Kaukazo karo kelias

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Šiaurės Kaukazo regione ir toliau vyksta galingi teroro aktai, ginkluoti susirėmimai tarp už savo tautų laisvę kovojančių partizanų ir Rusijos okupacinės kariuomenės, OMON būrių bei FSB pareigūnų. Sausio 14 dieną Chasavjurto mieste (Dagestanas), prie miesto pakraštyje esančios kavinės sprogus lengvajam automobiliui keturi žmonės žuvo, aštuoni buvo sužeisti. Susprogdintos kavinės savininkas – aukšto rango FSB pareigūno brolis, pagarsėjęs savo ryšiais su Kremliui lojalios oficialios Dagestano valdžios pareigūnais. Naujųjų metų naktį, apie 2 valandą netoli Kizliaro miesto nušautas milicijos majoras. Abu šie įvykiai siejami su partizanų veikla – Dagestano partizanai platina atsišaukimus, kuriuose ragina milicijos pareigūnus netarnauti okupacinei valdžiai ir trauktis iš darbo, nes priešingu atveju su pareigūnais bus elgiamasi kaip su išdavikais. Didesni ar mažesni susišaudymai Dagestane, Čečėnijoje, Ingušijoje ir kitose Šiaurės Kaukazo respublikose vyksta kasdien. Tokios kovos turi gilias istorines šaknis – dar 1830–1863 metais šiame regione virė aršios čečėnų, ingušų, avarų, lezginų bei kitų tautų atstovų kovos su carinės Rusijos kariuomene. Šioms kovoms ilgą laiką vadovavo legendinis vadas Šamilis. Šiuo metu užsitęsęs Šiaurės Kaukazo karas didelei daliai žmonių nekelia susidomėjimo, tačiau jaunos klaipėdietės Eglės Kusaitės istorija nusipelno ypatingo dėmesio. Ji buvo ilgai sekama, vėliau devynis mėnesius kalinama (paleista iš kalėjimo 2010 metų rugpjūčio pradžioje), o šiuo metu jau prasideda uždaras jos teismo procesas, kuriame ji kaltinama terorizmu, nors jokių kaltės įrodymų nėra.

Pastaruoju metu Rusijoje išaiškinti kai kurie garsūs nusikaltimai – tarp jų ir 2009 m. sausio 19 dieną įvykdyti advokato S. Markelovo ir žurnalistės A. Baburovos nužudymai. Skandalinga tai, kad prie šių Rusiją sukrėtusių nužudymų prisidėjo valdančiajai partijai „Vieningoji Rusija“ artimi asmenys. Kai kurie prieš daugelį metų įvykdyti brutalūs nužudymai dar nėra išaiškinti, bet jau paaiškėjo kai kurios skandalingos aplinkybės. Paaiškėjo, kad 1996 metų gruodį įvykdytą Raudonojo Kryžiaus darbuotojų nužudymą organizavo FSB. Tuomet Čečėnijoje netoli atkampaus kaimo buvo nužudyti šeši Raudonojo Kryžiaus darbuotojai – Ispanijos, Norvegijos, Kanados ir Olandijos piliečiai. Apie tai, kad prie šio brutalaus nusikaltimo organizavimo prisidėjo ir FSB, patvirtino į Vakarus pabėgęs buvęs FSB pareigūnas majoras A. Patiomkinas.

Šiuo metu Kaukaze egzistuoja vadinamasis „Kaukazo emyratas“ – faktiškai pogrindinių struktūrų kontroliuojama alternatyvi valdžia, ketinanti Šiaurės Kaukaze sukurti islamistinę valstybę. Į „Kaukazo emyrato“ struktūras įsijungė dalis partizanų vadų, o Kaukazo emyru tapo žymus karo vadas Doku Umarovas. Kaukazo Če Gevara vadinamas D. Umarovas turi nemažą autoritetą, tačiau jis konfliktuoja su kai kuriais jo valdžios nepripažįstančiais karo vadais ir Vakaruose gyvenančiais žymaus čečėnų lyderio A. Zakajevo šalininkais. Kremliui pavaldus Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas prieš savaitę pareiškė: „Žinau, kad jėgos struktūrų pareigūnai ieško šio banditų vado. Ir šios paieškos tęsis tol, kol Umarovas bus pagautas arba likviduotas.“ Beje, 2009 metais R. Kadyrovui buvo suteiktas milicijos generolo laipsnis, o 2010 metų pradžioje – akademiko vardas. Tai sukėlė kai kurių Rusijos milicijos veteranų ir žymių akademikų pasipiktinimą.

Dagestane pasipriešinimas okupantams gerokai aktyvesnis negu Čečėnijoje. Tam yra kelios priežastys. Dagestane gyvena 2,7 milijono žmonių (Čečėnijoje – tik 1,1 milijono), ir tai sudaro prielaidas susiformuoti didesniems partizanų būriams ir jų rezervui. Kita priežastis – Dagestane nėra tokios valdžios vertikalės kaip Čečėnijoje, kurioje įsigalėjo itin žiaurus Kadyrovo režimas. Oficialioji Dagestano valdžia turi nedidelę įtaką kai kuriuose respublikos rajonuose, o kai kurie kalnuose esantys kaimai apskritai nepaklūsta respublikos valdžiai ir gyvena pagal savo įstatymus, juos valdo autoritetingi vietos seniūnai, palaikantys ryšius su partizanų vadais. Dagestano partizanų gretose kovoja čečėnai, ingušai, lezginai, lakai ir kitų tautų patriotai, siekiantys atsikratyti Kremliaus priespaudos. Tiesa, dalis vietos gyventojų yra lojalūs okupacinei administracijai – vieni iš baimės, kiti turi tiesioginių interesų – jie patys dirba šios administracijos struktūrose ar vysto verslą, kuris artimai susijęs su okupacinės valdžios duodamomis licenzijomis, yra Maskvoje ir kituose Rusijos didmiesčiuose gyvenančių įtakingų valdžios pareigūnų bei oligarchų giminaičiai. Iš Dagestano kilę ir kai kurie Maskvoje gyvenantys ypač įtakingi oligarchai, tarp jų ir Rusijos vadovams V. Putinui ir I. Sečinui artimas lezginų kilmės S. Kerimovas, kurio turtas vertinamas 15,5 milijardo dolerių.

2001–2002 metais kariniai veiksmai peržengė Čečėnijos sienas ir nuo tol prasidėjo nuolatiniai susirėmimai tarp partizanų ir federalinės kariuomenės, OMON bei FSB dalinių Ingušijoje, Dagestane, Kabardos Balkarijos respublikose. Ingušijoje itin smarkūs susirėmimai ir gerai organizuoti partizanų reidai vykdavo 2003–2007 metais. 2004 metų birželio mėnesį partizanai užpuolė Ingušijos sostinę Nazranę, užėmė respublikos vidaus reikalų ministerijos pastatą, FSB būstinę ir kelis vyriausybinius pastatus. Buvo nušautas Ingušijos vidaus reikalų ministras A. Kostojevas, du jo pavaduotojai, keli aukšto rango prokurorai – iš viso 67 vidaus reikalų ministerijos, OMON ir FSB pareigūnai bei prokurorai.

Kaukazo karais ir jų įtaka Rusijos politinei bei ekonominei raidai domisi ir įvairių užsienio valstybių istorikai, žurnalistai ir visuomenės veikėjai. Prancūzijos istorikas ir žurnalistas Pjeras Loranas teigia: „Putinui ir jo klanui Kaukazo karai padėjo iškilti į valdžios olimpą ir išlaikyti valdžią. Padėtis jau kitokia nei prezidento B. Jelcino laikais – 1996 metais  pirmasis Čečėnijos karas buvo nutrauktas, tam įtakos turėjo tiek atkaklus čečėnų pasipriešinimas, tiek tai, kad kai kurie Jelcinui artimi valdžios pareigūnai abejojo karo tikslingumu, o vėliau ir atvirai pasisakė už karo veiksmų nutraukimą. Šiuo metu padėtis pasikeitė, nes nuo 2000-ųjų pradėta kurti valdžios vertikalė yra valdoma nuožmaus Putino-Sečino klano ir dar kelių saugumiečių klanų, kuriems jokių abejonių dėl karo nekyla. Šis karas jiems – ir valdžios išlaikymo instrumentas, ir didžiulis pajamų šaltinis“.

Rusiją valdančio Kremliaus režimo vykdoma politika Šiaurės Kaukazo tautų atžvilgiu yra brutali ir bet koks pasipriešinimas žiauriai numalšinamas. Ši brutali politika daug žiauresnė nei XIX amžiuje. Tuo tarpu 2004–2008 metais Lietuvos VSD veikė tarsi Rusijos FSB padalinys. Tačiau ir vėliau VSD veikloje išliko daug neigiamų tendencijų. 2004–2007 metais VSD vadovavęs A. Pocius ir jo pavaduotojas D. Dabašinskas (pastarasis VSD direktoriaus pavaduotoju dirbo iki 2009 m. rugpjūčio) buvo susiję su daugeliu skandalingų istorijų. Jie organizavo ir Lietuvoje gyvenančių politinių pabėgėlių iš Čečėnijos persekiojimą.

2009 metų rudenį E.Kusaitei pateikti kaltinimai labai abejotini. Ką reiškia kaltinimas „ketino daryti nusikaltimus“? Tai tik teorinis pasvarstymas – už tokius „ketinimus“ į kalėjimą galima uždaryti pusę Lietuvos – kai kurie piliečiai smagiai kalbėdamiesi prie alaus bokalo pasako, kad būtų gerai išplėšti kokį seifą su pinigais ar pradėti gabenti kontrabandines cigaretes, dar kiti per konfliktą pagrasina kaimynui ar giminaičiui. Už tokius „ketinimus“ žmones teisti būtų nenormalu – kaip koks polpotininkų režimas. Ir dar vienas svarbus aspektas – Lietuva nuo 1991 metų nuosekliai palaikė čečėnų tautos laisvės siekius. Šie laisvės siekiai buvo paskandinti kraujyje – per keliolika metų nužudyta tūkstančiai čečėnų partizanų, dešimtys tūkstančių taikių Čečėnijos gyventojų, iki pamatų sudeginta dešimtys kaimų. Bėgdami nuo represijų apie 150 tūkstančių čečėnų emigravo iš gimtojo krašto, apsigyveno Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Austrijoje, Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, Jordanijoje, Gruzijoje, Lenkijoje, Lietuvoje ir kituose pasaulio kraštuose. Jei kai kurie Lietuvos piliečiai ir nori prisidėti prie kovos už čečėnų tautos laisvę, tai ar gali būti nuožmiai persekiojami čečėnų partizanams talkinantys mūsų šalies piliečiai? Tokia vasališka taktika – kai aukšto rango Lietuvos prokurorai bei saugumo pareigūnai pataikauja Rusijos FSB veikėjams, yra pragaištinga. Tai naudinga nebent jiems patiems, nes jie už tokius tamsius darbelius gauna judo sidabrinius. Tokių prokurorų ir saugumiečių veikla labai žalinga Lietuvos valstybei, kenkia mūsų šalies nacionaliniam saugumui, žemina Lietuvos vardą tarptautinėje arenoje.

© 2011 „XXI amžius“