs prezidentas, trys ministrai, generalinio prokuroro pavaduotojas. Taivanis, Japonija, Pietų Korėja ir kitos paminėtos valstybės – labiausiai klestinčios Azijos valstybės, kuriose yra ir aukštas demokratijos lygis (išimtis Singapūras. Šioje šalyje egzistuoja vienpartinė sistema ir yra daug specifinių žmogaus teisių apribojimų. Tad nors tai klestinti ir ekonomiškai gerai išsivysčiusi šalis, jos demokratine vadinti negalima).

Lietuvos ryšiai su daugeliu Azijos šalių nėra itin glaudūs. Tiesa, per paskutinį dešimtmetį plečiasi Lietuvos ekonominiai ir politiniai ryšiai su Kinija, Indija, Turkija, Azerbaidžanu. Lietuvos prekybos apyvarta su Kinija ir Turkija auga itin sparčiai, tiesa, vyrauja įvairių prekių importas iš šių šalių, o eksporto apimtys gerokai atsilieka. Lietuvos politikai ir diplomatai nėra suformulavę vienareikšmės pozicijos dėl to, ar palaikyti Turkijos pastangas iki 2015 metų tapti ES nare. O mūsų šalies ryšiai su Pietų Korėja, Taivaniu, Malaizija ir daugeliu kitų Azijos valstybių minimalūs. Vis labiau įsitikiname, kad mūsų šalyje įsigalėjęs monopolinis kapitalizmas ir ryškios demokratijos spragos sukelia didelę grėsmę. Monopolinio kapitalizmo tiesas propaguoja Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Pernelyg didelė šios organizacijos įtaka kelia klausimus, kam naudinga, kad dominuotų vienos krypties ekonominių tiesų propagavimas ir kodėl klanų interesai nusveria daugumos piliečių interesus. Mūsų valstybei verta pažvelgti į Azijos šalių patirtį. Ar žengsime Mongolijos patirtį primenančiu keliu? Ar seksime pažangių šalių – Taivanio, Pietų Korėjos, Izraelio pavyzdžiu?

© 2009 „XXI amžius“