Kur pasuks Ukraina po rinkimų

Karolina Dirgėlaitė

Ukrainos prezidento rinkimus nedidele persvara laimėjo Viktoras Janukovyčius

Vasario 7 dieną vykusio Ukrainos prezidento rinkimų antrojo turo metu  nedidele persvara pergalę iškovojo 59 metų Viktoras Janukovyčius. Jei šie daliniai rezultatai bus patvirtinti, V. Janukovyčius pergalingai susigrąžins valdžią, kurią prieš penkerius metus iš jo atėmė šalyje praūžusi Oranžinė revoliucija. V. Janukovyčius jau ragina pagrindinę savo oponentę Juliją Tymošenko atsistatydinti, tačiau ji pralaimėjimo iškart nepripažino ir trauktis neketino. Spaudos konferencijoje šalies premjerė pareiškė, jog nedvejodama vėl kvies šalininkus į gatves, jei kils įtarimų dėl nesąžiningo balsų skaičiavimo.

Dar 2004 m. lapkritį vykusius Ukrainos prezidento rinkimus laimėjusiam prorusiškajam opozicijos lyderiui V. Janukovyčiui ilgai mėgautis pergale neteko, nes dėl J. Tymošenko vadovaujamų masinių protestų rezultatai buvo anuliuoti ir prezidentu tapo provakarietiškų pažiūrų Viktoras Juščenka. Tik dėl šios revoliucijos Ukraina sugebėjo bent trumpam išsiveržti iš Rusijos įtakos zonos ir vėl įžiebti šaltojo karo ugnį tarp Rusijos ir Vakarų pasaulio. Tačiau šalį apėmusi demokratinė euforija greitai išseko ir teliko realybė, nepateisinti lūkesčiai ir tautos nusivylimas. Nepertvarkyta Ukrainos ekonomika svyruoja ant bankroto ribos, teismuose ir toliau klesti korupcija, o parlamentas primena prekybos rūmus, kur perkamos ir parduodamos vietos bei sudaromi sandėriai.

Anot Ričardo Galfino (Richard Galphin), britų naujienų agentūros BBC korespondento Kijeve, V. Janukovyčiaus pergalė būtų skaudus ženklas, kad provakarietiškos Oranžinės revoliucijos lyderiai nesugebėjo ištesėti duotų pažadų ir nuvylė šalį. Ukrainos politika tarsi apėjo ratą ir grįžo atgal, kur buvo prieš penkerius metus. Šie prezidento rinkimai tik parodys, jog nepaisant galutinių rezultatų, Oranžinės revoliucijos idėjos bus pamirštos. Per kelis ateinančius mėnesius Ukraina turėtų sugrįžti į Rusijos glėbį: V. Janukovyčiaus simpatijos Rusijai neginčijamos. Bet ir J. Tymošenko būtų sukalbama – ji jau ne kartą buvo apkaltinta prorusiška politika.

O šalyje tebeverda diskusijos dėl artėjančių pokyčių masto bei spartos.

Rusijai Ukraina yra labai svarbi strateginė partnerė. Jos geografinė padėtis, etniškumas (šalyje gyvena apie 15 mln. rusų), žemės ūkis bei pramonė stipriai prisideda prie Rusijos ekonomikos bei saugumo. Tačiau rinkimų rezultatai gali paliesti ir Rusijos kaimynes. Šie rinkimai žymi ne lemiamą Rusijos įtakos atsitraukimą iš rytų Europos, bet naują agresijos bangą, kurią gali pajusti ir Lietuva bei Lenkija.

Lietuvos politikos padangėse vos prieš kelias savaites dėl prezidentės Dalios Grybauskaitės išreikšto nepasitikėjimo atsistatydinti buvo priverstas užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas. JAV strateginių tyrimų korporacija Stratfor teigia, kad kaip ir nemenka šalies politinių lyderių dalis, buvęs ministras įsitikinęs, kad bendradarbiavimas su Jungtinėms Valstijomis saugumo srityje buvo būtinas norint išlaikyti draugiškus santykius. Stratfor nuomone, prezidentė D. Grybauskaitė linkusi skatinti taikesnius santykius su Rusija, ir vardan to tenka paaukoti ministrą. V. Ušacko pasitraukimas – tai puiki galimybė Maskvai patraukti į save paprastai provakarietiška laikomą Lietuvą, – mano Stratfor.

Lenkijos pozicija gana unikali. Suprantama, jei Rusija taptų dar agresyvesnė, dėl geografinės šalies padėties ji tampa vienu pagrindinių Rusijos taikinių. Dėl šio pažeidžiamumo Varšuva ypač jautriai seka Rusijos veiksmus ir jau kelis mėnesius intensyviai stebi įvykius Ukrainoje.  Šiaip ar taip lenkai stengiasi kaip įmanydami. Praėjusių metų rugsėjo mėnesį Rusijos premjeras Vladimiras Putinas buvo pakviestas į Gdanską šiltesnių (t. y. kiek mažiau karingų) santykių vardan. V. Putinas ne tik priėmė kvietimą, bet ir oficialiai atšaukė Antrojo pasaulinio karo laikų Ribentropo-Molotovo paktą, kurį lenkai ilgą laiką laikė didžiausiu Lenkijos valstybės įžeidimu. Nuo tada iš Varšuvos plaukia kvietimai ateities vizitams. Tik dėl Gruzijos šalis niekada nepritars Rusijos politikai. Būdama NATO nare, ji taip pat tikisi dalyvauti Vašingtono antiraketinių skydų programoje. Tačiau jei Varšuva jau nebeturėdama ko pasiūlyti neišlaikys Vašingtono dėmesio, ateityje galima tikėtis sunkumų, tad labai svarbu sekti ir atsakingai planuoti kiekvieną žingsnį.

Ukrainos prezidento rinkimų laimėtojui teks nelengva užduotis pastatyti šalį ant kojų. Pakėlus smarkiai subsidijuotas dujų kainas ir dar labiau apkarpius valstybinio sektoriaus išlaidas beliks tikėtis, kad Ukrainos verslas ištrauks šalį iš duobės. Be abejonės, kils pagunda prašyti Rusijos pagalbos, o Rusija tikrai neatsisakys padėti, taip užsitikrindama dar didesnę įtaką šalyje. Po aštuoniolikos nepriklausomybės metų didžiausia grėsmė Ukrainai tebėra nesugebėjimas pačiai savęs valdyti.

Londonas

© 2010 „XXI amžius“