Ukraina: tarp demokratijos ir autokratijos

Rusijos ir Ukrainos prezidentai Dmitrijus Medvedevas ir Viktoras Janukovyčius

Pajudėjus demokratinėms šalims įprastai švytuoklei Ukrainos politikoje iš neva dešinės į neva kairę, šalies Prezidento rinkimus laimėjo Viktoras Janukovyčius, Rytų Ukrainos pramoninių grupių partijos, pavadintos Regionų, vadas. Elgdamasis  su būdingu šiam regionui pragmatiškumu ir stačiokiškumu V. Janukovyčius pratęsė šią tradiciją jau būdamas Ukrainos prezidento poste. Praėjus nuo jo komandos valdymo 50 dienų, V. Janukovyčius nustebino ne tik Ukrainos, bet ir kitų šalių visuomenes sprendimais, kurie kelia klausimą, kas sudaro dabartinio Ukrainos prezidento sprendimų pagrindą. Šią savaitę Ukrainos Rada pritarė Sevastopolio uosto išnuomojimui Rusijai net 25 metams. Dėl to Parlamente kilo muštynės.

Vasil KAPKAN

Medvedevo-Janukovyčiaus pakto išvakarės

Balandžio 21 dieną V. Janukovyčiaus kvietimu į Charkovą su oficialiu vizitu ruošėsi atvykti Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas. Per pastaruosius du mėnesius tai turėjo būti penktas jų susitikimas. Charkove prezidentai turėjo aptarti daug temų – nuo Rusijos ir Ukrainos pasienio regionų ir tarpregioninių problemų iki taikomojo mokslo, atominės energetikos, saugumo, ekonominių santykių bei humanitarinių klausimų sprendimo. Prieš tai Rusijos žiniasklaida pranešė, kad Rusijos premjeras Vladimiras Putinas balandžio 10 dieną gavo iš Ukrainos kolegos Nikolajaus Azarovo pasiūlymą bendradarbiauti dujų tiekimo srityje, nes, anot pastarojo, „esant dabartinėms kainoms 2010 metais Ukraina negalės pasiekti numatyto 3,7 proc. BVP augimo“. O N. Azarovas, premjeras ir naujai išrinktas Regionų partijos pirmininkas, be palankiai suderintų dujų kainų negalėjo suformuoti ne tokio deficitinio Ukrainos biudžeto 2010 metams ir tęsti derybų su TVF. V. Janukovyčius rinkimų kampanijos metu tautai žadėjo atlikti realius darbus: „Aš ir mano komanda neleidžiame laiko tuštiems pokalbiams bei savigyrai. Kad esame teisūs, jau seniai pripratome įtikinti ne saldžiais pažadais, bet realiais rezultatais“. Kitos dienotvarkės temos turėjo būti Rusijos ir Ukrainos bendradarbiavimas atominės, hidroenergetikos srityje, aviacijos pramonėje, kariniame komplekse ir žemės ūkyje.

Tačiau svarbiausia, kad Rusija, suteikdama Ukrainai nuolaidas dėl dujų kainų, siekė valdyti visą šios šalies energetinę sistemą. Prieš susitikimą Charkove Ukrainos politologas Viktoras Neboženka teigė: „Ukrainos vyriausybė atliko Rusijos vadovybės pateiktas užduotis. Būtent – atitolo nuo Vakarų, pasisakė prieš stojimą į NATO... Bet Rusijai įdomūs labiau konkretūs pasiūlymai dėl dujų kainų sumažinimo Ukrainai... Ir čia Ukraina neturi ko nors ypatingo pasiūlyti“. V. Neboženka pažymėjo, kad Rusija nori realizuoti energetinės supervalstybės strategiją. „Ši strategija Rusijoje gerai parengta. Domina Ukrainos dujų tiekimo sistema, naftą perdirbančių gamyklų, Ukrainos sričių dujų kompanijų, dujų saugyklų kontrolė“, – sakė politologas.

Artėjant susitikimui, galimais dujų kainų sumažinimo Ukrainai kompensacijos variantais buvo įvardintas Rusijos Juodosios jūros karinio laivyno bazės Sevastopolyje egzistavimo pratęsimas bei Ukrainos požeminių dujų saugyklų nuoma Rusijai.

Pats dviejų prezidentų susitikimas buvo uždaras. Tarptautinio demokratijos instituto (Ukraina) direktoriaus Serhyj‘o Taran‘o nuomone, „po susitikimo turi būti priimti nauji dujų tiekimo susitarimai, tačiau klausimas: kokią kainą už tai pasiruošusi sumokėti Ukraina?“ Jo manymu, turėtų būti kalbama „apie Rusijos kapitalo įleidimą į strategines energetikos šakas – angliavandenių ir atominę. Gali būti, kad Gazpromo struktūros artimoje ateityje taps aktyviais Ukrainos vidaus rinkos dalyviais“. Tuo pat metu šis ekspertas pažymėjo, kad Rusijos suteiktos lengvatos dėl dujų neišspręs Ukrainos ekonomikos problemų. Anot S. Taran‘o, Ukrainos „ekonomiką reikėtų nuimti nuo „dujų adatos“, o tam būtina reformuoti pramonę, mažinant energijos šaltinių dalį galutinio produkto savikainoje, kaip tai yra seniai padaryta Europoje. Bet toks variantas dėl suprantamų priežasčių nepriimtinas Rusijai“ (nes sumažėtų dujų paklausa – V. K.). S. Taran‘as taip pat palietė ir dujų tiekimo sistemos skaidrumo problemą: „Ukrainos dujų rinka absoliučiai neskaidri, o atskleisti korupcijos schemas ir ištraukti finansinius srautus iš šešėlio nepalanku jau Ukrainos valdžiai. Todėl Ukrainos priklausomumo nuo Rusijos dujų ar dujų rinkos reorganizacijos klausimai nėra numatyti dviejų prezidentų dienotvarkėje, tad laukti, kad dujų pirkimo kainų sumažinimas nulemtų Ukrainos ekonomikos augimą, neverta“.

Oficialiai apie numatomą balandžio 21 dienos susitikimą buvo pasakyta Ukrainos ir Rusijos atstovų. Ukrainos prezidento administracijos pirmininko pavaduotoja Hanna Herman išreiškė nuomonę, kad Ukraina turi pakankamai kozirių, kad susitartų su Rusija dėl dujų kainų sumažinimo – pavyzdžiui, nuomos mokestis už Rusijos Juodosios jūros karo laivyno bazes Kryme ir kiti.

Rusija taip pat neatmetė galimybės už dujų kainos sumažinimą gauti ką nors realaus, bet kalbos apie Juodosios jūros laivyną nebuvo. Rusijos Federacijos vicepremjeras Igoris Sečinas pareiškė: „Mes turime daug interesų, tarp jų ir energetikos srityje“.

Politologo S. Tarano prognozė susitikimo išvakarėse buvo beveik pranašinga: „Dabar derybų tema tapo Ukrainos dujų tiekimo sistema. Rytoj, jeigu Ukrainos ekonomika nebus reformuota, bus kalbama apie atominės energetikos konsorciumą, o galų gale viskas baigsis Ukrainos žemės perdavimu į Rusijos nuosavybę“.

Balandžio 21-oji – „Juodasis antradienis“

Po balandžio 21 dienos oficialaus Rusijos ir Ukrainos prezidentų susitikimo už uždarų durų, įvyko spaudos konferencija, į kurią buvo įleisti Ukrainos prezidento administracijos atrinkti žurnalistai ir visi Rusijos žurnalistai. Jos metu ir buvo pirmą kartą viešai paskelbtas „Susitarimas tarp Ukrainos ir Rusijos Federacijos dėl Rusijos Juodosios jūros laivyno dislokacijos Ukrainos teritorijoje“. Jo esmė – dar 25 metams, t. y. iki 2042 metų, leidžiama Rusijos Juodosios jūros laivynui tęsti dislokaciją Ukrainos teritorijoje su teise automatiškai pratęsti šį terminą 5-eriems metams. Už tai Ukrainai yra suteikiama 100 JAV dolerių dujų kainos nuolaida tuo atveju, jeigu dujų kaina bus didesnė nei 330 JAV dolerių už tūkstantį kubinių metrų, arba 30 proc. nuolaida, jeigu kaina bus mažesnė nei 330 JAV dolerių.

D. Medvedevas pažymėjo, kad „atitinkama nuolaida bus skaičiuojama kaip Rusijos Federacijos nuomos mokesčio dalis už mūsų Karinio jūros laivyno, mūsų bazės dislokaciją Sevastopolyje... Nuomos mokesčio norma bus padidinta būtent šios (dujų kainos) nuolaidos dydžiu“.  Anot Rusijos prezidento, „šios lėšos taps Ukrainai realiu resursu, kurį valdys Ukrainos partneriai. Dėl šių susitarimų Ukraina gaus ekonomiją, kuri bus panaudota vidiniams ūkiniams ir ekonominiams tikslams“. Rusijai, pasak D. Medvedevo, „reikėjo apsispręsti dėl Juodosios jūros laivyno dislokacijos Ukrainos teritorijoje“ ir „šis dokumentas simbolizuoja mūsų draugystę“. Jis taip pat pažymėjo, kad tai suteikia „papildomą pasitikėjimą ir geriausias sąlygas garantuoti saugumą Juodosios jūros baseine“.

Ukrainos prezidentas teigė, kad Ukraina gaus jai svarbią investiciją: „Ukraina per 10 metų gaus realų investicinį resursą, kuris sudarys 40 mlrd. JAV dolerių. Tai labai svarbu šiuo krizės periodu“. Jis pavadino šį susitarimą „precedentų neturinčiu šalių santykių istorijoje“ ir padėkojo D. Medvedevui už supratimą bei palaikymą.

Rusijos karinio laivyno buvimą V. Janukovyčius vertina Europos kolektyvinio saugumo kontekste. „Mes suprantame, kad Juodosios jūros laivynas bus vienas iš saugumo garantų Juodosios jūros šalims“, – teigė Ukrainos prezidentas. Ukraina palaiko RF Prezidento iniciatyvą išnagrinėti Europos kolektyvinio saugumo sistemos koncepciją, kaip valstybė, kuri neįeina į jokį karinį-politinį bloką.

Dalyvaujant valstybių galvoms tarp Rusijos ir Ukrainos dujų kompanijų „Gazpromo“ ir „Naftohaz Ukrainy“ pasirašyti 2009 m. sausio 19 dienos susitarimų dėl Ukrainos dujų pirkimo iš Rusijos papildymai 2009–2019 metams „Dėl dujų pirkimo-pardavimo ir dujų apimčių bei dujų tranzito per Ukrainą sąlygų“.

Netikėtas Ukrainos politikams ir visuomenei aukščiausiojo valstybės asmens ir jo komandos žingsnis dėl ilgalaikio, svarbaus šaliai sprendimo sukėlė neigiamą reakciją. Akivaizdu, kad demokratinėje valstybėje panašūs sprendimai turi būti ilgai nagrinėjami, suderinant juos su visuomene ir opozicija, be kurios demokratija neįsivaizduojama.

Akivaizdu, kad po 2004–2005 metų revoliucijos, demokratinio provakarietiško prezidento Viktoro Juščenkos prezidentavimo Ukrainoje įsivyravo nuomonių pliuralizmas, spaudos laisvė bei tolerancija kitai nuomonei. Todėl Ukrainos visuomenė tikėjosi, kad dėl tokio svarbaus visai šaliai žingsnio, kaip kitos šalies karinio laivyno buvimas šalies teritorijoje ketvirtį amžiaus, Prezidentas kreipsis į Ukrainos parlamentą dėl Konstitucijos pakeitimo, kadangi Ukrainos Pagrindinio dokumento 17 straipsnis numato, jog „Ukrainos teritorijoje negali būti dislokuojamos užsienio šalių karinės bazės“. Demokratinėje šalyje būtų natūralu, kad toks susitarimas būtų viešai aptariamas, o Konstitucijos pakeitimas palaikytas visų piliečių referendumo.

Tačiau šių, būdingų demokratinei valstybei žingsnių padaryta nebuvo. Priešingai – pasirengimas Charkovo paktui buvo slepiamas nuo visuomenės ir opozicijos. Tiesa, tą pačią balandžio 21 dieną Rusijos žurnalistams Charkovo pakto dokumentai buvo išduoti, uždraudus juos viešinti iki abiejų prezidentų spaudos konferencijos pradžios.

Kaip tokią politiką derėtų pavadinti?..

© 2010 „XXI amžius“