Avinėliais mes nebūsime

Atsakymas dr.  K . Girniui: kas pradėjo karą Gruzijoje?

Kun. dr. Robertas Pukenis

Delfi.lt atsisakė paskelbti šį mano straipsnį.  Suprantama, kad Delfi redakcija iškraipo žinias. Lietuvai reikia tiesioginių (be tarpininkų) Vakarų informacinės erdvės žinių. Tai pastebi daugelis skaitytojų, tuo turėtų susidomėti spec. tarnybos. Tarnavimas kitos valstybės ideologijai nėra žodžio laisvė – tai kenkimas piliečių žodžio laisvei.

Skaitydamas Juozo Girniaus raštus didžiuodavausi, kad lietuvių tauta turi tokios gilios minties krikščionišką filosofą. Krikščionybės sąvoka apima ne tik humanizmą, bet ir  tiesos ieškojimą, jos suvokimą tiek supančiame pasaulyje, tiek sudėtinguose politiniuose įvykiuose. Daug skaičiau ir Kęstučio Girniaus straipsnių, kuriems irgi sunku ką nors prikišti. Tačiau kai kuriose jo nagrinėjamose temose kažkas įstringa. Neiškentęs labai trumpai atsakau į kai kurias K. Girniaus politines apžvalgas.

Atrodo, taip neseniai, o jau 20 metų praėjo nuo to laiko,  kai mes išgyvenome,  kad Vakarų pasaulis neparėmė mūsų laisvės siekių, delsė pripažinimą. Džiaugėmės Islandijos pasiryžimu pripažinti mūsų Nepriklausomybę. Tada  ši maža šalis buvo pirmoji „balta varna“, sugėdinusi galiūnus, kurie neva tikėjosi iš savo politikos „pragmatinės naudos“, nors iš tikrųjų tai reiškė tautų laisvės išdavimą ir Kremliaus režimo sustiprinimą.

Istorija kartojasi, nes Kremliaus  imperialistų mentalitetas nepasikeitė. Jie visur „nukenčia“ daugiausiai, jiems visada maža teisių. Juk 1939 metais suomiai pirmieji „puolė“ Stalino divizijas ir – blogiausia – vieni atsilaikė prieš milžinišką karo mašiną. Žinoma, Antrojo pasaulinio karo metu jie atsiėmė okupuotas žemes, bet paskui, Vokietijai pralaimėjus karą, suomiai buvo išstumti iš savo gimtųjų žemių. O Lenkija irgi netyčia „užpuolė“ SSSR, o tik paskui sovietų kariuomenės  daliniai „gindamiesi“ užėmė Lenkijos vakarines žemes ir Breste su hitlerinės kariaunos vadeivomis paspaudė rankas pergalės ženklan? Ar to nežino profesionalūs užsienio politikos apžvalgininkai? Juk visada „gerutis“ kaimynas tik ginasi. Štai prieš 70 metų lietuvės, pagavusios rusų kareivius iš bazių, esančių Lietuvoje, pradėjo juos kankinti, nes moterų  biologinis ginklas yra labai veiksmingas. O tada Stalinas, įsižeidęs dėl lietuvių nedėkingumo, per Molotovą įteikė ultimatumą, kad reikia keisti visą nežmonišką Lietuvos santvarką. Netrukus po to tankai pradėjo riaumoti Lietuvos vieškeliais. Tiesa, pirmasis rusų kareivius „užpuolė“ Lietuvos pasienio karininkas Aleksandras Barauskas. (1940 m. birželio 15 dieną muitinės darbuotojas buvo išvilktas iš lovos vidury nakties, žiauriai sumuštas, ir pakeliui į ligoninę mirė).

Rumunija irgi pirmoji „puolė“ Stalino kariauną, be šūvio atiduodama Besarabiją, arba dabartinę Moldovą. Puolimas kartojosi Vengrijoje 1956-aisiais, Čekoslovakijoje 1968-aisiais. Mums, vaikams, mokytojai sakė, kad vokiečiai taip buvo pasiruošę „pulti“, kad galėjo eidami per Čekoslovakijos teritoriją užimti Maskvą. Todėl penkios draugiškos Varšuvos pakto valstybės „apgynė vakarines SSRS sienas“. Kokie išmintingi tie politiniai komentatoriai, intelektualai – užuot skatinę Europos žmonių solidarumą, yra tapę mažyčiais Kremliaus garsiakalbiais. Juk jie myli taiką, rašo vardan tiesos, jie mato didžiulius XX amžiaus pokyčius. Taip, neneigiame, kad Rusija irgi pasikeitė. O virš visko – tautų draugystė, gerovė. Kodėl vokiečiai turi brangiau mokėti už dujas, jeigu galima gauti pigiau? Hitleris net veltui gaudavo strategines  žaliavas iš Stalino. O gruzinai pasiutę, ypač tas jų prezidentas M. Saakašvilis. Jie irgi pirmieji „puolė“ rusų taikdarius.

O dabar be ironijos. Lenkijos Solidarumas ir pavergtų tautų disidentinis judėjimas išlaisvino Vakarų Europą nuo milžiniškų išlaidų gynybos reikalams. Tai dabar šių valstybių vyriausybės turėtų jausti moralinę atsakomybę ir norą sukurti vieningą Europos Sąjungos užsienio politiką. Jeigu būtų buvusi nors 10 000 NATO kareivių bazė Gruzijos teritorijoje, Rusija nebūtų drįsusi okupuoti trečdalį jos teritorijos – tą girdėjau iš kelių JAV politologų. O dabar maža tauta palikta viena ginti mūsų visų laisvę. Tiek Osetijos, tiek Abchazijos atstovai būtų seniai sutarę su centro valdžia, jeigu netrukdytų ir nekiršintų rusų diplomatai (jie turi bendrą istoriją ir netgi osetinė Tamara buvo šauniausia Gruzijos karalienė). Rusijos konsulatų darbuotojai išdavinėjo Rusijos Federacijos pasus, kad turėtų priedangą puolimui „ginti“ savo piliečius.

Kai M. Saakašvilio administracija prisijungė atsiskyrusią Adžarijos autonominę sritį, V. Putinas telefonu  M. Saakašviliui pareiškė: „daugiau tokių dovanų nebus“. Koks grubus kišimasis  į vidaus reikalus ir tarptautinės teisės principų laužymas! Įsivaizduokite: kaimyninės šalies teritorinis vientisumas yra V. Putino malonės reikalas. Kam kišti savo kareivius į kaimynų ugnį? Nemanau, kad tikrieji rusai nori kariauti dėl žemės – juk Sibiro žemės... perleidžiamos kinams.

Ar netinka palyginti Kosovo atvejį?  Tiesa, ten yra serbų istorinės žemės, gintos nuo turkų invazijos. Gaila, kad taip atsitiko, bet šiandien jau visiškai skirtingos politinės realijos... Vis dėlto serbų armija pradėjo genocidą ir vyko atkaklūs mūšiai su kosovarais partizanais. Nežiūrint to, šiandien Kosove serbai tebegyvena savo namuose ir konstitucijoje numatomos serbų teisės... Po tiek metų JT Kosovo administravimo, deja, dar ir šiandien neįmanoma sutaikyti šias dvi tautas, tad kiekgi gali budėti tarptautinės pajėgos? Kosovas su dviem milijonais gali tapti visai normalia valstybe.

O iš Abchazijos buvo išvyti visi gruzinai, kurie sudarė apie 45 proc. gyventojų, užimti jų namai ir ūkiai. Be to, Tbilisis garantavo šių sričių tikrą demokratinę autonomiją. Tiek Osetijos, tiek Abchazijos rajonuose gyvenantys gruzinai pripažino Tbilisio valdžią, taigi Kremliui buvo neparanku turėti atskirus suskaldytus teritorijų gabaliukus. 2008 m. rugpjūčio pradžioje jau vyko smarkūs osetinų susirėmimai su gruziniškų kaimų gyventojais, buvo spardomi gruzinų lavonai. Kaip susivaldyti lyderiui, turinčiam orumo jausmą, kada taip niekinami jo tautiečiai? Per kiek laiko buvo galima sutelkti 80 000 rusų kariuomenės prie Gruzijos sienos? Seniai Maskva ruošėsi žygiui į Tbilisį. Gal paskutinę valandą gruzinai jau buvo priversti atakuoti pirmieji, kad užimtų geresnes pozicijas... Ir iš kur tie politologai žino, kad Rusija nebūtų puolusi? Ji visada tik „išvaduoja“.  O teigimas, kad Gruzija pradėjo karą be viso šio konteksto paaiškinimo, yra neobjektyvus ir prilygsta rusų propagandai, pateisinančiai okupaciją. Keista, kad šią Maskvos tezę nuolat kartoja buvęs Laisvosios Europos radijo darbuotojas. „Karinis konfliktas Kaukaze 2008 m. rugpjūčio 7-osios ir 8-osios naktį prasidėjo Gruzijai panaudojus karinę jėgą, siekiant susigrąžinti Maskvos remiamą Pietų Osetijos regioną. Netrukus po to į Gruzijos teritoriją įžengė Rusijos karinės pajėgos“. (K. Girnius, „Lietuva buvo kaip „balta varna“, kai labai atkakliai rėmė Gruziją ir visą atsakomybę suvertė Rusijai“. BNS  2010 08  6). „Tik visiškas naivuolis gali patikėti Kremliaus ideologų išvedžiojimais, esą mažytė, vos kelis milijonus gyventojų turinti Gruzija gali išdrįsti atakuoti milžinišką, atominėmis bombomis apsiginklavusią, šimtus milijonų gyventojų turinčią Rusiją.“ (Gintaras Visockas „Kam Kovo 11-osios aktas – farsas“// XXI amžius, 2010 04 09.)

„Atėjus į valdžią M. Saakašviliui padėtis Gruzijoje normalizavosi ir ekonomine, ir politine prasme, ir osetinams patiko gerėjanti ekonominė padėtis Gruzijoje“. (G. Visockas „Režisierius Andriejus Nekrasovas siūlo imti pavyzdį iš Gruzijos“//XXI amžius, 2010 04 30.)

„Žinoma, Gruzijoje irgi esama negerovių. Bet lyginant Gruziją su Rusija akivaizdu, kad Gruzija pranašesnė. Gruzija – teisingame kelyje. Gruzijoje žmonės jaučiasi laisvi, jie nemano esą sekami slaptųjų tarnybų, jie nesijaučia priklausomi nuo M. Saakašvilio, kaip nuo V. Putino klano jaučiasi priklausomi rusai. Gruzijoje galima viską kritikuoti – net ir M. Saakašvilį. Gruzijoje nepersekiojama opozicija – nepersekiojami net tie, kurie palaiko Kremliaus poziciją.“ (G. Visockas „Režisierius Andriejus Nekrasovas siūlo imti pavyzdį iš Gruzijos“//XXI amžius, 2010 04 30.)

M. Saakašvilis nusikalto tuo, kad yra drąsus politikas, pažabojęs išplitusią korupciją. Tą visi pripažįsta. Įsivaizduokime nubaustuosius su visomis giminėmis – kiek tada atsiranda priešininkų, oponentų? Ir vis dėlto, nežiūrint visos propagandos prieš Gruzijos teisėtą prezidentą, M. Saakašvilis yra populiaresnis už bet kokį Vakarų Europos lyderį. O kodėl nesiūloma atsistatydinti A. Merkel, N. Sarkozy – juk jų reitingai yra žymiai žemesni nei M. Saakašvilio Gruzijoje.

Kažin kaip galima pavadinti opoziciją, jei ne išdavikais? Buvusią parlamento pirmininkę Nino Burjanadzę ir buvusį premjerą Zurabą  Noghaidelį, kurie Maskvoje susitiko su okupacinės valdžios aukštais pareigūnais ir prašė paramos. Tuo jie  pasmerkė savo tautą galimai naujai okupacijai. Tokiomis sąlygomis Gruzijai reikia stipraus prezidento – ir tokį ji turi. Deja, demokratų ir liberalų kritika jų atžvilgiu yra nepalyginamai mažesnė negu M. Saakašvilio. Kažin, kas geriau žino, kaip išprašyti plėšiką iš namų? K. Girnius sako, kad reikėjo švelniai elgtis su 2006 m. rugsėjo pabaigoje suimtais keturiais Rusijos karininkais, įtariamais šnipinėjimu. „Užuot juos ramiai išsiuntęs iš šalies, M. Saakašvilis nutarė maksimaliai pažeminti Rusiją. Žiniasklaidai buvo perduoti sulaikytų karininkų garso ir vaizdo įrašai, neva patvirtinantys jų šnipinėjimą, o milicijos daliniai apsupo Rusijos Užkaukazės kariuomenės štabą“. Taip, ten karininkai atvyko šašlykų valgyti, o čia gruzinai ir vėl juos užpuolė. (Kai lenkų karininkai nesipriešino, juos sušaudė Katynėje, ir lietuvių generolai nuėjo Gulago keliais dėl to, kad buvo labai mandagūs.) Todėl protingas Gruzijos prezidentas parodo tautai, kas drumsčia vandenį ir kaip reikia priešintis įsiveržėliams. Iš šalies gera filosofuoti, bet gyvenimas yra žiauresnis nei mums atrodo stebint įvykius iš toli. Istorija pamoko, kad agresorius bijo tų, kurie priešinasi, ir sunaikina tuos, kurie pasiduoda – tą parodė nekaltų žmonių tremtys vakar, niekuo nenusikaltusių žmonių grobstymai Čečėnijoje šiandien, besitęsiančios žurnalistų žudynės Rusijoje...

 Juk visai neseniai buvo norima likviduoti ir prof. V. Landsbergį – kaip laisvės simbolį. Tad pasakymas, kad „Lietuvos atsiribojimas nuo M. Saakašvilio nereiškia abejingumo Gruzijos likimui. Jis gal net bus naudingas Gruzijai ir jos piliečiams, jei skatins M. Saakašvilį pergalvoti savo veiksmus“, yra paslauga Gruzijos Nepriklausomybės priešams.

O Vakarai negelbsti, nes jų politika seniai supuvusi. Ir tas nesiorientavimas, nedvasingumas ir pagimdė ypatingą Berlyno, Paryžiaus ir Maskvos ašį. Naujo Ribentropo-Molotovo pakto simbolis yra Šrioderio-Putino vamzdynas. Jei vamzdynus pavadinsime vertybe, tai Vakarai iš tikrųjų gina vertybes.

Prašykime, kad mūsų Prezidentė garbingai tęstų V. Adamkaus užsienio politikos liniją, kad mes Prezidento asmenyje turėtume Europos sąžinę.

Maloniai nustebino M. Laurinkaus išvada: „Gruziją remiančios rezoliucijos Seime priėmimas reiškia, kad Lietuvos užsienio politika dar nepamiršo vertybinių nuostatų ir patvirtina jau dvidešimt metų egzistuojančią tradiciją. (Lietuvoje iš tikrųjų daug žmonių palaiko Gruziją), bet greičiau iš noro (nors ir nedidelio būrelio iniciatorių) parodyti, kad Lietuvos ir Rusijos santykių „perkrovai“ neaukojami moraliniai įsipareigojimai“.

 Perskaitęs E. Zingerio straipsnį „Dveji metai po karo: Rusija ir toliau okupuoja didelę Gruzijos teritorijos dalį“ (2010 08 06) apsidžiaugiau, kad Lietuva turi stiprių politikų. E. Zingeris ragina: „Kviečiu Europos Sąjungą, NATO, Jungtinių Tautų Organizaciją, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją, Europos Tarybą ir kitas tarptautines organizacijas bei jų valstybes nares ir pilietines visuomenes kuo aktyviau įsijungti į Rusijos Federacijos ir Gruzijos konflikto sprendimą, raginant Rusiją laikytis tarptautinės teisės ir jos prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų“.

O K. Girniaus straipsnyje „Lietuviai – priešų ir niekšų apsupta tauta?“ (DELFI.lt  2010 04 15) vėl pasigedau platesnės įžvalgos ir tautinės savigarbos. Už mane  labai tiksliai atsakė nežinomas komentatorius. Jis išdėstė atsakymą taip: „Kuo blogesni rusai? Jie turėtų rašyti kirilica. Dabar daugėja kinų – jiems būtų patogiau hieroglifais? Rusai yra mieli žmonės, ypač kai gyvena Rusijoje, bet jie, pragyvenę šalyje 30 metų, nenori lietuviškai ar estiškai kalbėti, o su jais bendrauti reikia rusiškai, ir jie jaučiasi teisūs ir įžeisti. Tai yra tiesiog panieka šaliai, kalbai ir žmonėms, kurioje jie gyvena. O ar galima sakyti, kad lietuviams trūksta tolerancijos? Jie visada priglausdavo nuskriaustus sentikius, gelbėjo žydus, tapo neišardomais sąjungininkais su totoriais... Tai kuo čia dabar mums lipdyti kažkokius gėjus?  Jei gėjai yra normalus dalykas (vėl komentatoriaus mintis), tai valgyti per ausis ar nosį irgi normalu, nes ten irgi galima įkišti maisto ir netgi jis teoriškai gali papulti ten, kur reikia. Dirbtinio santykio tarp gėjų ir šeimų išvedimas yra tikras „perliukas“. Niekas nesiruošia gėjų persekioti, bet pinigus švaistyti paradams ir didinti įtampą visuomenėje irgi nereikalinga. Beje, gimstamumą didina normalios orientacijos žmones, o ne gėjai. Ir vaikas – tai yra atsakomybė visam gyvenimui, o kadangi sąlygos vaikų auginimui prastėja, tai atitinkamai ir kūdikių mažėja. Tad kodėl už visus lietuvius norite nuspręsti, kad būtent „iškrypimai“ yra geras dalykas?

Jums, gerb. K. Girniau, nepatinka dabartinis lietuviu kritinis požiūris į kai kurias Vakarų madas. Betgi jūs sakėte, kad ir Vakaruose ne viskas auksas. Tai kodėl manote, kad gėjai yra auksas, kodėl perdėtas nepilnamečių apsaugos įstatymas yra auksas? Lietuviai mano, kad ne viskas yra auksas... Skurdus gyvenimas padidino išvykstančių skaičių, dalis sugrįš, investuos ir dirbs Lietuvai, o kita dalis – ar sugrįš? Emigrantai ir yra emigrantai – lietuvių kilmės žmonės, gyvenantys ne Lietuvoje. Ir dalis pagrįstai mano, kad tikrieji lietuviai yra tie, kurie gyvena tėvynėje ir kalba lietuviškai. Jie motyvuoja taip: stovi žmonės ilgoje eilėje, o vienas laukiantysis sako: „Aš einu kavos gerti, jūs man užimkite eilę. O kai  prieis mano eilė, man pamokite“. Taip ir su Lietuva: vieni turi joje būti ir tą vietą išsaugoti lietuviams. O kiti sugrįš tada,  kai Lietuvoje bus geriau. Bet šiandien jie nenori dirbti, aukotis, taisyti socialinę neteisybę, kad to blogumo būtų kuo mažiau.

Smerkėte, kad „Lietuva lietuviams“ – ksenofobiškas šūkis? Gerai, tada Lietuva kam? Lenkams, žydams, rusams, kinams... Kinai turi Kiniją, rusai – Rusiją, žydai – Izraelį, lenkai – Lenkiją. Lietuva yra teisinė demokratinė valstybė, tad visos žmogaus teisės yra gerbiamos. Tačiau kiekviena valstybė globoja savo etnines šaknis. O jei ne,  tai kur lietuviams pasidėti, jei ne Lietuvoje? Ksenofobiškas šūkis būtų „Lietuva tik lietuviams”. Ar čia sunkiai suprantama kalba?  Jei Lietuva bus tik kitiems, tai nebus kur sugrįžti ir tiems emigrantams. Šiuo šūkiu siūloma atkreipti dėmesį patiems lietuviams, kad mes savo gimtojoje žemėje pamažu tampame mažuma. Čia daug problemų susipynę!

Pone Kęstuti, gal neverta Jums atsakinėti, bet gaila, kad toks didis skirtumas tarp tėvo ir Jūsų dvasios. Naivus kosmopolitizmas ir dvasinis liberalizmas yra žalingas mažai tautai. Tautai labai reikia ideologų, kurie ne tik rašytų, bet ir gyventų taip, kaip rašo. Normalios visuomenės lyderiai gina sveikos šeimos įvaizdį, stiprina tautos identitetą – kaip tautos progreso sąlygą. O mes visada norime taikiai gyventi su kaimynais, bet budėti reikia visada, nes avinėliais mes nebebūsime.

© 2010 „XXI amžius“