Paskelbė įslaptintus Katynės žudynių dokumentus

Praėjus beveik trims savaitėms po Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio ir jo bendražygių žūties Rusijos valdžia ir Rusijos federalinė archyvų agentūra pirmą kartą sudarė galimybę visuomenei susipažinti su dokumentų, susijusių su 1940 metų Katynės tragedija, originalais iš vadinamojo „Ypatingojo segtuvo Nr. 1“. Federalinės archyvų agentūros vadovas Andrejus Artizovas pranešė, kad Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo sprendimu dokumentų elektroniniai pavyzdžiai įdėti į archyvų agentūros tinklalapį. Valstybės Dūmos tarptautinių reikalų komiteto vadovas Konstantinas Kosačiovas po aviakatastrofos pareiškė, kad Rusija turi visiškai atverti visus archyvus, kuriuose minima Katynė. Tikimasi, kad šis precedento neturintis žingsnis gali padėti pasiekti persilaužimą pakankamai įtemptuose Maskvos ir Varšuvos santykiuose. Tokiu žingsniu Maskva siekia parodyti, kad Rusija užjaučia Lenkiją dėl balandžio 10 dieną prie Smolensko įvykusios lėktuvo katastrofos, kurios metu žuvo Lenkijos vadovas Lechas Kaczynskis ir dar 95 jo bendražygiai.

Kaip sakė A. Artizovas, tai garsieji dokumentai iš paketo Nr. 1 – paketo, kuris dešimtmečius buvo saugomas uždarame SSKP CK Politinio biuro archyve kaip ypač slaptas, o jį atplėšti turėjo teisę tik generalinis sekretorius ir CK kanceliarijos vadovas arba bendrojo skyriaus vadovas, dalyvaujant generaliniam sekretoriui.  Dešimtis metų dėl Katynės žudynių Maskva kaltino nacius, kol 1990 metais tuometis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas pagaliau pripažino, kad lenkų karininkus Stalino įsakymu sušaudė NKVD. M. Gorbačiovas 1990 metais perdavė V. Jeruzelskiui vardinį visų sušaudyti pasmerktų Lenkijos piliečių sąrašą, Rusijos prokuratūra pradėjo tirti baudžiamąją bylą Nr. 159 („Katynės byla“). Dokumentai buvo išslaptinti 1992 metais pagal tuometinio Rusijos prezidento Boriso Jelcino įsaką, o jų kopijos perduotos Lenkijai. Tačiau iki šiol tų dokumentų originalai nebuvo prieinami archyvuose dirbantiems tyrėjams, o juo labiau nebuvo viešinami internete. Tarp paskelbtų dokumentų – tuometiniam Sovietų Sąjungos vadovui Josifui Stalinui adresuotas vidaus reikalų liaudies komisaro Lavrentijaus Berijos keturių puslapių memorandumas, kuriame siūloma ypatinga tvarka išnagrinėti belaisvių lageriuose laikomų tūkstančių Lenkijos piliečių bylas ir skirti jiems aukščiausią bausmę – sušaudymą. Šis dokumentas nulėmė belaisvių lageriuose laikytų 14 700 žmonių (buvusių Lenkijos karininkų, pareigūnų, dvarininkų, policininkų, žvalgybininkų, žandarų, ir kalėjimų prižiūrėtojų), taip pat Ukrainos ir Baltarusijos vakarinių sričių kalėjimuose laikytų 11 tūkst. asmenų („įvairių kontrrevoliucinių šnipinėjimo ir diversinių organizacijų narių, buvusių dvarininkų, fabrikantų, buvusių Lenkijos karininkų, pareigūnų ir perbėgėlių“) likimą. Ant memorandumo, pažymėto 1940 metų kovo mėnesio data, mėlynu pieštuku užrašyta rezoliucija: „Už – Josifas Stalinas, Klimentas Vorošilovas, Viačeslavas Molotovas, Anastasas Mikojanas“. Mėlynu rašalu apačioje pasirašę „už“ – Michailas Kalininas ir Lazaris Kaganovičius.

Balandį Katynės nusikaltimui sukako 70 metų. 1940 metų balandį ir gegužę NKVD sušaudė apie 22 tūkst. Lenkijos karininkų, inteligentų, dvasininkų ir kitų asmenų, kurie buvo palaidoti netoli Smolensko esančiame Katynės miške ir kitose dabartinės Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos vietose. Karininkai buvo paimti į nelaisvę 1939 metų rugsėjį, kai Raudonoji armija įsiveržė į Lenkijos rytines teritorijas ir jas okupavo pagal slaptą susitarimą su nacistine Vokietija, kuriai atiteko likusi Lenkijos dalis. Lenkai tikėjosi, kad SSRS skuba padėti jiems atremti fašistinę invaziją. Bet kai pasirodė, kad tai netiesa, Lenkijos kariuomenė SSRS pajėgoms vis vien nesipriešino. Į SSRS nelaisvę pateko dešimtys tūkstančių lenkų karininkų ir policininkų. 1940 metų balandį ir gegužę beveik 22 tūkst. Lenkijos piliečių, laikomų įvairiuose SSRS NKVD lageriuose ir kalėjimuose, buvo žvėriškai nužudyti. Lenkijos karininkų ir kitų jos piliečių sunaikinimui pradžią davė L. Berijos raštelis J. Stalinui su 1940 m. kovo 5 dienos data.  Jame siūloma: „1. Bylas visų 14700 karo belaisvių stovyklose esančių Lenkijos kariškių, policininkų, dvarininkų ir pareigūnų, 2. Taip pat bylas Vakarų Ukrainoje ir Baltarusijoje  areštuotų 11 000 asmenų, esančių kalėjimuose, buvusių šnipų ir kitų diversinių grupių narių, karininkų, policininkų ir perbėgėlių peržiūrėti ypatinga tvarka ir skirti jiems aukščiausią bausmę – sušaudymą.“

Šį dokumentą-nuosprendį pasirašė ir jam pritarė: J. Stalinas, K. Vorošilovas, V. Molotovas, A. Mikojanas. Laukeliuose smulkesniais parašais (turbūt šiek tiek vėliau) parašyta: draugas Kalininas – „už“, draugas Kaganovičius – „už“. Būtent taip paprastai ir buvo priimtas šis KPSS CK politinio biuro sprendimas, pagal kurį buvo sušaudyta 22 000 lenkų, laikomų karo belaisvių stovyklose ir kalėjimuose.

Katynė – tik viena vietų, kur buvo sušaudyti Lenkijos kariai, būtent čia 1943 metais buvo pirmą kartą rastos jų laidojimo vietos. Iš pradžių žudynėmis kaltinusi nacių okupantus sovietinio režimo viršūnė netrukus pati sau tai pripažino ir puolė naikinti nusikaltimo įkalčius. Per patį Nikitos Chruščiovo valdymo laikotarpio „atšilimą“ 1959 metų kovo 3 dieną pasaulį išvysta toks dokumentas: „SSSR KGB pirmininko A. Šelepino raštelis draugui N. S. Chruščiovui: „Pagal NKVD „troikos“ sprendimą Katynėje iš viso buvo sušaudyta 21857 žmonės. Visa operacija,  kurios metu buvo likviduoti aukščiau išvardinti žmonės, buvo atlikta remiantis 1940 metų kovo 5 dienos KPSS CK politinio biuro nutarimu. Kokia nors nenumatyta aplinkybė ar atsitiktinumas gali rekonspiruoti šį faktą, kas gali labai pakenti mūsų valstybei. Tuo labiau kad asmenų, sušaudytų Katynėje, atžvilgiu jau yra sukurta oficiali versija, turinti oficialų patvirtinimą. 1944 metais šią bylą tyrė specialiai tam sukurta komisija, kuri vadinosi „Specialiąja komisija vokiečių fašistų sušaudytiems Katynės miške lenkų karininkams nustatyti ir ištirti“. Darydamas išvadas siūlau sunaikinti visas šios 1940 metų operacijos bylas“. KPSS CK prezidiumas pritarė šiam KGB siūlymui, ir įvyko dar vienas nusikaltimas, kurio aukomis tapo jau sušaudytų asmenų giminės. Jie nori reabilituoti savo artimuosius, o visos bylos – jau sunaikintos.

Dabartinis dokumentų paskelbimas internete – „svarbus, tačiau daugiau simbolinis“ žingsnis, sakė Rusijos žmogaus teisių organizacijos „Memorial“ direktorių tarybos narys Janas Račinskis. „Paketo Nr. 1“ paviešinimas niekaip nepaveiks atskiros bylos, kurioje „Memorial“ siekia priversti prokurorus išslaptinti praeito amžiaus 10-ame dešimtmetyje Rusijoje atliktą Katynės žudynių tyrimą. Prokurorai tą tyrimą nutraukė 2004 metais ir iki šiol atsisakydavo paviešinti su juo susijusius dokumentus. 2010 metų kovo 2 dieną draugija „Memorial“ laišku kreipėsi į RF prezidentą Dmitrijų Medvedevą, kuriame, be kita ko, buvo teigiama: „Katynė, kurioje buvo tiksliai nustatyta lenkų tautybės žmonių sušaudymo vieta, tapo šio nusikaltimo simboliu. Katynės nusikaltimas – tai ne tik 22 000 žmonių žūtis, tai ir pusė amžiaus trukusių melagysčių ir faktų falsifikavimo simbolis, kai SSSR visokiausias būdais manipuliavo istorija ir ją slėpė, bandydama visą pasaulį įtikinti, kad tai hitlerininkų darbas. (...) 2004 metais baudžiamoji byla NR 159 („Katynės byla“) buvo nutraukta, o visi joje esantys dokumentai ir įrodymai įslaptinti. Įslaptintas netgi bylos nutraukimo nutarimas. Įslaptindama šią bylą Rusijos vyriausioji karinė prokuratūra pažeidė Valstybės paslapties įstatymą. Iki šios dienos Rusijos vyriausioji karinė prokuratūra nevykdo Įstatymo dėl politinių represijų aukų realibitacijos, atkakliai tvirtindama, kad politinis motyvas ir sušaudymo faktas kiekvienam nukentėjusiam negali būti nustatytas. Dengdamasi grifu „slaptai“ Rusijos Federacijos Vyriausioji karinė prokuratūra atsisakė įvardinti netgi tuos kaltus asmenis, kuriuos jau buvo nustačius pagal  RF 193 – 17 BK straipsnį („Tarnybinių pareigų viršijimas, turėjęs itin sunkių padarinių, privedęs prie ypač sunkių padarinių“). Tik pareiškė, kad tai buvo „atskiri asmenys iš SSSR NKVD  vadovybės“.

Tokiu būdu Stalinas ir kiti CK nariai nebuvo apkaltinti dėl šio nusikaltimo, nors  dar 1990  balandžio 13 dieną šis nusikaltimas TASS’o buvo įvardintas kaip vienas sunkiausių stalinizmo nusikaltimų. O pats šis nusikaltimas, kuris savo sunkumu prilygsta valstybiniam terorizmui, dabar kvalifikuojamas kaip „tarnybinių pareigų viršijimas“. Šio nusikaltimo slėpimas yra didelė dėmė dabartinei Rusijai, ir visu sunkumu gula ant jos pečių“.

Taigi Katynės bylos dokumentų paviešinimas – ne tik Rusijos valdžios „geranoriškumo“ pasekmė, bet ir stipraus visuomenės balso pasireiškimas. Nepaisant Rusijos valdžios bandymų nuslėpti tikruosius Stalino nusikaltimų mastus, visuomenė deda pastangas ir laimi demokratizuojant dabartinę Rusiją.  

© 2010 „XXI amžius“