Laisvė ir demokratija yra esminiai dalykai

Dr. Aldona  Kačerauskienė

Kalba Vengrijos ambasadorius

Apie gyvenimą Vengrijoje pasakoja dr. Vytautas Grinius

Renginio dalyviai prie atminimo lentos

2006 metais, minint Vengrijos revoliucijos 50-ties metų sukaktį, Vilniuje Bazilijonų gatvėje, šalia Aušros Vartų buvo atidengta atminimo lenta su užrašu: „Garbė tiems, kurie parodė vienybę siekti Lietuvos ir Vengrijos nepriklausomybės“.  Kasmet spalio pabaigoje čia susirenka žmonės paminėti didvyriškos vengrų tautos, 1956-aisiais sukilusios prieš sovietinę priespaudą.

Spalio 28-osios rytą čia atvyko Vengrijos ambasados Lietuvoje darbuotojai,  Lietuvos ir Vengrijos bičiulių kultūros draugijos nariai, tremtiniai, Sąjūdžio dalyviai ir tie, kurie prieš 54 metus išėjo į Vilniaus ir Kauno gatves. Į susirinkusius kreipėsi Vengrijos nepaprastasis ir įgaliotas ambasadorius Lietuvoje  Peteris Nosko-Horvathas (Péter Noszkó-Horvath),  įvertindamas ir pagerbdamas tuos, kurie surengė „demonstraciją prieš priespaudos režimą už Lietuvos laisvę ir Vengrijos revoliucijos pergalę“. Paskui ambasadorius kalbėjo apie dabartį: „Kas nors gali paklausti: kas atsitiko mūsų idėjoms, ar laisvė tokia pat svarbi dabar, kai ją turime?  Aš esu tvirtai įsitikinęs, kad laisvė ir demokratija yra esminiai dalykai. Tai kaip gaivus oras: mes jo nepastebime, kol nedingsta. Privalome branginti ir saugoti savo kilnias idėjas. Laisvė yra tokia universali, kad niekas negali jos apriboti savo siauru supratimu. Pritariu Nelsono Mandelos minčiai: „Būti laisvam – tai ne tik išsivaduoti nuo savo pančių, bet gyventi taip, kad gerbtum ir stiprintum kitų laisvę“,  – sakė ambasadorius.

Paskui eiles skaitė aktorius Tomas Vaisieta, o galiausiai renginys persikėlė į Vengrijos ambasadoriaus rezidenciją.  Čia Seimo narė  Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė prisiminė, kaip Vilniuje ir Kaune per demonstracijas žmonės iš spalvotų kaspinų ir skarelių dėliojo mūsų trispalvę, kokios represijos sekė paskui.

Lietuvos ir Vengrijos bičiulių kultūros draugijos pirmininkas ir Vengrijos ambasadoriaus Lietuvoje garbės patarėjas dr. Vytautas Grinius, Vengrijoje gyvenęs net dvidešimt metų, kalbėjo: „Sunkiais permainų metais buvau liudininkas ir tarpininkas, kaip Vengrijos patriotai rengė solidarumo mitingus Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims paremti.  Tuomet man vengrai sakė: „Sužinok, ko reikia Lietuvai, mes padėsime“.  Ir jų parengta humanitarinė siunta  (antibiotikai, insulinas, vienkartiniai švirkštai ir maisto produktai),  kurią atlydėjau į Vilnių, suteikė mums jėgų bei pasitikėjimo.  Ir tai buvo ne vienintelė akcija.  Tais mūsų tautai sunkiais laikais vengrai mums paaukojo  200 tūkst. forintų. Tačiau ar įmanoma pinigais išreikšti tai, kad jie po Sausio 13-osios kruvinų įvykių padėjo trims nukentėjusiems prie televizijos bokšto išgelbėti nuo amputacijos galūnes?  Tai padarė auksines rankas ir didelę patirtį turintis Budapešto traumatologijos instituto chirurgas  Laszlo Kalaszas.

Dar trys TV bokšto gynėjai dėl sužeidimų ir kontuzijos mėnesį gydėsi geriausioje sanatorijoje prie Balatono ežero. Prisiminkime ir Vengrijos diplomatinę paramą, kai stojome į  NATO  ir  Europos Sąjungą. Neužmirškime istorinių paralelių, mūsų abi tautas lydinčių nuo viduramžių, nuo Stepono Batoro, kuris labiausiai nusipelnė  Lietuvai gindamas jos sienas nuo priešų iš Rytų, kuris ėmėsi teisinės reformos ir įkūrė Vilniaus universitetą“.

Dr. V. Grinius labai išgyveno dėl spalio 4 dieną jo antrąją tėvynę ištikusios ekologinės nelaimės, kai į šešias gyvenvietes iš milžiniškos saugyklos plūstelėjo apie milijonas kubinių metrų aliuminio pramonės atliekų. Dr. V. Grinius Lietuvos ir Vengrijos bičiulių kultūros draugijos vardu visus geros valios tautiečius ragino prisijungti prie aukojančiųjų. Jis tiki, vieni tą padarys vedami krikščioniškos atjautos nelaimės ištiktiesiems, kiti, pavyzdžiui, įmonės, turinčios komercinių ryšių su Vengrija, parems vengrus atitinkama suma iš draugiškumo ir solidarumo.

© 2010 „XXI amžius“