Žmogaus teisių kryžkelėje

Vytautas Guliokas

Rusijos Federacijoje greta minimos dvi datos: rugsėjo 30-oji, 1918–1956 metų politinių represijų diena, ir lapkričio 4-oji, susitaikymo ir santarvės diena.  Abi šios datos tarpusavyje turi istorinį ryšį ir primena skaudžią praeitį, kurios pradžia buvo 1917 metų Spalio revoliucija. Iki 1997 metų buvo minima lapkričio 7-oji, o nuo 1998-ųjų – Nacionalinė susitaikymo ir santarvės šventė.  Pervardinti daugelį metų minėtos datos pavadinimą netolygu pakeisti šios didelės šalies gyventojų požiūrį į savo praeities istoriją, tuo labiau kad čia nėra uždrausta Komunistų partijos veikla ir jos atstovų mažuma iki šiol  posėdžiauja Valstybės Dūmoje ir nepraleidžia progos kasmet ruošti savo demonstracijas. Stačiatikių Bažnyčios patriarcho Aleksijaus II bei atskirų visuomenės sluoksnių iniciatyva nuo 2005 metų Susitaikymo ir santarvės šventė švenčiama lapkričio 4 dieną. Istorinis motyvas šios dienos, artimos lapkričio 7,  parinkimui buvo 1612 metų lapkričio 4 diena, kai vadovaujant iš „liaudies kilusiam“ pirkliui Kuzmai Mininui ir Dmitrijui Požerskiui Maskva buvo išlaisvinta nuo lietuvių ir lenkų apgulties.

Rusijoje rugsėjo 30 diena nuo 1991 metų minima kaip 1918–1956 m. politinių represijų aukų atminimo diena. Ši diena buvo parinkta pagal 1974 metais Permės ir Mordovijos lageriuose politinių kalinių pradėtą bado akciją. Nuo tada ši  diena kasmet lageriuose pažymima bado akcijomis. 1989 m. rugsėjo 30 dieną 3000 žmonių gyva grandinė Maskvoje apjuosė KGB būstinę, paskui patraukė Puškino aikštės link ir ten OMON'o buvo išvaikyti. Atskiri visuomenės sluoksniai mano, kad  atminties diena turėtų būti rugsėjo 5-oji, nes būtent šią 1918 metų dieną po pasikėsinimo į Leniną buvo išleistas potvarkis, davęs pradžią neribotam terorui iki 1956-ųjų. Per tą laikotarpį buvusioje SSRS buvo paskelbta  daugiau nei 50 mln. nuosprendžių dėl politinių motyvų, 6,5 milijono gyventojų be teismo ištremti iš gyvenamųjų vietų (vien vokiečių daugiau nei 900 tūkst).

Nors nuo 1956 metų, kai N. Chruščiovas uždarame partijos suvažiavimo posėdyje pirmą kartą prabilo apie masinių represijų mastą ir pasirodė pirmos viešos publikacijos apie GULAG‘o siaubus, praėjo daugiau nei pusšimtis metų, Rusijoje, kur ta pačia žeme iki šiol vaikšto aukos ir nebausti jų budeliai, politinių represijų vertinimai, tuo labiau jų pasmerkimas, neįgijo valstybės svarbos masto. Daug kas Rusijoje teigia, kad vykdant atokių rajonų industrializaciją represijų mastai yra pateisinami. V. Putino prezidentavimo metu buvo sudaryta speciali komisija perrašyti XX amžiaus šalies istoriją, siekiant reabilituoti Staliną. Rugsėjo 30 dieną, skirtą represijų aukų atminimui, gana aktyviai mini Rusijoje veikianti patriotinė-švietėjiška visuomeninė organizacija „Memorialas“.

Šiais metais rugsėjo 30-oji, kaip ir kiekvienais metais, paminėta Maskvoje Lubiankos aikštėje prie paminklinio akmens. Čia nuo 10 iki 22 val. nepertraukiamai buvo vardijamos represuotų asmenų pavardės. Jų sąrašas yra paskelbtas „Atminties knygose“ ir šios organizacijos tinklalapyje www.memo.ru. Šių eilučių autorius, tarp kitų lietuvių pavardžių, surado savo dėdės Broniaus Daukšos, Rešiotų lagerio kalinio, pavardę.

Politinių represijų aukų minėjimai vyksta ir kituose rajonuose.

2009 m. rugsėjo 30 dieną, minint politinių represijų atminimą, prezidentas D. Medvedevas pareiškė, kad jokie šalies ekonominiai pasiekimai negali būti pateisinti, jeigu tai pasiekta nekaltų žmonių kančiomis ir aukomis. Ar galima tikėtis, kad Rusija ir jos gyventojai išgirs rugsėjo 30-osios mitinge prie Solovkų paminklinio akmens Maskvoje išsakytus žinomo teisių gynėjo, buvusio disidento Sergijaus Kovaliovo priekaištus, kad Rusijoje tik  per paskutinius 10 metų buvo sudaryta apie 200 politinių bylų ir buvo reikalauta nutraukti Michailo Chodorkovskio ir Platono Lebedevo bylas, turinčias politinę kilmę.

© 2010 „XXI amžius“