Žlugusių imperijų pėdsakais

Giedrius Grabauskas-Karoblis

XVI–XVIII amžiuose pasaulyje susiformavo didžiulės imperijos – Austrijos Habsburgų, Osmanų, Britų, Ispanijos, Prancūzijos, Rusijos bei kitos. XX amžius – imperijų žlugimo amžius. Lietuva nuo 1795 metų buvo užvaldyta Rusijos imperijos ir laisvę atgavo ir tik 1919 metais. Po dviejų dešimtmečių laisvės nuo 1940 metų mūsų valstybė buvo okupuota ir pateko į raudonosios Rusijos imperijos – SSRS glėbį. Iš SSRS glėbio pavyko išsivaduoti tik 1990–1991 metais. Pažvelkime į šiandienines imperializmo tendencijas – koks šių dienų imperializmas, kaip jis keičia veidus?

Ispanijos imperija žlugo dar XIX amžiuje. Beveik 200 metų periodas – tai pakankamas laiko tarpas, kad tarp buvusių kolonijų ir buvusios metropolijos nusistovėtų normalūs santykiai. Tiesa, paskutiniu metu genda Ispanijos santykiai su Venesuela. Tačiau U. Čaveso vadovaujama Venesuelos vyriausybė prastai sutaria ne tik su Ispanijos valdžia, bet ir su JAV, Kanados, Prancūzijos vyriausybėmis. O štai kadaise buvusią Ispanijos koloniją Urugvajų valdanti „Plataus fronto“ koalicija bendradarbiauja tiek su Ispanijos valdžia, tiek su Kanados, Prancūzijos ir kitų šalių vyriausybėmis. Urugvajus šiuo metu išgyvena ekonominio pakilimo periodą. 85 proc. šios šalies gyventojų baltieji (daugiausia ispanų, italų ir prancūzų kilmės). Čia gyvena ir kroatų, lenkų ir lietuvių kilmės Urugvajaus piliečiai. Ispanijoje gyvena nemažai imigrantų iš Lotynų Amerikos – ypač daug iš Kolumbijos, Bolivijos, Venesuelos, Ekvadoro, kiek mažiau iš Peru, Urugvajaus ir kitų šio žemyno kraštų.

Apie Rusiją vis dar galime kalbėti kaip apie imperiją. Nors 1991 metais Sovietų Sąjunga žlugo, didžiosios sovietinės imperijos nebeliko, bet tautų kalėjimu tituluojama Rusijos imperija dar išliko. Šiuo metu laisvės siekiantys sąjūdžiai veikia ne tik Kaukaze, bet ir kituose Rusijos regionuose – Totorijoje, Baškirijoje, Buriatijoje. Nors su laisvės siekiančių organizacijų lyderiais ir Kaukaze veikiančiais partizanais siekiama susidoroti, jie toliau tęsia savo veiklą. Ir 2009 metų pabaigoje Rusijoje pagarsėjęs majoras A. Dymovskis toliau tęsia aktyvią antikorupcinę veiklą. Jis kovojo su korupcija milicijoje, bet buvo atleistas iš pareigų. Dabar A. Dymovskis užsimojo prieš Kremliaus vadų savivalę: prieš porą savaičių majoras su savo bendražygiais surengė akciją netoli Peterburgo esančioje „Ozero“ kolektyvinių sodų bendrijoje – nugriovė ten neteisėtai pastatytas tvoras. „Ozero“ kolektyvinių sodų bendrijos savininkai – Rusijos premjeras V. Putinas, jo bendrininkai I. Sečinas, V. Jakuninas, S. Naryškinas ir kiti įtakingi asmenys. Daug padėtimi Rusijoje nepatenkintų žurnalistų, dailininkų bei kitų intelektualų išvyko į užsienį. Didžiojoje Britanijoje gyvena garsi žurnalistė, bestselerio „Kremliaus digerio pasakėlės“ autorė J. Tregubova. Garsus žurnalistas A. Babickis jau kelerius metus gyvena Čekijos sostinėje Prahoje, dirba „Svobodos“ radijo stotyje. Prahoje gyvena ir dailininkas A. Ter-Oganjanas, kuriam dar 1998 metų gruodžio 4 dieną pradėta baudžiamoji byla, kurią inicijavo Maskvos meras J. Lužkovas. Merui nepatiko dailininko paroda, todėl jo atžvilgiu pradėta fabrikuoti baudžiamoji byla. 1999 m. rugsėjo mėnesį A.Ter-Oganjanas išvyko į Čekiją, kur jam buvo suteiktas politinis prieglobstis. 2001–2004 metais A. Ter-Oganjanas gyveno Berlyne, po to vėl grižo į Čekiją.

Kremliaus spaudimą nuo 2004 metų patirianti Gruzija paskutiniu laiku keičia užsienio politikos kryptį. Gruzijos valdžia ir toliau artimai bendradarbiauja su JAV, bet paskutiniu metu užmezga vis glaudesnius santykius su Turkija ir Iranu. Šiai valstybei reikia ieškoti naujų partnerių, nes NATO blokas Gruziją nuvylė – pasidavė Kremliaus spaudimui ir Gruzija nebuvo pakviesta į NATO bloką Tad M. Saakašvilio vadovaujama Gruzijos vyriausybė plėtoja abipusiai naudingus ryšius su Turkija ir Iranu. Nepaisant įvairių propagandinių mitų, padėtis Irane stabili, o šios šalies demokratijos lygis nepalyginamai aukštesnis nei Rusijos. Kai kurie Gruzijos diplomatai teigia esantys pasiryžę tarpininkauti Irano valdžios ir su ja konfliktuojančių kai kurių pasaulio valstybių derybose.

Laisvės siekia ne tik Rusijos imperijoje įkalintos tautos. Ispanijoje veikia už baskų tautos laisvę kovojanti baskų organizacija ETA, daugelį metų už Šiaurės Airijos laisvę kovojo Airijos Respublikos armija (IRA). Taip, kaip savo laiku už tautos laisvę kovojo Lietuvos partizanai, už baskų tautos laisvę kovoja jų laisvės kovotojai. ETA jau daugiau nei keturis dešimtmečius kovoja už baskų tautos laisvę. ETA politinis sparnas – partija „Batasuna“ Ispanijos valdžios yra uždrausta. Vyksta represijos prieš baskų politikus – 2007 m. liepos 17 dieną San-Sebastjano mieste suimtas „Batasunos“ lyderis Diego Alvaresas. Jam pateikti sufabrikuoti kaltinimai ir jis iki šiol kalinamas. „Batasunos“ pirmininkas A. Otegis buvo suimtas 2007 m. gegužės mėnesį ir paleistas tik 2009 m. rugsėjo mėnesį. Prieš baskų politikus ir partizanus vykdomos pastovios represijos.

Retai minimas vis labiau pasaulyje plintantis kinų imperializmas. Komunistinės Kinijos valdžia labai žiauriai elgiasi su etninėmis mažumomis, visų pirma su tibetiečiais ir uigūrais. Ryški Kinijos įtaka ypač juntama Pietų Azijoje, kur vis didesnę įtaką įgyja kinų verslo struktūros. Dalį šių oficialaus verslo struktūrų ir įvairius šešėlinius verslus kontroliuoja visame Pietų Azijos regione itin galingos kinų triados (kinų mafijos susivienijimai). Bet triados turi nemažą įtaką ir Europoje, JAV, Kanadoje, Australijoje. Kinų slaptosios tarnybos veikia kartu su triadomis ir vykdo karinio bei ekonominio šnipinėjimo akcijas.

Tačiau kai kurios dar neseniai buvusios kolonijos klesti. Čia ypač akivaizdūs buvusios britų kolonijos Honkongo ir buvusios portugalų kolonijos Makao pavyzdžiai. Nuo 1989 metų šios teritorijos prikluso Kinijos Liaudies respublikai, bet turi autonomijų statusus. Prancūzijos užjūrio teritorijos – Martinika, Gvadelupė, prancūzų Gviana, netoli Afrikos žemyno esanti Rejunjono sala, netoli Kanados esančios San Pjero ir Mikelono salos pasižymi stabilumu. Štai Martinikos ir Gvadelupės salų pragyvenimo lygis žymiai aukštesnis nei netoliese esančios Jamaikos. Tiesa, paskutiniu metu pasireiškia įvairios problemos – šiose Prancūzijos užjūrio teritorijose kyla tam tikrų etninių konfliktų. Tiek Martinikoje, tiek Gvadelupėje labai panaši etninė sudėtis – po 90 proc. vietos gyventojų sudaro negrai ir mulatai, 5 proc. – baltieji (daugiausia prancūzų, italų ir vokiečių kilmės), o likusieji – indai, kinai bei kiti azijiečiai. Negrai ir mulatai nuo 2007 metų organizuoja streikus ir įvairias protesto akcijas, jie nepatenkinti, kad baltieji salų gyventojai gyvena geriau už juos.

Kas sudaro pasaulyje veikiančius akivaizdžius ir šešėlyje esančius imperialistinius tinklus? Pirmiausia tai rusiško imperializmo citadelė – Kremlius ir įtakingi rusų saugumiečių klanai. Rusiją valdantys klanai artimais ryšiais susiję su buvusios garsios ložės P-2 nariais (o gal ir dabar veikia kokia P-3 ar panaši šios ložės tradicijų tęsėja). Ložei P-2 kadaise priklausė ir dabartinis Italijos premjeras S. Berluskonis. Su Kremliumi ir P-2 veikėjais artimai susijęs ir garsus tarpinis aferistas, JAV milijardierius Markas Ričas ir keli jo bendrininkai, didelė grupė visame pasaulyje įtakingų ginklų prekeivių, Afrikos šalių diktatoriai, visame pasaulyje įtaką turinčių stambių Brazilijos, Nigerijos ir Indijos kriminalinių sindikatų vadeivos. Tad imperializmas keičia savo veidą – jis jau ne toks, koks buvo prieš šimtą metų.

Žvelgiant į šiuolaikinio imperializmo tendencijas, galime padaryti kelias išvadas. Pirma, imperialistinės akcijos jau retai vykdomos karine jėga. Tiesa, būna ir išimčių. Štai 2008 m. rugpjūtį Rusijos karine agresija prieš Gruziją buvo tipiška imperialistinė karinė akcija. Antra, imperializmo plėtra dažniausia vyksta naudojant ekonominį spaudimą ir ekonomines įtakas. Rusija taiko ekonominį spaudimą Ukrainai, Moldovai, Latvijai, Lietuvai ir kai kurioms kitoms valstybėms. Šiuo metu, kai Ukrainoje įsigalėjo prokremliška V. Janukovyčiaus administracija, Kremlius spaudimą nutraukė. Trečia, veikiama per agentų tinklus. Ypatingą reikšmę turi įtakos agentai. Vis svarstoma apie tai, kiek Lietuvoje yra veikiančių Rusijos įtakos agentų – šimtas, du šimtai ar daugiau? Tačiau esmė ne skaičiuose. Kad Lietuvoje įgytum įtaką, užtenka turėti kelias dešimtis agentų – politikų, valdžios pareigūnų, verslo magnatų. Nors Lietuvos žiniasklaidoje įtakos agentų pavardės beveik neminimos, galime daryti prielaidas, kad dalį Rusijos įtakos agentų sudaro su Kremliaus emisarais susiję verslo magnatai ir politikai. Mūsų krašte veikia visa grupė tokių emisarų – verslininkai J. Goldovskis, G. Lučianskis, D. Buriakas, KGB generolai R. Marcinkus, V. Jakuninas ir dar keli. Su Kremliaus emisarais artimai susijęs garsusis „valstybininkų“ klanas – viena pavojingiausių Lietuvos mafijos grupuočių. Tačiau kai kurie Lietuvos prokurorai ne tik netiria Kremliaus emisarų ir su jais susijusių mūsų šalies korumpuotų politikų bei oligarchų veiklos, bet toliau postringauja apie sėkmingą bendradarbiavimą su Rusijos federaline saugumo tarnyba (FSB). O ką davė bendradarbiavimas su Rusijos FSB? Ko gero, žinomiausias faktas, kad FSB pareigūnai šių metų balandį buvo atvykę į Vilnių ir mušė E. Kusaitę. Ši jauna studentė iš Klaipėdos kalinama nuo 2009 metų spalio mėnesio. Ji apkaltinta terorizmu, nors jokių akivaizdžių įrodymų nėra. Tad nesugebama susidoroti su garsiųjų EBSW, „Draugystės“ aferų organizatoriais, net netiriama rezonansinė D. Kedžio nužudymo byla, o kai kurios bylos tiesiog fabrikuojamos. Gal Lietuvoje veikia ir Kinijos agentai? Negalime ir to atmesti. Štai Prancūzijoje, Čekijoje ir kai kuriose kitose Europos šalyse pastebėta aktyvi Kinijos agentų veikla. Tad Lietuvai reikia aktyvios valstybės saugumo struktūrų veiklos, reikia ne „medžioti“ studentes ir neva vaikus mušančius politinius pabėgėlius iš Čečėnijos, o imtis rimtos veiklos. Ir tariamas šalies įvaizdžio čia formavimas nepadės. Be to, reikia nustoti žeminti save, teigiant, kad Lietuva maža ir negali paveikti kitų šalių. Mitas, kad Lietuvos neva niekas nežino, kad visi užsieniečiai mano, kad Lietuva – tai Rusijos dalis. Daug užsienio šalių gyventojų žino Lietuvą, žino, kad tai nepriklausoma valstybė, kai kurie net yra išsamiai susipažinę su Lietuvos istorija  ir geografija. Žinoma, nemažai ir tokių, kurie apie Lietuvą nėra girdėję. Bet paklauskime Lietuvos gatvėse apie Makedoniją, Kiprą ar kokią kitą tolimesnę Europos valstybę ir išgirsime visokių, net labai komiškų atsakymų.O jei paklausime apie  Lotynų Amerikos šalis, dar ne tokių atsakymų išgirstume.

Šiuolaikinės imperializmo formos – visų pirma rusiškas imperializmas ir korporacinis-kriminalinis imperializmas smarkai pakenkė besivystančioms Rytų Europos šalims – Bulgarijai, Ukrainai, Latvijai ir Lietuvai. Kokie priešnuodžiai nuo imperialistinio maro? Jokia stebuklinga jėga iš šono mūsų neišgelbės. Išeičių turime ieškoti patys, netgi svarstyti apie naujų tarptautinių blokų kūrimą.

© 2010 „XXI amžius“