Ekvadorą sukrėtė masiniai neramumai

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Rugsėjo 20 dieną Ekvadore prasidėjo masinės demonstracijos, palaipsniui paralyžiavusios šalį.  Sostinėje Kite ir didžiausiame Ekvadoro mieste Gvajakilyje 29 ir 30 dienomis vyko didžiulės demonstracijos, peraugusios į masines riaušes: buvo padeginėjami kioskai, automobiliai, plėšiamos parduotuvės. Šiuos neramumus inicijavo prieš reformas protestuojantys policijos pareigūnai ir jų giminaičiai. Neseniai priimti įstatymai nuo 2011 m. sausio 1 dienos 10 proc. mažinti policijos pareigūnų atlyginimus, be to, kai kuriuose policijos padaliniuose planuojama atleisti dalį pareigūnų. Rugsėjo 30-osios ryte šalies prezidentą Rafaelį Korreą grupė mitinguojančių policininkų užpuolė ir pradėjo spardyti, o vienas iš užpuolikų trenkė kastetu į pilvą. Apsauga prezidentą apgynė. R. Korrea buvo nugabentas į ligoninę, čia jam diagnozuoti pilvo ir kojų sumušimai bei šonkaulių lūžiai. Po dviejų valandų protestuojančių policininkų minia apsupo ligoninę. Protestuotojų lyderiai pareiškė, kad neišleis prezidento iš ligoninės. Po kurio laiko vaduoti prezidento atvyko kariuomenės daliniai – apie 500 kariškių. Jie susirėmė su policijos pareigūnais (susirėmimuose vienas policininkas žuvo, per 20 sužeista. Sužeista ir daugiau kaip 30 kariškių) ir prasiveržė į ligoninę. Kariškiai prezidentą R. Korrea šarvuočiu saugiai nugabeno į rezidenciją.

Socialistas R. Korrea išrinktas Ekvadoro prezidentu 2006 metų lapkričio mėnesį. Rinkimuose jis nugalėjo įtakingą oligarchą A. Naboa, ir savo pareigas pradėjo eiti 2007 metų pradžioje. Ir 2009 m. balandį vykusius prezidento rinkimus laimėjo  R. Korrea.

Šioje Lotynų Amerikos šalyje per pastarąjį dešimtmetį vyko atkaklios politinės batalijos. 2002 m. rugsėjo mėnesį Ekvadoro prezidento rinkimus laimėjo atsargos kariškis pulkininkas Liusijo Gutjeresas. Jis bandė ryžtingai kovoti su korupcija, tačiau susidūrė su nuožmiu korumpuotų politikų ir pareigūnų pasipriešinimu. Galiausiai L. Gutjeresui buvo organizuota apkalta, ir 2005 metų balandžio mėnesį jis nušalintas nuo posto. Prezidento pareigas perėmė nuosakingesnis viceprezidentas L. Palasijo, kuris valdė šalį iki 2007 metų pradžios.

Ekvadore šiuo metu gyvena 15 milijonų gyventojų. 55 proc. gyventojų sudaro metisai, 25 proc. indėnai (dauguma kečujai), 14 proc. baltieji, 5 proc. juodaodžiai – vergų iš Afrikos palikuonys, 1 proc. – išeiviai iš Azijos – daugiausia kinai, japonai ir korėjiečiai. Šalis sunkiai atsigauna po ekonominio nuosmukio, kuris lydi Ekvadorą jau visą dešimtmetį. Per pastaruosius kelerius metus vis mažiau pajamų gaunama iš turizmo sektoriaus. Nuo 2005 metų į Ekvadorą atvykstančių turistų sumažėjo beveik trečdaliu – 29 proc. Ekvadore, skirtingai nei kaimyninėje Peru, silpnai išvystytas žemės ūkis. Iš žemės ūkio produkcijos daugiausia eksportuojami tik bananai ir kakava. Stambiausias bananų ir kakavmedžių plantacijas, kaip ir kelis cukraus fabrikus, valdo turtingiausias Ekvadoro pilietis oligarchas Alvaro Naboa. „Bananų karaliumi“ vadinamas A. Naboa turi didžiulę įtaką šalį, jis kontroliuoja daug žymių politikų ir pareigūnų. Apie 60 proc. šalies biudžeto pajamų sudaro iš naftos verslo gaunamos pajamos. Bet net 45 proc. Ekvadoro piliečių gyvena žemiau skurdo ribos.

Lotynų Amerikos regione jaučiamas vis didesnis atotrūkis tarp turtingiausių valstybių grupės – Urugvajaus, Argentinos, Čilės, Kosta Rikos, besivystančių vidutinio lygio šalių grupės – Peru, Brazilijos, Kolumbijos, Surinamo ir dar kelių valstybių, ir skurdžiausių šalių grupės – Bolivijos, Ekvadoro, Gvatemalos, Nikaragvos ir Hondūro. 1920–1970 metais beveik visas Lotynų Amerikos valstybes valdė elito atstovai. Visos regiono valstybės buvo gana skurdžios. Vienintelė Argentina dar 1930–1935 metais pasiekė santykinai aukštą gerovės lygį, čia jau tuomet susiformavo gausi vidurinioji klasė. Tačiau nuo 1960–1963 metų daugumoje Lotynų Amerikos šalių prasidėjo permainos, į kovą su  oligarchija už demokratiją įsitraukė daug viduriniosios klasės bei skurdžiųjų sluoksnių piliečių, pradėjo kurtis nepriklausomos profsąjungos ir pilietiniai judėjimai. Nuo 1960 metų Urugvajuje pradėjo aktyviai reikštis studentų organizacijos, įvairios profsąjungos ir pilietiniai judėjimai. Susidūrę su represijomis Urugvajaus opozicijos aktyvistai įkūrė partizanų judėjimą „Tupamaros“, šiam judėjimui priklausė apie 100 narių, jų veiklą palaikė daugiau kaip 1000 aktyvių rėmėjų. Nors prieš „Tupamoros“ narius buvo imtasi žiaurių represijų – dalis jų buvo nužudyta, daug judėjimo narių ilgam įkalinti, tačiau jų pastangos nebuvo bevaisės. 1987–1990 metais Urugvajuje prasidėjo demokratizacijos procesai, įkalinti „Tupamaros“ nariai paleisti iš kalėjimų, prasidėjo ryžtinga kova su korupcija ir ekonominės reformos. Šiuo metu Urugvajus neatpažįstamai pasikeitęs. Šalyje skurdo lygis labai sumažėjo, susiformavo gausi vidurinioji klasė. Ši šalis netgi pradėta vadinti „Lotynų Amerikos Šveicarija“. Beje, „Tupamaros“ organizacijai priklausė ir dabartinis Urugvajus prezidentas Ch. Muchika, kovojęs partizanų gretose, vėliau net 14 metų praleidęs kalėjime. Ir kai kuriose kitose Lotynų Amerikos šalyse – Argentinoje, Kosta Rikoje, Suriname pavyko įvykdyti ryžtingas reformas, pažaboti oligarchiją.

Ekvadoro ateitis didele dalimi priklausys nuo to, ar bus imtasi ryžtingų priemonių oligarchijos pažabojimui: ar bus susidorota su šioje šalyje įsigalėjusiais korumpuotais politikais, oligarchais ir latifundijų (stambių žemės valdų, siekiančių 6–20 tūkstančių hektarų) savininkais. Šie išnaudotojai lobsta, o didžioji dalis Ekvadoro gyventojų gyvena kukliai ar skursta. Tokia padėtis ir provokuoja socialinius neramumus, skatina vis didėjančią emigraciją iš Ekvadoro.

© 2010 „XXI amžius“