Apie Baltarusiją – be valkatų ir benamių

Politinio prieglobsčio Lietuvoje paprašęs baltarusis Igoris Suchorukovas Autoriaus nuotrauka

Šis teiginys gali pasirodyti keistas. Juk ubagų esama ne tik Lietuvoje, bet ir Danijos ar Belgijos karalystėse. Tad ar tikrai Aleksandro Lukašenkos valdoma Baltarusija sugebėjo pasiekti puikių ekonominių rodiklių, kad šalyje tiesiog nebeliko bedalių, ir visi piliečiai nūnai gyvena daugmaž pasiturinčiai?.. Sunku patikėti tokiais oficialiojo Minsko pasiekimais. Greičiausiai čia egzistuoja visai kitos priežastys. Kiekvienas diktatoriškų užmačių vadovas didelį dėmesį skiria propagandai. Todėl tikėtina, jog benamius, valkatas ir ubagus Baltarusijos valdžia tiesiog kažkur slepia. Bet kur juos išveža? Lietuvoje jau keletą metų gyvenantis politinio prieglobsčio mūsų šalyje paprašęs baltarusis Igoris Suchorukovas įtaria, kad visi be išimties nelaimėliai, neturintys nei darbo, nei namų,  išgabenami į Baltarusijos organų transplantacijos centrus. Tokio pobūdžio medicinos įstaigų Baltarusijoje – per keturiasdešimt. Taigi Baltarusijoje pavojinga gyventi ne tik A. Lukašenkos politikos linijai nepritariantiems politikams, savarankiškai veikti siekiantiems verslininkams, bet ir ubagams. Mat šiandieninėje Baltarusijoje, kol prezidentauja A. Lukašenka, nevertinamas ne tik žmogaus orumas, bet ir jo gyvybė.

Su nuo Aleksandro Lukašenkos represijų į Lietuvą pabėgusiu disidentu Igoriu Suchorukovu kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Nuo kada pradėjote aktyviai dalyvauti politiniame Baltarusijos gyvenime? 

Baltarusiškoje politikoje aktyviai dalyvauju nuo 1999-ųjų metų, kai įstojau į A. Lukašenkos valdymo metodus kritikuojančią opozicinę partiją. 2003-aisiais kandidatavau į Novopolocko miesto tarybos nario postą. Beje, tada, per Novopolocko rinkimus, nepaisant balsų klastojimo bei kitų grubių trukdymų, išėjau į antrąjį turą ir iki pergalės man pritrūko vos šešių balsų. Rinkimuose dalyvavau ir 2005-aisiais metais. Būtent šis mano atkaklumas labai nepatiko A. Lukašenkos režimą palaikančioms jėgoms ir tada prasidėjo didžiausi nemalonumai.

Su kokiomis Baltarusijos opozicinėmis partijomis bendradarbiaujate?

Baltarusiška politika turi savą specifiką. Todėl galbūt nustebsite, jei pasakysiu, jog bendradarbiavau su visomis opozicinėmis jėgomis, pradedant „Objedinionnaja graždanskaja partija“ ir baigiant Baltarusijos liaudies frontu. Bendradarbiavau net ir su Baltarusijos socialdemokratais bei komunistais. Taip, Baltarusijoje esama legalios komunistų partijos, kuri kritikuoja A. Lukašenką. Bičiuliautis su visomis opozicinėmis jėgomis verčia pats A. Lukašenka, nedarantis jokio skirtumo tarp opozicionierių. Visas opozicines jėgas, taip pat ir komunistus bei socialdemokratus, jis vadina iškrypėliais ir visus vienodai ciniškai bei žiauriai persekioja. Todėl šiandien mus visus vienija neigiamas požiūris į Baltarusijos prezidentą. Jei pavyktų nuversti prezidentą A. Lukašenką ir prezidentu taptų demokratiškas politinis veikėjas, tada atsirastų esminių skirtumų ir tarp opozicinių partijų.

Išvardinkite, kokių represijų valdžia ėmėsi prieš jus už aktyvų dalyvavimą įvairaus lygio baltarusiškuose rinkimuose ir referendumuose. Juk kai kuriuose rinkimuose jūs ne tik pats asmeniškai dalyvavote, bet ir remdavote opozicijos kandidatus...

Pirmiausiai valdžia mane bandė sudoroti ekonomiškai. Niekur Baltarusijoje negalėjau įsidarbinti – juo labiau valstybinėse įmonėse, kurios sudaro 80 proc. visos Baltarusijos ekonomikos. Taip pat įsidarbinti ilgam nepavykdavo ir privačiose firmose – įsidarbinu, padirbu mėnesį kitą, ir netrukus savininkas nei iš šio, nei iš to mane atleidžia. Beje, iš privatininkų užuominų suprasdavau, jog jiems taip pasielgti liepdavo valdžia. Priešingu atveju grasindavo verslą sužlugdyti.

Tačiau būta ir grubių išpuolių. 2001 metais kažkas iš nugaros trenkė man kietu daiktu per galvą. Sąmonę atgavau tik po kelių valandų – buvau suspardytas, sulaužyta nosis. 2004 metais du sykius sulaikė Baltarusijos milicija, apkaltinusi administracinės teisės pažeidimais. Pavyzdžiui, buvau sulaikytas todėl, kad rinkimų išvakarėse neva neleistinoje vietoje pakabinau agitacinį opozicijos nario plakatą. Milicijos buvau sulaikytas ir už tai, kad su keliais bendraminčiais tylos minute viešai pagerbiau neaiškiomis aplinkybėmis dingusio politiko Zacharenkos atminimą. Tąsyk areštinėje pralaikė daugiau nei tris valandas.

Ypač baisu buvo 2005-aisiais. Akivaizdžiai mačiau, kad gatvėje mane nuolat seka, įtariau, kad klausomasi mano telefoninių pokalbių, už kiekvieną smulkmeną buvau uždaromas į areštinę ir baudžiamas didelėmis piniginėmis baudomis. Sykį buvo išprovokuotos net muštynės. Abejotinos reputacijos vyriškis priėjo prie mūsų ir ėmė mojuoti kumščiais, keiktis. Už viešosios tvarkos pažeidimą apkaltintas buvau aš ir mano bendraminčiai. Man grasinta ir telefonu. Paskambinęs vyriškis aiškiai pasakė: „Igori, nesiliausi politikuoti, mes tau nutrauksime viską, ką tik galima nutraukti“. Oficialioje Baltarusijos spaudoje pasirodė straipsnių, esą už mane nederėtų balsuoti, nes esu girtuoklis, niekur nedirbu.

2007-aisiais penkias paras Baltarusijos kalėjime praleidau tik todėl, kad kovo 25-ąją iš Novopolocko ketinau važiuoti į Minską. Milicija mane perspėjo: tau šiandien negalima važiuoti į Minską. O aš nesutikau: Baltarusijos įstatymai baltarusiui nedraudžia laisvai važinėti po šalį kada panorėjus. Bet tomis dienomis buvo ruošiamasi rinkimams, ir mane dėl šventos ramybės, kad nedalyvaučiau jokiuose opozicijos renginiuose, areštavo. Beje, penkias paras išbuvau kameroje su kriminaliniais nusikaltėliais recidyvistais. Tik laimingo atsitiktinumo dėka prieš mane kameroje nebuvo surengtas pogromas. Štai tada, gyvas ir sveikas išėjęs iš Baltarusijos kalėjimo, aš tvirtai nusprendžiau bėgti iš šalies.

Gal žinote, kiek šiandien Baltarusijos kalėjimuose kali žmonių?

Mano duomenimis, nuo 70 iki 100 tūkst. Omenyje turiu ne kriminalinius nusikaltėlius, bet būtent tokius, kurie už grotų atsidūrė dėl savo politinių pažiūrų ar noro užsiimti nuosavu verslu. Remdamasis savo asmenine patirtimi, galiu dar pridurti, jog kalėjimai Baltarusijoje – dar Stalino laikais statyti. Drėgni, tvankūs, ankšti. Baltarusijos opozicinėje spaudoje vis dažniau pasirodo pranešimų, kaip milicininkai muša sulaikytus verslininkus, siekdami išgauti „nuoširdų prisipažinimą“. O juk Baltarusijos verslininkai į kalėjimą uždaromi dažniausiai todėl, kad valdžiai atsisako mokėti kyšius arba sumoka per mažus .

Kiek žmonių A. Lukašenkos valdymo metais dingo be žinios? Koks jų likimas? Ar tikrai Baltarusijoje veikia vadinamieji mirties eskadronai, kurie padeda susidoroti su neįtikusiais politikais, valdininkais, verslininkais?

Be žinios dingusiųjų bei keistomis aplinkybėmis žuvusiųjų Baltarusijos politikų, verslininkų, žurnalistų sąrašas ilgas. Tai ir buvęs Baltarusijos VRM ministras Gončaras, ir verslininkas Krasovskij, ir Zavadskis, buvęs asmeninis A. Lukašenkos žurnalistas. Keistomis aplinkybėmis mirė Molodečno meras Karpenko, greičiausiai mirties per greitai sulaukė ir rašytojas Bykovas, nuo 50-ies durtinių žaizdų mirė žurnalistė Čerkasova... Keistų užpuolimų, savižudybių būta Breste, kur neva chuliganai mirtinai sumušė opozicionierių, dar vienas opozicionierius pasikorė Mogiliove, Gardine A. Lukašenką kritikavęs žurnalistas kažkodėl ėmė daužyti galvą į sieną, tokiu skausmingu būdu siekdamas atsisveikinti su šiuo pasauliu, susidegino advokatas, teismuose atstovavęs opozicijos interesams... Mano paskaičiavimais, per pastaruosius metus, kai į valdžią atėjo A. Lukašenka, neaiškiomis aplinkybėmis nusižudė arba be žinios dingo per 700 Baltarusijos gyventojų.

Baltarusijoje greičiausiai veikia „mirties eskadronas“, sudarytas pagal kadaise Lotynų Amerikoje veikusių sukarintų struktūrų modelį. Tai slapta smogikų organizacija, su kurios pagalba valdžia susidoroja su oponentais. Beje, šiandieninė situacija Baltarusijoje byloja, jog A. Lukašenka galbūt keičia taktiką. Užuot likvidavęs garsiausius, žinomiausius politikus bei verslininkus, jis šiandien likviduoja mažesniojo kalibro politikus bei biznierius. Visų pirma, jis taip elgiasi specialiai, kad pasaulyje kiltų kuo mažiau triukšmo dėl mįslingų dingimų, antra, jis tokiu būdu trukdo išaugti naujiems opozicijos veikėjams, baugina plačiąsias opozicijos gretas.

Įtariu dar ir tai, kad A. Lukašenkai pavaldus „mirties eskadronas“ patirties įgijo pirmiausiai likviduodamas Baltarusijoje veikiančius nusikaltėlius. Tokia taktika buvo labai veiksminga: Baltarusijos visuomenė džiūgavo, sužinojusi, jog gatvėje, restorane ar savo viloje buvo sušaudytas kriminalinio pasaulio autoritetas. Paskui tas „mirties eskadronas“ ėmė persekioti verslininkus, kurie Baltarusijoje taip pat nemėgiami. Taigi verslininkų mirtys irgi nesulaukė deramos Baltarusijos visuomenės užuojautos.

Norintiems kuo daugiau sužinoti apie mįslingas Baltarusijos savižudybes bei mistinius opozicijos atstovų dingimus patariu perskaityti į Vokietiją pabėgusio Olego Alkajevo knygą „Rastrelnaja komanda“. Šis buvęs aukšto rango Baltarusijos VRM karininkas, beje, penkerius metus vadovavęs specialiai komandai, šaudžiusiai mirties nuosprendžiu nuteistus kalinius, šiandien gyvena Berlyne. Mano žiniomis, jis ten gavęs politinį prieglobstį. Taigi Lietuvai vertėtų jo knygą išsiversti į lietuvių kalbą. Daug kas būtų aiškiau.

Nė vienas toks dingimas ar savižudybė iki šiol neišaiškinti?

Nė vienas. Privalau pabrėžti, jog Baltarusijoje griežtai draudžiama atlikti net alternatyvų tyrimą. Tiek advokatai, tiek žurnalistai, besidomintys rezonansinėmis bylomis, rizikuoja atsidurti už grotų.

Ar tikrai Baltarusijoje nėra benamių, valkatų? Girdėjau jie išvežami į organų transplantacijos centrus?

Ši žinia vis dažniau pasirodo alternatyviojoje spaudoje. Ekonominė padėtis Baltarusijoje – baisi. Kainos jau net didesnės nei Lietuvoje, o atlyginimai, pensijos – mažytės. 1500 litų atlyginimas Baltarusijoje laikomas dideliu. Dauguma baltarusių gauna vos 200 litų atlyginimą. Tiek uždirba, pavyzdžiui, sanitarė. Kolūkiečiai uždirba per mėnesį dar mažiau – apie 50 litų. Daugumos baltarusių pensija – vos 300 litų. O kainos, pabrėžiu, – kaip Lietuvoje, tik vynas Baltarusijoje labai pigus. Net ir labai mažai uždirbantis jo gali gerti į valias. Todėl negali būti, jog Baltarusijoje nebūtų valkatų, benamių, ubagų. Bet jų iš tikrųjų nepamatysi gatvėse, kaip, sakykim, Vilniuje. Todėl ir esama įtarimų, jog milicija juos gaudo ir veža į organų transplantacijos centrus, kurių  yra apie keturiasdešimt.

Praėjusių metų vasaros pabaigoje Vilniuje buvo surengta Baltarusijos prekių paroda. Sakykit, kam tokia paroda buvo naudingesnė – Baltarusijai ar Lietuvai?

Baltarusijai naudingiau. Vienareikšmiškai. Dauguma baltarusiškų prekių – nepaklausios, nekokybiškos, brangios. O jei ir esama puikių prekių, jas vis tiek A. Lukašenkai sunku parduoti Rusijoje ar Vakaruose, todėl sandėliai užversti prekėmis, kurių neįmanoma parduoti. A. Lukašenka ieško rinkų baltarusiškiems gaminiams. Įdomu, ką už tai mainais pasiūlė Lietuvai?.. Spėju, jog lietuviams verslininkams išvystyti savo biznį Baltarusijoje – beveik neįmanoma. Labai sunku ir pavojinga dėl milžiniškos korupcijos, biurokratinių suvaržymų, nepalankių įstatymų. Todėl Lietuva vargu ar gavo kokios nors apčiuopiamos naudos iš tokios parodos.

Čia įžvelgiu visai kitus tikslus. Baltarusijoje – labai nestabili padėtis. Didžioji dalis baltarusių – nepatenkinti šiandienine padėtimi. Lietuvą taip pat kamuoja ekonominė krizė, ir Lietuvoje taip pat esama daug nepatenkintų, todėl kai kurie mūsų opozicionieriai mano, jog prezidentė Dalia Grybauskaitė, priėmusi Vilniuje A. Lukašenką, iš tikrųjų dalijosi patirtimi, kaip valdžiai išsilaikyti kilus, pavyzdžiui, masiniams neramumams. Šitos susitikimo priežasties nederėtų atmesti. Nes A. Lukašenka sukaupęs milžinišką žinių ir patirties bagažą, kaip savo žmones laikyti klusnius baimėje. Jo sukaupta patirtis gali būti naudinga ir demokratinių šalių vadovams.

© 2010 „XXI amžius“