Socializmo mitai ir tikrovė

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Svarstymai socializmo tema šiandienos pasaulyje yra labai populiarūs. XXI amžiaus pradžioje socializmas lieka viena iš trijų pasaulyje vyraujančių ideologijų. Socializmas pradėjo sparčiai vystytis XIX amžiuje. Nuo 1880 metų socializmo idėjos sparčiai plito Europoje – ypač Prancūzijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje ir kitose valstybėse. Kūrėsi įvairios socializmo idėjas propaguojančios partijos. Rusijoje atsirado net kelios tokios krypties politinės jėgos – menševikai, eserai ir bolševikai (pastarieji užėmė kraštutines pozicijas ir ėmė propaguoti brutalaus ir tironiško komunizmo idėjas). XIX amžiaus pabaigoje ir Lietuvoje įsikūrė Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). Iš pradžių ši partija buvo mažai įtakinga, bet vėliau jos įtaka gerokai sustiprėjo. Prieškario Lietuvoje LSDP buvo viena iš kelių pagrindinių šalies partijų. LSDP lyderiai Steponas Kairys, Augustinas Janulaitis, Vladas Požėla užėmė įtakingas pareigas, aktyviai dalyvavo politinėje veikloje.

Socializmas iškelia pamatines laisvės, lygybės ir teisingumo vertybes. Didelius turtinius ir socialinius skirtumus socializmas laiko blogybe. Tam, kad turtiniai skirtumai nebūtų labai dideli, socialistai siekia bent dalinio turto perskirstymo per mokesčių sistemą. Be to, laikomasi principo, kad tam tikros lengvatos ir papildomos išmokos skiriamos ne itin turtingai gyvenantiems žmonėms (tokia praktika vis dar taikoma kai kuriuose pokomunistiniuose kraštuose – ir Lietuvoje). Mūsų šalyje ir taip gerai gyvenantys įtakingi valdininkai dar gauna įvairias privilegijas – didelius priedus prie atlyginimų, naudojasi tarnybiniais automobiliais ir net atostogauja po tarnybinių komandiruočių priedanga. Lietuvos oligarchai dažnai išsireikalauja mokesčių lengvatų ir klesti, valdo didžiules monopolijas. Daugelyje Vakarų šalių socialiai remtiniems žmonėms skiriamos didelės mokesčių lengvatos, kartais net priedai prie nedidelių atlyginimų, o kai kuriuose kraštuose (Austrijoje, Belgijoje) yra net specialios parduotuvės, kuriose socialiai remtini asmenys gali nusipirkti prekių už pusę kainos. Šiuolaikinis socializmas pasisako už kontroliuojamos kapitalistinės rinkos ekonomikos egzistavimą. Tačiau Ukrainoje, Bulgarijoje, Lietuvoje ir kai kuriose kitose Europos šalyse įsigalėjo „laukinis kapitalizmas“, o koordinuojama rinkos ekonomika, kur valstybė prisiima didelę dalį atsakomybės už sėkmingos socialinio aprūpinimo sistemos koordinavimą, nevyksta.

Socializmo ištakos siekia XVI–XVII amžius. Anglų rašytojas ir filosofas Tomas Moras (1478-1535) ir italų dvasininkas bei filosofas Tomazo Kampanela (1568-1639) savo kūriniuose iškėlė tais laikais itin aktualias laisvės, brolybės, socialinio teisingumo idėjas. XVIII amžiuje gyvenęs prancūzų filosofas Žanas Žakas Ruso teigė, kad tik tada, kai susikurs laisva visuomenė, žmonės galės gyventi laisvai ir pasiturimai. Rusijoje vienas socializmo pradininkų buvo rašytojas ir filosofas Aleksandras Gercenas. Dar 1832 metais jis sukūrė pogrindinį savišvietos būrelį ir propagavo A. Sen-Simono, F. Furje bei kitų socializmo pradininkų idėjas. Carinė valdžia jį persekiojo, kalino, trėmė, todėl A. Gercenas išvyko į Prancūziją. Čia leido laikraštį ,,Kolokol“, rašė knygas, su savo bendražygiais Rusijoje bendravo laiškais.

Iki šiol vis dar egzistuoja keli apgaulingi mitai apie socializmą. Pirma, kad socializmas ir komunizmas yra beveik tas pats – tai tarsi sinonimai. Taip nėra, nes komunizmas propaguoja smurtą ir ateizmą, o socializmas pasisako už tolygią humanistinę visuomenę. Kitas mitas, kad socialistinės pertvarkos įdiegiamos prievartos būdu. Čia vėl komunizmas painiojamas su socializmu. Prievartą ir diktatą palaiko komunizmo ideologai, o socializmo korifėjai remia demokratiją, žodžio, minties ir susirinkimų laisvę.

Pasauliui didelę žalą padarė ne pažangios socialistinės idėjos, o brutali komunistinė ideologija, kuri vadovaujasi proletariato diktatūros ir prievartinio ateizmo idėjomis. 1920 metais, vos susikūrus Sovietų Sąjungai, bolševikų lyderiai ir jų talkininkai Vakaruose pradėjo skleisti propagandinius mitus, neva SSRS yra tikras darbininkų rojus. Komunistinės ideologijos mitai pradėjo žlugti jau apie 1930 metus. Prie to daug prisidėjo bolševikų lyderis Levas Trockis. Jo veikla nepatenkintas J. Stalinas L. Trockį ištrėmė į Vidurinę Aziją, o vėliau į užsienį. Šio J. Stalinui oponavusio buvusio bolševikų lyderio veikla daug prisidėjo prie stalininės Sovietų Sąjungos skleidžiamų propagandinių „pasakėlių“ demaskavimo, o jo įkurta socializmo srovė – trockizmas – prisidėjo prie pažangių kairiųjų idėjų plėtros visame pasaulyje. 1929 metais L. Trockis buvo ištremtas iš SSRS ir apsigyveno Turkijai priklausančiose Princų salose. 1933 metais jis išvyko į Prancūziją, o 1935-aisiais persikėlė į Norvegiją. 1936 metais L. Trockis išvyko į Meksiką. Savo knygose ir straipsniuose Levas Trockis teigė, kad Sovietų Sąjungoje nėra socializmo – tik prievartiniu būdu įdiegtas biurokratinis valstybinio kapitalizmo valdymo modelis.

1940 metų rugsėjo mėnesį NKVD pasamdytas smogikas Ch. Merkaderas nužudė L. Trockį jo namuose. Tačiau nepaisant pagrindinio trockizmo ideologo mirties, ši socializmo srovė ir egzistuoja iki šių dienų.

Prancūzija šiuo metu yra stabili ir aukštu pragyvenimo lygiu pasižyminti valstybė. Šalies pažangai daug padėjo kairiųjų idėjų plėtra. Po Antrojo pasaulinio karo kai kurie Prancūzijos socialistai pasisakė prieš Sovietų Sąjungoje įsigalėjusią tironišką komunizmo sistemą. 1948 metais Prancūzijoje įsikuria kairiųjų radikalų grupė ,,Socializmas ar barbarizmas“. Jos steigėjai – K. Kastoriadis, Ž. F. Liotaras, K. Leforas, A. Stinas teigė, kad Sovietų Sąjungoje žmonės yra naikinami ir persekiojami, todėl, jų manymu, pažangūs kairieji neturi ginti SSRS. Šių intelektualų idėjas palaipsniui palaikė vis daugiau įvairių pasaulio šalių socialistų, ypač po to, kai SSSR kariuomenė 1956 metais įsiveržė į Vengriją ir žiauriai numalšino vengrų tautos laisvės siekius.

Šiandienos pasaulyje egzistuoja grupė valstybių, kuriose praktiškai pritaikomi kertiniai socializmo principai – laisvės, lygybės ir socialinio teisingumo idėjos. Tai vadinamosios socialinės valstybės – Skandinavijos šalys (Švedija, Suomija, Danija ir Norvegija), Malta, Olandija, Taivanis, Naujoji Zelandija, Slovėnija, Kosta Rika. Visose šiose valstybėse veikia įtakingos socialistinės partijos ir judėjimai, daug prisidėję prie šių šalių suklestėjimo.

Kokie šių valstybių skiriamieji bruožai? Tai maža korupcija, didelės socialinės garantijos, nedaug skurstančiųjų. Švedijoje žemiau skurdo ribos gyvena tik 4 proc. vietos gyventojų, Danijoje – 5 proc., Maltoje – 7 proc. Švedija, Suomija, Danija, Norvegija ir Naujoji Zelandija pasižymi nedidele korupcija, jos patenka į mažiausiai korumpuotų pasaulio šalių dešimtuką. Švedijoje, Suomijoje, Maltoje ir kitose socialinėse valstybėse jau daugelį metų egzistuoja progresinių mokesčių sistema. Tai socialiai teisinga mokesčių sistema, nes nedaug uždirbantieji moka nedidelius mokesčius, daugiau uždirbantys – kiek didesnius, o tie, kurie gauna labai didelius atlyginimus, moka solidžius mokesčius (Švedijoje labai didelius atlyginimus gaunantys piliečiai moka net 50 proc. mokesčius).

2002 metais miręs kairiųjų pažiūrų ekonomistas Arno Petersas išsamiai nagrinėjo ekonomikos procesus. Jo teigimu, pasaulio ekonomikos raidai labai kenkia vadinamoji chremastika – spekuliacijos ir savitiksliu staigaus pelno siekimu paremta ekonomikos sritis. Būtent chremastikos „rykliai“ daro didelę įtaką stambių ekonominių ir finansinių krizių susiformavimui ir net iš to pasipelno. A. Petersas konkrečiais pavyzdžiais įrodė, kad dauguma valstybių, kuriose dominuoja naftos ir dujų verslas bei ginklų pramonė, dažniausiai yra tironiškos, daugelis tų šalių piliečių gyvena skurdžiai, o lobsta tik valdančiųjų klanai.

Lietuvoje kol kas beveik nėra nei įtakingų socialistinių partijų, nei socialistines idėjas propaguojančių galingų judėjimų. Tiesa, mūsų šalyje veikia kairiąsias idėjas propaguojanti Lietuvos socialdemokratų sąjunga. Ši negausi partija dalyvauja Seimo ir savivaldos tarybų rinkimuose, tačiau jokių didesnių pergalių negali pasiekti, nes jos neremia nei įtakingos oligarchinės žiniasklaidos priemonės, nei stambios viešųjų ryšių kompanijos. 2007 metais mūsų šalyje įsikūrė judėjimas „Naujoji kairė 95“ (NK95). Šis judėjimas propaguoja socialistines idėjas. NK95 branduolį sudaro filosofas A. Bielskis, religijotyrininkė A. Pažėraitė, režisierius E. Koršunovas, ekonomistė J. Bielskienė, žurnalistai K. Pocius, K. Kirtiklis, D. Donauskaitė, kunigas S. Kandratavičius ir kiti žinomi mokslininkai, meno ir kultūros veikėjai.

Socializmas ir komunizmas yra labai skirtingi. Tai galime pamatyti komunistinėse valstybėse – Kinijos Liaudies Respublikoje, Šiaurės Korėjoje, Vietname, Kuboje, Nepale ir kitose šalyse, kuriose socialistai daro didelę įtaką – Švedijoje, Norvegijoje, Maltoje, Slovėnijoje. Komunistai faktiškai sugriovė Šiaurės Korėjos ekonomiką, daugelis šios šalies gyventojų badauja. Komunistai labai pakenkė ir Kubos ekonomikos raidai, be to, šioje šalyje vis dar egzistuoja cenzūra ir nuožmi komunistinė saugumo tarnyba, persekiojanti kitaminčius. Nepale į valdžią prieš kelerius metus atėję komunistai ne tik nepasiekė jokios pažangos, bet gerokai nusmukdė šalies ekonomiką. O socialistinės krypties partijos sėkmingai valdo Norvegiją, Slovėniją, Maltą, Maurikijų ir kai kurias kitas pasaulio valstybes. Tad komunistai brutaliai griauna ekonomiką ir susidorojo su kitaminčiais, o socialistinėmis idėjomis besivadovaujantys politikai kuria pažangią ekonomiką ir skatina demokratiją.

© 2010 „XXI amžius“