Estija: žalia šviesa į euro zoną

Karolina Dirgėlaitė

Per pastaruosius dvidešimt metų Estija, regis, tapo vienu Europos fenomenų. 1991-aisiais grįžusi į pasaulio žemėlapį po penkiasdešimt vienerių metų nebūties, ji iki šių dienų nesiliauja stulbinusi visų aplinkinių savo sparčiai besivystančia ekonomika, paremta proporcinių mokesčių sistema, laisvaisiais mainais ir valiutos taryba. Ji pralenkė visų pesimistų lūkesčius 2004-aisiais prisijungdama prie Europos Sąjungos bei NATO. Dabar 1, 4 milijono žmonių turinčios tautelės laukia dar vienas žygdarbis – įgyvendinti savo siūlymą nuo 2011 metų sausio 1-osios dienos įsivesti eurą.

Šį planą realizuoti Estijai trukdo ne ekonominė, o politinė Europos padėtis.  Kai kurios euro zonos narės, ypač Prancūzija, teigia, kad nederėtų skubėti priimti miglotos ir nestabilios postkomunistinės ekonomikos į euro zoną, kuri ir taip kenčia nuo per didelio nestabilių narių kiekio. Anot jų, jei Estija tokia stipri, kaip atrodo, apsidrausti ir dar metus palaukti nepakenks.

Nors tai gali skambėti apgalvotai, kyla klausimas, ar tokie teiginiai sąžiningi pačios Estijos atžvilgiu. Estija ir Švedija yra vienintelės narės visoje Europos Sąjungoje, iš tikrųjų atitinkančios bendrosios valiutos reikalavimus. Kitos šalys, net ir tos, įsivedusios eurą, su krize tvarkėsi smarkiai peržengdamos leistinas biudžeto deficito ir skolos ribas. Tuo tarpu Estijos politikai ir ekonomistai pademonstravo nepaprastą ištvermę krizės metu mažindami valstybės išlaidas, keldami mokesčius ir mažindami algas. Anot britų žurnalo „The Economist“, bausdami Estiją, kuri laikėsi visų taisyklių, ir traukdami iš bėdos Graikiją, kuri akivaizdžiai jas pažeidė, Europos Sąjungos politikai smarkiai kirstų euro patikimumui tarp šalių bei investuotojų.

Anot britų naujienų agentūros BBC, birželio pradžioje vykusiame Europos Sąjungos finansų ministrų susitikime buvo pritarta Estijos stojimui į euro zoną. Estijai beliko sulaukti liepos 13-osios, kai Europos Sąjungos vadovybė oficialiai paskelbs savo sprendimą. Nelabai tikėtina, kad net skeptiškiausiai nusiteikusios narės prieštaraus šiam šalies siekiui – Estijos rezultatai gana įtikinami: ekspertų prognozuotas kronos atrišimas nuo euro neįvyko, be to, „The Economist“ teigimu, šalies eksportai bei bendrasis vidaus produktas kyla, o valstybės skola bei biudžeto deficitas liko gana nedideli. Abejonių galėtų kilti tik dėl infliacijos, nuolat kliudžiusios šaliai pasiekti reikalavimus, bet pastaruosius 12 mėnesių ji laikėsi ties neigiamu 0,7 proc. – gerokai žemiau nei leidžiama 1 proc. riba. Palankus Europos Sąjungos sprendimas Estijos atžvilgiu teigiamai atsilieptų ir Lietuvai bei Latvijai, kurios tikisi įsivesti eurą po kelių metų. Litas bei latas taip pat pririšti prie euro, tad abi šalys turi taikstytis su nelanksčiu pinigų politikos režimu, bet negali pasipelnyti iš žemesnių skolinimosi kaštų bei didesnių investicijų, kurias atneštų narystė eurozonoje.

Dabar Estijai belieka atsakyti į ilgalaikės trukmės klausimą – kas toliau? Gegužės 27-ąją šalis tapo pirmąja postkomunistine šalimi, priimta į Tarptautinę ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (angl. OECD). Pasiekus šiuos anksčiau užsibrėžtus ekonominius tikslus teks atrasti tolimesnius vystymosi užmojus. 2018-aisiais išmuš Estijos valanda prezidentauti Europos Sąjungoje. Tai sutaps su šimtuoju šalies gimtadieniu ir tada rasti kuo stebinti aplinkinius bus malonus iššūkis.

© 2010 „XXI amžius“