Įrodymų apie slaptą CŽV kalėjimą Lietuvoje stingant

Gintaras Visockas

Praėjusios savaitės pabaigoje kai kurios mūsų žiniasklaidos priemonės mirgėte mirgėjo nuo sensacingų pranešimų, skelbiančių, jog slaptieji CŽV kalėjimai Lietuvoje vis dėlto egzistavo. Keletas internetinių leidinių piktdžiugiškai šaukė, esą jau pateikta užtektinai rimtų įrodymų, bylojančių apie neva negarbingus Lietuvos slaptųjų tarnybų susitarimus su JAV žvalgybomis. Štai keletas ištraukų iš anarchistinių pažiūrų neslepiančių komentatorių pranešimų: „Lietuva vis labiau skęsta savo sąjungininko JAV sukurtoje neteisėtų CŽV kalėjimų ir grobikiškų karų kloakoje. Seimas po ilgų atsikalbinėjimų ir bandymų ignoruoti lyg ir pasišovė tirti tarptautinę teisę pažeidžiančio CŽV kalėjimo Lietuvoje istoriją, bet tyrimas dar tik pradėtas, o užsienio žiniasklaida jau pasimėgaudama skelbia visų tų įvykių detales. Seimui tokie pranešimai nė motais – jis ir toliau remia savo sąjungininkę“.

Vienas iš labiausiai į akis kritusių pavadinimų buvo toks: „JAV žurnalistai pateikė įrodymų, kad CŽV kalėjimas buvo!“ Omenyje turiu portale alfa.lt neseniai pasirodžiusį nepasirašytą straipsnį, kurį, beje, noriai persispausdino daugelis kitų lietuviškų leidinių. Ypač noriai citavo tie, kurie neslepia savo anarchistinių, socialistinių, komunistinių pažiūrų. Minėtą publikaciją atidžiai perskaičiau net keletą sykių. Buvau keistai nustebintas: rašinio pavadinimas neatitinka tekste skelbiamos informacijos. Pavadinime tvirtinama, jog „JAV žurnalistai pateikė įrodymų“, o tekste neradau nė vieno įrodymo, jog CŽV kalėjimas 2004 – 2005 metais iš tikrųjų egzistavo netoli Vilniaus esančiuose Antaviliuose.

Argi buvusio Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos darbuotojo Domo Grigaliūno pateiktą informaciją galima traktuoti kaip įrodymus? Minėtoje publikacijoje tvirtinama, jog Lietuvos kontržvalgybos pareigūnas D. Grigaliūnas ruošė slapto teroristų pervežimo į Lietuvą planus, o „partneriai iš CŽV Antaviliuose pasistatė slaptą pastatą“, kurio tikroji paskirtis laikyta didžiausioje paslaptyje. Užsimenama ir apie tai, kad D. Grigaliūnas asmeniškai ruošė rekomendacijas CŽV slaptam kalėjimui, kad rekomendacijos buvo ruošiamos paprašius tuometiniam AOTD direktoriaus pavaduotojui, kad visa ši operacija buvo įvardinta kaip Lietuvos pagalba užsienio partneriui. Tačiau čia pat sakoma, jog nėra konkrečių žinių, kas tas užsienio partneris, nėra konkrečių duomenų, ar operacija buvo iki galo įvykdyta, taip pat neaišku, ar amerikiečių įrengtas pastatas iš tiesų buvo kalėjimas. Pats D. Grigaliūnas prisipažįsta: „Aš neturiu dokumentų, kurie patvirtintų mano žodžius, aš pats niekad nedirbau tame kalėjime“. Jis tik spėja, įtaria, mano, jog rengė rekomendacijas CŽV slaptam kalėjimui.

Neketinu ginčytis su buvusiu „antruku“. Jei D. Grigaliūnas neabejoja, tai gal taip ir buvo, kaip jis tvirtina. Juolab kad vieną AOTD pareigūną Domą pažinojau asmeniškai ir, bent jau šiuo metu mano turimais duomenimis, jis priklausė grupei žvalgybininkų, kuriems labiau rūpėjo ne asmeniniai, bet valstybės reikalai. Tačiau ne visais buvusių slaptųjų tarnybų pareigūnų parodymais galima pasitikėti.

Pretenzingą pavadinimą turinčioje publikacijoje taip pat teigiama, kad net du įtakingi JAV leidiniai (televizijos kanalas „ABC News“ ir dienraštis „The Washington Post“) tvirtina surinkę įrodymų, leidžiančių manyti, jog slaptas CŽV teroristų kalėjimas Antaviliuose vis dėlto veikė. Teigiama, kad kalėjimas galėjo būti atidarytas 2004-ųjų pabaigoje ir veikė beveik visus 2005 metus. Mat tuomet tarp Lietuvos ir JAV būta ypatingos draugystės: Lietuva įstojo į NATO aljansą ir už paramą amerikiečiams buvo pasiruošusi bučiuoti rankas ir kojas.

Taip, Lietuva buvo dėkinga. Bet ar ši aplinkybė jau leidžia tvirtinti, jog oficialusis Vilnius amerikiečiams suteikė galimybę šeimininkauti Antaviliuose kaip širdis geidžia? Nors publikacijoje minima, kad JAV leidiniai turi slaptų dokumentų, patvirtinančių CŽV kalėjimo egzistavimo Lietuvoje faktą, tačiau kol kas tų dokumentų nepateikė. (Bent jau portalas alfa.lt savo skaitytojams nepateikė nė vieno.)

Įsiminė ir užuominos, esą Antaviliuose tais metais buvo žiauriai kankinama net aštuoni ryšiais su „Al Qaeda“ ir terorizmu įtariami asmenys. Gal ir buvo kankinami ir terorizmu įtariami musulmonai, tačiau tai galima įrodyti tik pateikiant slapta darytas nuotraukas, vaizdo įrašus ar paskelbiant konkrečių liudininkų parodymus. Jei nėra nei vieno, nei kito, vadinasi, mūsų svarstymai „buvo – nebuvo“ tėra spėlionės, tegul ir įdomios. Kad su Gvantanamo kaliniais buvo elgiamasi nežmoniškai, jau tikiu. Viešojoje erdvėje buvo parodyta nuotraukų, kurios leidžia manyti, jog kalėjimo prižiūrėtojai ten elgėsi nežmoniškai. O nuotraukų iš Antavilių kol kas neturime. Kai turėsime, tada, mano supratimu, ir galėsime sau leisti rašyti šokiruojančius pavadinimus „CŽV kalėjimas Lietuvoje veikė“.

Juolab nederėtų svaidytis tokiais riebiais epitetais kaip „žiauriai kankinti“. LRT laidoje „Popietė su Algimantu Čekuoliu“ buvo pasakojama, kad daugiau svarbių žinių išpeša tas tardytojas, kuris su įtariamuoju bendrauja pagarbiai, nenaudodamas smurto. Laidos vedėjas A. Čekuolis tąsyk pateikė ne vieną pavyzdį, kaip pačios svarbiausios žinios iš terorizmu kaltinamų kalinių Amerikoje buvo išgautos būtent gražiuoju, žadant lengvatas ar ramybę artimiesiems. O mušami, niekinami musulmonai tik dar labiau užsidarydavo savyje ir nieko reikšmingesnio nepasakydavo.

Bent jau taip apie tardymo būdus Amerikoje pasakojo politikos apžvalgininkas A. Čekuolis, tvirtindamas, jog Amerikos teisėsaugos pareigūnai perprato pagrindines veiksmingo tardymo subtilybes.

Minėtame rašinyje noriai remiamasi Antavilių gyventojų parodymais, esą jie savo akimis matė, kaip angliškai kalbantys darbininkai iš tiesų kažką statė, esą jie išvežė net didelius kiekius išraustos žemės, o arčiau aukštos tvoros prisiartinusius smalsuolius nedelsdami vydavo šalin. Bet juk kalinimo kambariai iš lauko pusės nebuvo matomi, juk nėra nė vieno Antavilių gyventojo, kuris būtų pareiškęs matęs bent vieną antrankiais surakintą kalinį. Nenurodomos ir interviu davusių Antavilių gyventojų pavardės. Tad apibendrindamas įspūdžius, patirtus skaitant publikaciją „JAV žurnalistai pateikė įrodymų, kad CŽV kalėjimas buvo!“, galiu pasakyti tik tiek: „kol kas įrodymai nepateikti“. Tėra įtarimai.

Šioje painioje istorijoje vienas faktas vis dėlto yra tikras. Šis skandalas nėra malonus nei mūsų sąjungininkei JAV, nei mums, lietuviams, siekiantiems Amerikos palankumo. Akivaizdu ir tai, kad šis skandalas naudingas Rusijai, siekiančiai tarpusavyje kiršinti NATO valstybes bei norinčiai kuo plačiau išryškinti amerikietiškosios demokratijos trūkumus. Akivaizdu dar ir tai, kad Lietuva, priversta nagrinėti menamas ar tariamas CŽV kalėjimo pastatymo Vilniaus pakraštyje peripetijas, šiandien atitraukiama nuo kur kas rimtesnių, svarbesnių tyrimų – o kiek mūsų šalyje veikia Rusijos žvalgybos objektų. Užuot gilinęsis, kaip nūnai mūsų teritorijoje veikia Rusijos žvalgybos, parlamentaro Arvydo Anušausko vadovaujamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas priverstas važinėti į Antavilius ir ten ieškoti prieš kelerius metus neva veikusio amerikietiško kalėjimo pėdsakų. Sudaroma net speciali Seimo komisija šiems gandams ištirti. Ji bus priversta apklausti dešimtis esamų ar buvusių pareigūnų. Liūdniausia, kad šio pobūdžio tyrimuose neįmanomi nei konkretūs patvirtinimai, nei konkretūs paneigimai. Visiems ir taip aišku, jog specialioji komisija nesugebės pateikti tokių įrodymų, kurie nutildytų aršiausius Amerikos priešininkus. Vadinasi, spekuliacijų šia tema po komisijos išvadų vis tiek bus. Tad Lietuva įsprausta į padėtį, kuri šachmatuose vadinama patu: neįmanoma žengti nė vieno racionalaus, protingo žingsnio, visi ėjimai – blogi. Tad jei ir reikia dabar ką nors analizuoti, tai tik tokią aplinkybę: kas ir kaip mus įviliojo į šias sumaniai parengtas pinkles.

Tiesa, būtų labai įdomu sužinoti, ką konfidencialiuose pokalbiuose apie mūsų sumanymą ieškoti slaptojo CŽV kalėjimo Antaviliuose šneka, sakykim, Rusijos federalinės tarnybos analitikai. Įtariu, kad jie gardžiai juokiasi.

Beje, kodėl po minėta alfa.lt publikacija niekas nepasirašė? Kiekvienas žurnalistas trokšta paskelbti kuo daugiau sensacingų rašinių. Straipsnis apie galimą CŽV kalėjimą Antaviliuose priklauso sensacingųjų grupei, tačiau autoriaus pavardės ten nėra. Ši aplinkybė leidžia spėti, jog po minėtąja publikacija niekas greičiausiai ir nenorėjo pasirašyti. O kada nenorima pasirašyti po straipsniu? Kai jame maža tiesos arba kai autorius nėra nuoširdžiai įsitikinęs savo tiesa.

Galų gale būtų įdomu išgirsti konkrečių duomenų apie minėtų JAV žiniasklaidos priemonių finansinę būklę, savininkus, akcijų pasiskirstymą, ryšius su kolegomis žurnalistais iš Europos. Neatmesčiau versijos, jog, turint konfidencialios informacijos „iš vidaus“, būtų galima susidaryti konkretesnį vaizdą, kodėl „ABC News“ ar „The Washington Post“ ėmė eskaluoti būtent Lietuvai labai neparankią CŽV kalėjimų temą.

Juk tokie rašiniai dažniausiai turi savo užsakovus. Prisiminkime kad ir vokiečių publicisto Udo Ulfkottės knygą „Taip meluoja žurnalistai“.

© 2009 „XXI amžius“