Islamofobijos anatomija

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Šiandien pasaulyje vis labiau plinta islamofobija – viena iš pagrindinių ksenofobijos formų (greta antisemtizmo ir dar kelių smarkiai paplitusių ksenofobijos formų). Islamofobija tampa propagandiniu ginklu totalitarinių režimų, įtakingų slaptųjų ložių ir kai kurių tarptautinių verslo sindikatų rankose. Šios ksenofobijos formos kurstymu suinteresuotos ir kai kurios slaptosios tarnybos, savo ataskaitose prikuriančios daug nebūtų grėsmių, ir taip išsireikalaujančios didžiules sumas iš savo šalių vyriausybių vadinamųjų antiteroristinių programų vykdymui.

Rusijos Šiaurės Kaukazo regione nuolat žudomi islamo dvasininkai – tai akivaizdus  įrodymas, kad okupacinė administracija nuožmiai persekioja islamo pasekėjus. Spalio mėnesį Dagestano Chasavjurto mieste nužudytas imamas Baširas Salacherijevas, tarp vietos gyventojų didelį autoritetą turėjęs islamo dvasininkas, o lapkričio 28 dieną Dagestane, netoli Kizliaro miesto, nužudytas imamas Abdula Abdulminovas. Šio radikalaus islamo dvasininko nemėgo okupacinė valdžia, nes jis nesilankstė prieš vietinius išdavikus, palaikė ryšius su partizanais. Per dvejus metus Šiaurės Kaukaze nužudyti jau devyni islamo dvasininkai.

Žymus Rusijos filosofas G. Džemalis teigia, kad Kremliaus režimas, kurstydamas islamofobiją, faktiškai padarė sau „meškos paslaugą“ – daug Šiaurės Kaukazo gyventojų nori, kad jų respublikos atsiskirtų nuo Rusijos, nors dar prieš keliolika metų čia vyravo kitokios nuotaikos. Tuomet atsiskyrimo siekė tik čečėnų tauta. Čečėnų laisvės siekius paskandinę kraujyje ir pradėję vykdyti planingas islamofobijos kampanijas, Kremlių valdantys saugumiečių klanai perlenkė lazdą. Čečėnų patriotai vadinami banditais, Čečėnijoje, Ingušijoje, Dagestane ir kitose Šiaurės Kaukazo respublikose veikiantys partizanai, kovojantys už savo krašto laisvę, vadinami „Al Queda agentais“, islamo ekstremistais. Tačiau dauguma vietos gyventojų netiki Kremliaus propaganda.

Rusijoje persekiojamos ir kai kurios tarptautiniu mastu pripažintos islamo pasekėjų organizacijos. Viena iš tokių – „Hizbal Tachrir-Al Islami“ – radikali organizacija, pasisakinti už islamo idėjų plitimą. Ji laisvai veikia Prancūzijoje, Vokietijoje  ir kitose Europos šalyse, bet Rusijoje nuo 2004 metų organizacija uždrausta ir veikia tik pogrindyje.

Kokie objektyvūs faktoriai padeda plisti islamofobijai? Prie to daug prisideda ekstremistinių organizacijų veikla. Štai Palestinoje veikiantis „Hamas“ judėjimas tik deklaruoja ginantis palestiniečių interesus – iš tiesų tai karinė ir komercinė organizacija, Palestinoje vykdanti korupciją, užsiimanti prekyba ginklais, benzino kontrabanda, įvairiomis aferomis bei kitokiomis šešėlinio verslo šakomis. Ir kitos islamo ekstremistų organizacijos savo nusikalstama veikla prisideda prie neigiamo islamą išpažįstančių žmonių įvaizdžio formavimo.

Lietuvoje gyvenantys azerai, ingušai, čečėnai ir kitų tautybių islamo pasekėjai nesusiduria su masiniais persekiojimais. Lietuvos žiniasklaidoje masinių islamofobijos apraiškų irgi nėra. Tačiau per pastaruosius šešerius metus įvairiuose laikraščiuose ir interneto portaluose periodiškai vykdomos tam tikros antiislamiškos kampanijos, kai kuriose publikacijose islamo pasekėjai žeminami, siejami su teroristais, ekstremistinėmis organizacijomis arba klaidingai pasisakoma apie islamo tikėjimą, kad neva tai prievartą skatinantis tikėjimas. O tam tikrų persekiojimų islamo pasekėjų atžvilgiu vis dėlto pasitaiko. 2009 m. spalio mėnesį buvo suimta islamo religiją išpažįstanti E. Kusaitė, jos atžvilgiu sufabrikuota baudžiamoji byla. Su persekiojimais susidūrė ir čečėnai Gatajevai, čečėnų kilmės intelektualas V. Jelchojevas.

Islamofobijos kurstymu suinteresuotos šiandienos pasaulyje itin įtakingos jėgos – tai Rusijoje įsigalėjęs fašistinis Kremliaus režimas, komunistinė Kinijos valdžia, kai kurie su įtakingais bankais ir korporacijomis susiję JAV elito sluoksniai. Be to, islamofobijos kurstymu suinteresuotos ir siauros, bet pasaulyje itin įtakingos kastos – kai kurios prekeivių ginklais grupuotės ir iš kelių valstybių kilusių tarptautinių naftos biznio veikėjų karteliai. Kremliaus režimo lyderiams islamofobijos kurstymas labai naudingas – laisvės siekiančius čečėnus ir ingušus vadindami islamo ekstremistais, religiniais fanatikais, jie kraunasi sau politinius dividendus ir vaizduoja save didvyriais, ginančiais šalį nuo visokių „netikėlių“. Komunistinė Kinijos valdžia, skatindama priešiškumą islamo pasekėjams, ne tik nori kelti įtampą tarptautinėje arenoje, bet turi ir vidinių propagandinių motyvų – atsiskyrimo nuo Kinijos siekiančią uigūrų tautą vadindami „islamo ekstremistais“, jie tarsi pateisina prieš uigūrus nuolat vykdomas represijas – masinius uigūrų žudymus ir kalinimus. Didžiulius turtus valdantys ginklų prekeiviai suinteresuoti, kad kiltų daugiau karinių konfliktų ir todėl konfliktus sąmoningai kursto. Šiuo metu labai gerai tokius konfliktus „įžiebti“, prisidengiant „gynyba nuo plėšriųjų islamistų“. Karai daug naftos turinčiuose islamo kraštuose kelia naftos kainas, o tai juk taip naudinga stambiems naftos biznio karteliams. Lietuvoje islamo pasekėjų demonizavimu suinteresuotos siauros, bet įtakingos grupuotės – bylas prieš islamo pasekėjus fabrikavę aukšto rango teisėsaugos pareigūnai, į Lietuvos ekonomiką vis aktyviau investuojančių Turkijos ir Azerbaidžano verslininkų įtakos išsigandę verslo magnatai ir juos remiantys korumpuoti politikai. Tad už islamofobijos kurstymo kyšo ekonominiai ir politiniai interesai. Bandymai atskleisti tikrąjį islamofobijos veidą per įvairias konferencijas ir seminarus duoda tam tikrų rezultatų. Tačiau kai kurios elitinės grupuotės toliau tęsia sau naudingą politiką – užsiima kryptingu islamofobijos propagavimu. Bet islamofobija, kaip ir antisemitizmas ir kitos ksenofobijos formos,  šiandienos pasaulį destruktyviu keliu vedančios ideologijos. Tokių ideologijų apribojimas labai padėtų pasauliui.

© 2010 „XXI amžius“