„Demokratija“ ar idiotokratija?

Vilius Bražėnas

Pasirodo, ne be pagrindo kažkas jau senokai vadinamąją demokratiją pavadino paveikiausia valstybės savižudybės priemone. Mūsų kaimo išminčiai tvirtindavo: „Jei Dievas nori žmogų nubausti, pirmiausiai atima protą“.

Vakariečiai pamišo dėl žodžio „demokratija“. Šį kiekvienam ką kitą reiškiantį niekinį, iš tikrųjų neegzistuojančios sąvokos žodį kieno nors nupirkti ar savaime mandraudami intelektualai ir politikai įbruko į Vakarų politinį žodyną. Tuo pasibaigė rimta diskusija ir iš žodyno buvo išbraukti kai kam nemalonūs žodžiai –„savivalda“, „laisvi rinkimai“, „laisvė“. Prie to lengvai prilipo „žmogaus teisės“ (be pareigos) ir „mažumų teisės“ (su privilegijomis daugumos teisių sąskaita) bei įvairiais būdais apsaugojamos nusikaltėlių „teisės“ (jų aukų sąskaita).

Geriausiu viso to pavirtimo į idiotokratiją pavyzdžiu yra musulmono, JAV kariuomenės majoro gydytojo psichiatro kareivių žudynės Forto Hudo karinėje bazėje. Jis šaltakraujiškai nušovė keliolika kareivių, antra tiek sužeidė, žiūrėdamas jiems į akis. Ir kas jis yra, jeigu ne žudikas? Bet ne! Jis tik „įtariamasis“. Taip jį pagal idiotokratiją privalo vadinti ir vadina policija, prokurorai, spauda ir kiti idiotokratijos piliečiai. Mat jis, peršautas policininko, gydomas ligoninėje. (Tikėkimės, kad policininkas nepaklius į didesnę teisinę bėdą negu žudikas. Atsiprašau – „įtariamasis“.) Tik po to, kai išgijęs jis atsidurs teisme ir jei, nežiūrint toje „įtariamojo“ byloje pagarsėti pasišovusių advokatų, bus nuteistas, jį jau nebijodami pakliūti į teismą už šmeižimą, galėsime pavadinti žudiku.

Kyla mintis, kad pagal idiotokratijos „žmogaus (ir net akivaizdžių „nežmogių“) teisės“ fiziologiją ir Hitleris, ir Stalinas, ir Mao yra ne masiniai žudikai, o tik „įtariamieji“. Hitleris bent yra didžiosios daugumos pasmerktas, bet Mao su Stalinu dar nėra visuotinai pasmerkti. Tačiau – kur jų teismo sprendimai? Jeigu kur nors kas nors juos teisė po jų mirties – teismas buvo neteisėtas, gerbiamieji idiotokratijos piliečiai. Jie negalėjo pasirinkti gynėjų – advokatų, kurie būtų tardę liudininkus.

Matėme, kaip jau ne kartą „demokratijos“ miglos priedangoje į „žmogaus teisių“ stokojančias karinės diktatūros valstybes įšliaužia totalitarinės komunistinės ar islaminės tironijos. Teko asmeniškai stebėti tai vykstant (jau senokai) pirmiausiai Kuboje ir Konge, o vėliau Irane. Į idiotokratiją išvirstanti „demokratija“ su globalistų kontroliuojamos didžiosios žiniasklaidos pagalba sumaišo žmonių galvas ir staiga vietoj Batistos (Kuboje) sėdi Fidelis Kastro, o vietoj Šacho Pehlevio – Ajatolos berniukas Irane. Ką tik matėme CNN žiniose išsigandusius „ekspertus“, dejuojančius, kad Pakistane generolai griebia valdžią. Tai, žinoma, gali sumaišyti bent jau globalistų planus: pastatyti pasaulį prieš atomine bomba ginkluotus talibanus, kurie dabar tik paprastais sprogmenimis turgavietėse žudo moteris ir vaikus bei sprogdina mergaičių mokyklas Afganistane. Va, tada tai ateitų totalitarinės pasaulinės valdžios „gelbėtojai“.

Tad varykime „demokratiją“ iš Lietuvos politinių diskusijų, gelbėkime tautą nuo idiotokratijos. Reikalaukime, kad politikai, politologai ir „rašto žinovai“ grąžintų į lietuvių kalbą aiškius, nors kai kam nemielus, žodžius, kaip laisvė, savivalda, laisvi rinkimai, respublika.

Bus daug lengviau susikalbėti – bent jau tiems, kurie norime susikalbėti. Tėvynės labui.    

© 2009 „XXI amžius“