Lotynų Amerikos mitai ir tikrovė

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Lotynų Amerikos regionas susilaukia vis didesnio pasaulio ekonomistų, verslininkų ir politikos apžvalgininkų susidomėjimo. Šiais metais Lotynų Amerikoje bus iškilmingai minima 200 metų sukaktis, kai Lotynų Amerikos kraštai pradėjo vaduotis iš ispanų kolonizatorių jungo. 1810 metais Simonas Bolivaras ir jo bendražygiai pradėjo kovą už laisvę, o po keliolikos metų jau visas žemynas buvo išvaduotas iš kolonizatorių gniaužtų.

 Apie 1980 metus daug žymių politikos apžvalgininkų ir tarptautinių santykių ekspertų prognozavo, kad Lotynų Amerikos laukia liūdna ateitis. Tačiau prognozės nepasitvirtino – nuo 1984–1985 metų šio regiono valstybės pradėjo vaduotis iš tironiškų režimų, daugiausia karinių diktatorių valdymo. Dalis šio regiono kraštų itin sparčiai vystosi ir jau lenkia kai kurias Europos šalis.

Šiuo metu Lotynų Amerikos šalyse ekonominė krizė mažai jaučiama. Tam tikri ekonominio nuosmukio ženklai buvo regimi 2009 metų pirmoje pusėje, tačiau jau praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje padėtis pasitaisė. 1998–2003 metais Lotynų Ameriką buvo sukrėtusi didelė ekonominė krizė, ji ypač palietė Argentiną, Braziliją, Urugvajų ir dar kelias šalis. Žlugo bankai, didėjo bedarbystė, kilo masinės riaušės. Bet po kelerių metų krizę pavyko pažaboti.

Iš Europos Sąjungos valstybių itin artimus ryšius su Lotynų Amerikos kraštais palaiko Ispanija, Portugalija (daugiausia su buvusia Portugalijos kolonija Brazilija) ir Prancūzija (šiai valstybei priklauso didelės Martinikos bei Gvadelupės salos, kelios mažesnės salos ir žemyninėje Lotynų Amerikoje esanti Prancūzų Gviana). Prancūzija palaiko artimus ryšius ir su Argentina, kurioje gyvena daug prancūzų kilmės žmonių. Gana glaudžius ryšius su šio regiono šalimis palaiko Italija. Argentinoje net paplitęs pusiau humoristinis posakis: „Vidutinis argentinietis yra italų kilmės, elgiasi kaip prancūzas, o kalba ispaniškai“.

Iš naujųjų ES šalių glaudesnius ryšius su Lotynų Amerikos kraštais palaiko Čekija ir Lenkija. Čekijos verslininkai keliose regiono šalyse valdo stambias maisto perdirbimo ir elektronikos įmones, 2008 metais keli šios šalies verslo magnatai nusipirko beveik trečdalį Argentinos degalinių tinklą valdančios bendrovės akcijų. Lietuvos ryšiai su Lotynų Amerikos kraštais nėra glaudūs. Tiesa, paskutiniais metais Lietuvos verslininkai jau žengia į Lotynų Amerikos rinkas, šio reginio valstybėse perka nekilnojamąjį turtą. Į Lotynų Ameriką pasisvečiuoti pas čia gyvenančius giminaičius vyksta ir nemažai Lietuvos piliečių.

Kelios Lotynų Amerikos šalys pasižymi aukštu pragyvenimo lygiu ir nedidele korupcija. Tai Urugvajus, Čilė ir Kosta Rika. Čilėje nuo 1990 prasidėjo esminės permainos – atsikratyta Pinočeto režimo valdymo, o nuo 2000 metų prasidėjo dar didesni demokratizacijos procesai: nuo oligarchinės santvarkos pereita link demokratinio valdymo. Kosta Rikoje ir Urugvajuje pavyko pasiekti didelės pažangos tiek ekonomikos srityje, tiek kovojant su korupcija ir kairiųjų ekstremistų grupuotėmis.

Kosta Rikos pavyzdys akivaizdžiai įrodo, kad tinkama ekonominė sistema, efektyvi kova su korupcija ir valstybės remiama krikščioniškų vertybių sklaida sudaro tinkamas prielaidas gerovės valstybės susikūrimui. Ši šalis pasižymi tiek gerai išvystytu žemės ūkiu (auginami ir eksportuojami bananai, ananasai, kava, kakava, ryžiai), tiek sparčiai vystoma pramone (elektroninių prietaisų ir medicininės įrangos gamyba, maisto pramonė). Ekonomikos plėtrai padeda gera mokesčių sistema – progresiniai mokesčiai, nedideli PVM mokesčiai (spaudai, knygoms ir vaistams taikomas tik 1 proc. PVM tarifas). Parlamentą sudaro 57 deputatai (šalyje gyvena 4,1 milijono gyventojų). Katalikybė Kosta Rikoje yra oficiali religija, Bažnyčia neatskirta nuo valstybės, mokyklose yra privalomos tikybos pamokos. Šių metų vasario pradžioje Kosta Rikos prezidente išrinkta Laura Činčilja. Ši populiari politikė jau pasižymėjo kovos su korupcija srityje – dar 1990–1993 metais ji kūrė kovos su korupcija programas, vėliau kurį laiką užėmė vidaus reikalų ministro pavaduotojos ir vidaus reikalų ministrės pareigas. Prezidentės pareigas L. Činčilja pradės eiti pavasarį.

Skurdžiausios Lotynų Amerikos regiono valstybės yra Bolivija, Nikaragva, Hondūras ir Salvadoras. Jose didelė bedarbystė, klesti nusikalstamumas. Šioms valstybėms labai pakenkė giliai įsišaknijusi oligarchija. Oligarchai ir latifundijų (labai stambių žemės valdų, siekiančių nuo 3 iki 10 tūkstančių hektarų) savininkai susikrovė didžiulį kapitalą, o dauguma gyventojų gyvena skurdžiai. Tad nenuostabu, kad Bolivijoje 2005 metais prezidentu tapo populistas E. Moralesas, o Nikaragvoje 2006 metais prezidento rinkimuose nugalėjo įtakingas komunistų lyderis D. Ortega.

Per du atkurtos Lietuvos valstybės egzistavimo dešimtmečius iš Lietuvos į Lotynų Amerikos šalis išvyko gyventi keli šimtai Lietuvos piliečių. Tad emigracija į šiuos tolimus kraštus visai nedidelė. Prieškario metais iš Lietuvos daugiausia į Braziliją, Argentiną, Urugvajų, Kolumbiją ir Venesuelą emigravo nemažai lietuvių. Šiuo metu Brazilijoje gyvena per 40 tūkstančių lietuvių kilmės asmenų, Argentinoje – per 20 tūkstančių, Urugvajuje – apie 10 tūkstančių. Kiek mažiau lietuvių gyvena Kolumbijoje (per 6 tūkst.) ir Venesueloje (apie 2 tūkst.). Po kelis šimtus lietuvių gyvena ir Bolivijoje bei Ekvadore. Tiesa, dalis čia gyvenančių lietuvių visai nutautėjo. 1923–1936 metais iš Lietuvos į Lotynų Amerikos kraštus išvyko per 120 tūkstančių žmonių. Kolumbijoje gyvenantis Antanas Mockus yra, ko gero, žymiausias šių laikų Lotynų Amerikos lietuvis. A. Mockus yra žinomas politikas, dvi kadencijas ėjęs Kolumbijos sostinės Bogotos mero pareigas, buvęs kandidatu į Kolumbijos prezidento postą.

Argentinoje gyvena ir Rikardo Ivoškus. Šis lietuvių kilmės politikas gerai žinomas šioje valstybėje, jis keletą kadencijų buvo Argentinos parlamento narys, paskutinius devynerius metus užima San Martino miesto mero postą. Brazilijoje ilgai gyveno ir žymus prieškario Lietuvos visuomenės veikėjas Eliziejus Draugelis – kelias kadencijas jis buvo Seimo nariu, atstovavo Krikščionių demokratų partijai, kurį laiką ėjo ir vidaus reikalų ministro pareigas.

Jis 1944 metais pasitraukė į Vokietiją, o Brazilijoje apsigyveno 1950 metais. Čia rašė knygas, straipsnius į Brazilijos ir JAV lietuvių spaudą, aktyviai dalyvavo vietos lietuvių bendruomenės veikloje. 1971–1991 metais Brazilijoje gyveno ir kunigas salezietis rašytojas Pranas Gavėnas.

Lietuvos televizijos laidose dažnai rodoma Venesuelai priklausanti Margaritos sala. Šioje saloje gyvena 410 tūkstančių gyventojų, ji garsėja kaip turistų „rojus“, čia atvyksta poilsiauti daug JAV, Kanados ir Argentinos piliečių, vilas čia turi daug turtingų Venesuelos sostinės Karakaso gyventojų. Per paskutinį dešimtmetį vasarnamius čia įsigijo ir Lietuvos piliečiai – tarp jų ir buvęs Seimo vadovas A. Valinskas, kai kurie verslo magnatai, dainininkai.

Regione yra susiformavęs JAV palaikančių valstybių blokas – Brazilija, Urugvajus, Kosta Rika, Panama, Kolumbija, Čilė ir dar kelios regiono valstybės. Jos palaiko glaudžius ryšius su JAV. Federalinis tyrimų biuras ir kitos amerikiečių specialiosios tarnybos padeda kovoti su mafijos tinklais, o Kolumbijos vyriausybei JAV kariniai ekspertai – su šalyje veikiančia komunistinės krypties ekstremistų grupuote FARC, vis dar valdančia beveik trečdalį Kolumbijos teritorijos.

Kitas blokas – Venesuela, Bolivija, Nikaragva, Ekvadoras, Salvadoras. Tai vadinamasis antiamerikietiškas blokas. Šių valstybių vadovai atvirai oponuoja JAV pozicijai įvairiais klausimais, palaiko itin glaudžius ryšius su Rusiją valdančiu Kremliaus režimu. Pirmuoju smuiku šių valstybių sambūryje groja Venesuelos prezidentas H. Čavesas.

Kanados žurnalistės Naomi Klein knygoje „Šoko doktrina“ analizuojamos ir kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse įsigalėjusio nuosmukio ir populizmo priežastys. Knygoje aiškinama, kodėl, sakykime, Bolivijoje įsigalėjo komunistinės krypties populistai. Pažvelkime į „Šoko doktrinos“ puslapius: „Kaip ir buvo galima tikėtis, daugelis už Viktorą Pasą (1985–1989 metais ėjusį Bolivijos prezidento pareigas) balsavusių rinkėjų dėl jo išdavystės tiesiog įtūžo. Žmonės supyko, nes jis paskelbė ekonomikos liberalizavimo dekretą, kuriuo buvo įteisinta kai kurių stambių įmonių privatizacija, mokesčių didinimas bei socialinių garantijų apkarpymas. Paskelbus dekretą dešimtys tūkstančių žmonių išėjo į gatves protestuoti. Nuožmiausiai pasipriešino pagrindinės šalies profsąjungos, kurios paskelbė visuotinį streiką, visai paralyžavusį pramonę. V. Pasas nedelsdamas paskelbė apsiausties padėtį, įvedė komendanto valandą ir į sostines gatves pasiuntė tankus. Specialiosios paskirties policijos būriai surengė reidus į profsąjungų būstines, universitetą, radijo stotį ir keletą fabrikų. Buvo uždrausti politiniai susirinkimai ir eisenos, o norint surengti bet kokias sueigas reikėjo gauti leidimą. Prasidėjo demonstracijos, bet policija ėmėsi represijų ir suėmė apie pusantro tūkstančio demonstrantų. Policijos būriai vaikė minias ašarinėmis dujomis ir šaudė. Apie du šimtai svarbiausių profsąjungų aktyvistų buvo suimti, susodinti į lėktuvus ir išskraidinti į džiunglėse įkurtus kalėjimus. Jie nebuvo žudomi, bet kalėjimuose laikomi ištisus metus. Po metų jie buvo paleisti. Tai buvo švelnios chuntos variantas. Norint primesti ekonominę šoko terapiją, režimui buvo būtina, kad tam tikri žmonės dingtų, bent jau laikinai. Užgniaužus profsąjungų pasipriešinimą, atlaisvintas kelias reformoms, dėl kurių panaikinta daug darbo sektorių – gausybė žmonių prarado darbus ir atsidūrė lūšnynų rajonuose“.

Lotynų Amerikos regionas, nors dar kartais palaikomas vientisa erdve, o kartais pavadinamas „bananinėmis respublikomis“, iš tiesų yra gana skirtingas. Šias šalis sieja bendra kalba – daugelyje šalių kalbama ispanų kalba ir vyrauja katalikų religija. Tačiau Lotynų Amerikoje yra didžiuliai ekonominiai, politiniai ir kultūriniai skirtumai. Kaip ir Europoje, tarp skirtingų Lotynų Amerikos šalių egzistuoja didžiuliai kontrastai – kai kurių valstybių gyventojų vidutinės pajamos viršija kitų šalių gyventojų pajamas kelis ar net keliolika kartų. Iš tironijos, o vėliau ir iš oligarchijos įtakos išsivadavę valstybės – Urugvajus, Čilė, Kosta Rika – nuo 1990 metų pasiekė aukštą gerovės lygį, pažabojo korupciją ir pasiekė politinį stabilumą. Dar prieš du dešimtmečius Urugvajuje žemiau skurdo ribos gyveno 27 proc. šalies gyventojų, o korupcija buvo nepalyginamai didesnė. Šiuo metu Urugvajuje žemiau skurdo ribos gyvena tik 12 proc. gyventojų (pagal šį rodiklį šalis lenkia daugelį Europos valstybių), o pasaulinėje korupcijos reitingų lentelėje Urugvajus yra aukštoje 25 vietoje, greta Prancūzijos, ir lenkia daugelį ES šalių – Graikiją, Kiprą, Italiją, Maltą, Slovakiją bei kitas. Tad tokie paradoksai – kai kurios Lotynų Amerikos šalys prasigyveno ir lenkia Europos kraštus, o kai kurios Europos valstybės – ypač Bulgarija, Moldova, Latvija, Lietuva gerokai nusigyveno ir primena „bananines“ respublikas. Betvarkė, korupcija, skurdas – tai šių valstybių skiriamieji bruožai. Tad galime konstatuoti – mitas apie atsilikusią Lotynų Ameriką sugriautas. Iš pirmaujančių šio regiono šalių gali pasimokyti nemaža dalis Europos valstybių.

© 2010 „XXI amžius“