Kodėl užsienio politikai ignoravo Lietuvos jubiliejų

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį aukštai įvertinęs pirmasis Europos Sąjungos (ES) prezidentas Hermanas van Rompėjus (Herman Van Rompuy) pažymėjo, kad Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas prieš 20 metų buvo istorinės reikšmės įvykis visai Europai. Jis pažadėjo ta proga apsilankyti šventiniame minėjime Briuselyje. H. Van Rompėjaus sveikinime, kurį ketvirtadienį iškilmingame minėjime Seime perskaitė Lietuvos parlamento vadovė Irena Degutienė, rašoma: „Norėčiau pasveikinti prezidentę, Vyriausybę ir Lietuvos žmones Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio proga. Tai buvo istorinės reikšmės įvykis visai Europai. Ruošiuosi tai pažymėti apsilankydamas šios datos šventiniame minėjime Briuselyje kovo 17 dieną, kai vyks Europos vadovų tarybos posėdis“. Tačiau iškilmėse nedalyvavo nė vienas iš pagrindinių ES vadovų – nei Europos Komisijos pirmininkas Žozė Manuelis Barosas (José Manuel Barroso), nei ES pirmininkas H. van Rompėjus, nei ES užsienio politikos vadovė Katerina Ašton (Catherine Ashton), nei Europos Parlamento vadovas. Nepateisinama, kad nė vienas iš jų nesiteikė atvykti – juk buvo minimas Nepriklausomybės atgavimo dvidešimtmetis, o ne eilinės metinės. Tik kelios iš 27 ES šalių neseniai atgavo savo nepriklausomybę ir turi tokių progų. Tiesiog nesuprantama, kaip ES vadovai, kurie nuolat keliauja po pasaulį, nerado laiko pagerbti  savo naujos narės ir jos žmonių. „XXI amžiaus“ skaitytojams pateikiame Laisvosios Europos radijo žurnalisto Valentino MITĖS nuomonę apie užsienio politikų požiūrį į naująją Lietuvos politiką.

Kovo 11-osios proga nuskambėjo trys antausiai Lietuvai, parodę, ko verta Lietuvos vadinamoji orientacija į Rytus. Nepriklausomybės atkūrimo iškilmėse dalyvavo Latvijos prezidentas Valdis Zatleras, Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas, Lenkijos, Suomijos, Slovėnijos prezidentai. Kitos šalys pasiuntė daug žemesnio rango pareigūnus.

Lietuvos ambicijos buvo didelės. Atrodo, jog svarbiausia buvo sulaukti Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos prezidentų. Matyt, turėjo būti kažkas panašaus į Lietuvos diplomatinį „Drang Nach Osten“. Vietoj to – diplomatinis Lietuvos pažeminimas. Į Nepriklausomybės atkūrimo metines atsisakė atvykti Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, vietoj savęs pasiuntęs transporto ministrą, naujasis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius atsiuntė laikinai pareigas einantį užsienio reikalų ministrą, Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka – vicepremjerą.

Pats kvietimas Rusijos prezidentui buvo neapgalvotas ir, ko gero, skatinamas naivaus įsitikinimo, kad būtent Lietuva atsakinga už blogus santykius su Rusija. Lietuva paprasčiausia per maža, jog galėtų pabloginti ar pagerinti šiuos santykius. Tvirtinimai, jog Lietuvos veiksmai gali „suerzinti“ (koks viską „paaiškinantis“ žodis) Kremlių, yra naivūs ir primena muilo operas – Kremlių jau seniai „suerzino“ Lietuvos nepriklausomybė. D. Medvedevas visų pirmą neatvyko todėl, kad Lietuvoje vykstantis renginys yra per žemo lygio, kad jame dalyvautų Rusijos prezidentas. Kitas dalykas, jei į Nepriklausomybės atkūrimo metinių minėjimą būtų buvę pakviesti Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir Italijos vadovai. Tokiu atveju D. Medvedevo vizitas būtų buvęs labiau tikėtinas.

Kita vertus, Kremlius tikrai neužmiršo, jog Lietuva pirmoji paskelbė nepriklausomybę, atvedusią SSRS prie galo. SSRS subyrėjimą „geopolitine katastrofa“ laikanti Maskva vargu ar kada nors vyks švęsti „katastrofos“ metinių. Transporto ministro pasiuntimas į Vilnių yra atviras Lietuvos įžeidimas – net į Kazimiros Prunskienės partijos įkūrimą atvyko daug aukštesnio rango Rusijos pareigūnai. Įdomu, ar mūsų prezidentė vyks į Maskvą paminėti SSRS pergalės Antrajame pasauliniame kare. Turbūt „pragmatiškai“ pasvarsčiusi vis dėlto važiuos – tokia Lietuvos Rytų „politikos“ logika.

Naujojo Ukrainos prezidento V. Janukovyčiaus neatvykimas yra ženklas, kokia gali ateityje būti Ukrainos užsienio politika. Buvęs Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka į Lietuvą būtų atvykęs bet kokiomis sąlygomis. Tai, kad V. Janukovičius pasiuntė užsienio reikalų ministrą Petro Porošenko, nėra džiuginantis faktas. Jau šią savaitę V. Janukovyčius pradeda formuoti naująjį kabinetą ir jame P. Porošenko tikriausiai neturės vietos.

Prieš pat Nepriklausomybės atkūrimo minėjimo metines Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka taip pat paskelbė neatvyksiąs. Nepriklausomybės minėjimas kartu su „batka“, laikomu paskutiniu Europos diktatoriumi, neįvyko. A. Lukašenkos pakvietimas irgi turėjo būti naujosios Lietuvos užsienio politikos demonstracija. Tačiau jis, pasižvalgęs į Maskvą bei Kijevą, nusprendė kvailio vietoje palikti lietuvius, o ne pats tokiu būti.

Tačiau atrodo, jog Lietuvos politikai nesupranta arba apsimeta nesuprantantys, kas įvyko. Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kai jau buvo žinoma, kad „žygis“ į Rytus baigėsi fiasko, pareiškė, jog Lietuvos santykiai su Rusija „dabar gerėja, laukiame apsikeitimo vizitais ir abiem šalims naudingų sutarčių pasirašymo. Tikimės, kad dar šiais metais vėl susitiksime su prezidentu D. Medvedevu“.  Toks teiginys tikriausiai yra tik bandymas išlaikyti gražų veidą gavus kelis diplomatinius antausius. Galbūt reikėtų atsukti ir kitą skruostą? Vargu, ar Lietuvos politikai suvokia, į kokią nemalonią padėtį įstūmė ne tik save, bet ir valstybę.

Atrodo, jog Lietuva ir toliau veržiasi dar kartą užlipti ant to paties grėblio. Praėjusį antradienį AFP naujienų agentūrai Lietuvos prezidentė pareiškė, jog Lietuva neprieštarautų, kad dalį „Mažeikių naftos“ akcijų įsigytų Rusija. D. Grybauskaitė sakė, jog gamykla turi tik „svarbią simbolinę politinę, bet ne ekonominę reikšmę“. Rusija, kuri nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo visomis priemonėmis siekia įsigyti „Mažeikų naftą“, tikrai taip nemano. Greta atominės elektrinės Kaliningrade tai būtų neblogas ekonominis svertas ir taip pakankamai ekonominių svertų turinčiai Rusijai.

Jei politiniai simboliai tikrai jau nieko nebereiškia, Lietuvos vadovai iki galo nesupras, kokį simbolinį, bet pažeminantį spjūvį jie gavo Kovo 11-osios proga.

© 2010 „XXI amžius“