Nepaprasta istorija

Richardas J. Durbinas

Ponia Pirmininke Irena Degutiene, ponia Prezidente Dalia Grybauskaite, gerbiamasis Ministre Pirmininke Andriau Kubiliau, Prezidente Vytautai Landsbergi. Jūs esate tas profesorius, kuris sugebėjo rasti reikalingą muziką, kuri įkvėptų Lietuvos nepriklausomybę. Prezidente V. Adamkau, jūs tarnavote Lietuvai ir mano šaliai vienodai. Gerbiamieji parlamento nariai, gerbiamasis kardinole A. J. Bački, aš jau turėjau garbę susitikti su jumis. Taip pat norėčiau pasveikinti Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadorę ponią Anne E. Derse. Man labai malonu matyti ne vieną asmenį čia, šioje salėje. Gerbiamieji svečiai, gerbiamieji žuvusiųjų ir nukentėjusiųjų Sausio 13-ąją dieną artimieji, labai jums ačiū. Man tikrai didelė garbė, kad mane pakvietė čia kalbėti prieš jus, jums. Jūs esate tas didysis susirinkimas, sukviestas šią labai svarbią iškilmingą dieną.

1990 m. vasario mėnesį, kaip parlamento pirmininkas, norėjau atvykti, kad galėčiau stebėti, kaip vyksta istoriniai rinkimai Lietuvoje, bet sovietai nenorėjo duoti man vizos. Todėl aš prisijungiau prie savo kolegų iš Kongreso, ir mes Berlyne laukėme kiekvieną dieną, iš vienos į kitą pusę eidami per griuvusią Berlyno sieną. Ir mes darėme viską, kad galėtume stebėti rinkimus. Pagaliau mums davė leidimą atvykti ir juos stebėti, bet mes atvykome, kai visos rinkimų apylinkės jau buvo uždarytos. Taigi iš tikrųjų mano vizitas buvo labai trumpas. Bet aš niekada nepamiršiu šio vizito, niekada nepamiršiu to istorinio Vilniaus miesto, kuris buvo gyvas savo žmonėmis, kovojusiais už Nepriklausomybę.

Aš taip pat puikiai atsimenu, kaip atrodė šitas pastatas. Jis buvo apkrautas maišais kaip barikadomis, žmonės stovėjo su žvakėmis. Tai yra šventas vaizdas, kurį aš pamačiau.

Man pasakė: žiūrėkite, užeikite į vidų, pažiūrėkite, ką mes jums parodysime. Ir man parodė Lietuvos kovotojų už laisvę arsenalą. Žinote, buvo kokie penki–šeši seni šautuvėliai, nežinau, gal gauti iš kokio medžiotojo, o gal kokio ūkininko.

Vieną sekmadienio ankstyvą rytą, kurį būtų galima pavadinti kruvinuoju sekmadieniu, Maskva atsiuntė karinę mašineriją, kuri siekė palaužti Lietuvos laisvę. Žmonės susirinko tam, kad pasipriešintų. Žinoma, Lietuvos ginklai pasirodė stipresni nei Maskvos, nes žmones vedė tikėjimas, drąsa, šeima ir daina.

Laisvės liepsna švietė Lietuvos žmonėms, pasipriešinusiems okupacijai. Degė laužai. Šviesa buvo išblaškyta ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Estijoje. Šimtai buvo sužeista, bet tų žmonių, kurie žuvo ar buvo sužeisti, auka neatsitiktinė. Niekada gyvenime nepamiršiu to, ką patyriau.

Vakar vakare aš buvau prie Vilniaus televizijos bokšto. Iš tikrųjų buvo šalta, vėjuota, snigo, bet čia buvo šimtai žmonių, daugybė žmonių. Jie dengė visą kalvelę link televizijos bokšto. Aš stebėjau žmones, bokštą. Bokšto nesimatė, nes labai snigo ir buvo daug dūmų. Aš stebėjau, kaip atėjo žmonės su vaikais pažiūrėti į tai, kas atsitiko. Jie visi buvo tam, kad niekada nepamirštų, kas įvyko 1991 m. sausio 13 dieną. Šitą vaizdą aš tikrai nusivešiu į Jungtines Valstijas. Tai yra nepaprasta istorija. Per 20 metų Lietuva padarė neįmanomų dalykų. Jūs džiaugiatės savo laisve. Jūsų šalis demokratiška, jūs pasipriešinote diktatūrai. Jūs turite įstatymų viršenybę ir Lietuvoje dabar demokratija. Lietuva dabar pirmininkauja ESBO, jūs esate visavertė ir visateisė Europos Sąjungos ir Jungtinių Tautų narė.

Dar daugiau. Lietuva palaiko stabilumą ir taiką ne tik čia, bet ir visame pasaulyje. Jūs esate Bosnijoje, Kosove, Gruzijoje ir Irake. Aš atsimenu, kai jūs kreipėtės į mane kaip į Kongreso narį, ir sakėte, kad mes norėtume, kad iš Lietuvos būtų išvesta sovietų kariuomenė. Mes jums padėjome. Jūs pasakėte, kad jums reikia padėti. Jūs pasakėte, kad jūs norite būti NATO nariais. Gerai. Jūs pasakėte, kad jūs norite, kad jokia Rusija ar joks kitas agresorius niekada negalėtų jūsų sutrypti, ir mes jums padėjome. Aš atsimenu, kokia buvo jūsų kariuomenė tomis pirmomis nepriklausomybės dienomis, o dabar jūsų kariuomenė labai išaugo.

Lietuva dabar yra NATO narė. Jūs būdami tik nariai tų organizacijų padarėte daug daugiau negu didelės šalys todėl, kad jūs tikrai dalyvaujate drąsiai ir ryžtingai. Ir tai yra pastebėta ir Jungtinėse Valstijose, ir visame pasaulyje. Lietuvos kariai kovoja su Amerikos kareiviais, ir mes visi esame šito didelio parlamento, šitos didelės jėgos saugumo pajėgų dalis. Ir Goro provincijoje Afganistane mes taip pat kartu. Aš žinau, kiek daug iššūkių ir sunkumų jūs patiriate, bet darote daug daugiau negu didelės valstybės. Taigi jūsų indėlis Goro provincijoje yra didžiulis. Aš manau, mes, kaip Aljansas, galime užtikrinti stabilumą. Jūs su kitomis NATO tautomis kovojate už laisvę. Ir jeigu jūs dar kreipsitės į mus pagalbos, mes esame ir būsime pasirengę jums padėti. Mes norime būti tikri, kad Baltijos nepriklausomybė būtų tvirta. Mes norime, kad Sausio 13-oji niekada daugiau nesikartotų.

Iš tikrųjų baikime kalbėti apie Molotovą ir Ribentropą. Atmeskime šiuos dalykus, užmirškime juos. Žinote, aš labai gerai atsimenu, kaip Čikagoje, beje, ten žiemą irgi būna labai šalta, buvome susitikę, irgi buvo šalta – ne taip kaip čia.

Žinote, mes irgi sakėme kalbas, mes kalbėjome apie tas šalis, kurios yra pavergtos Sovietų Sąjungos. Ir mes buvome tikri, kad padarysime viską, ką galime, kad tos šalys ir tautos taptų laisvos. Mes padėjome jums atsikratyti sovietų okupacijos jungo. Mes remiame Lietuvos tikslą ir norime, kad Lietuva būtų energetiškai nepriklausoma, kad galėtų turėti ir branduolinės energijos taikos ateitį. Mes sustiprinsime dar labiau savo ryšius, grįsdami abipuse nauda ir pasitikėjimu. Mes būtinai konstruktyviai kovosime su visais priešais. Visos šalys, didelės ir mažos, turi teisę būti laisvos. Jungtinės Valstijos niekada nepateisins tokio dalyko, kad didžioji valstybė galėtų dominuoti arba palaikyti mažesnę valstybę savo šešėlyje. Kiekviena tauta turi teisę spręsti savo likimą.

Lietuva šiuos metus paskelbė Holokausto aukų atminimo metais. Aš dėkoju ponui V. Adamkui, Lietuvos Prezidentei ir kitiems Lietuvos vadovams už tai.

Taip pat labai norėčiau kreiptis į tuos, kurie susirinko čia iš Kauno,  Vilniaus. Jūs kalbėjote, pone, apie tai, kaip jūsų tėvas įkvėpė jus. Ir, ko gero, įkvėpė net ir tokiam pavojingam žingsniui, bet jūsų brolis pasiaukojo Lietuvos nepriklausomybei. Tokių šeimų yra daug Lietuvoje. Yra tokių šeimų ir žmonių, kurių pavardės niekada nepasirodo laikraščių puslapiuose, bet jie – vieni daugiau, kiti mažiau – prisideda prie Lietuvos gerovės.

Mano mama gimė Jurbarke prieš 100 metų – 1911 metais. Mano senelė, pasiėmusi tris vaikus, išvyko į Jungtines Valstijas. Nesuprantu, kaip galėjo viena moteris su trimis vaikais patekti į Jungtines Valstijas. Mano mamai Onai Kutkaitei tada buvo tik dveji metai. Tiesą sakant, nedaug žinau apie jų kelionę į Jungtines Valstijas. Tik šeimoje pasakojama (o mūsų šeimoje dažnai apie tai kalbama), kad mano senelės bagaže buvo šita maža knygelė. Tai maldaknygė, atspausdinta 1863 metais. Jūs žinote, tai laikas, kai Lietuvoje buvo uždrausta lietuviška spauda. Mano senelė buvo nuostabi moteris. Ji išlaikė maldaknygę, įsidėjo ją į rankinę ir atsivežė į Jungtines Amerikos Valstijas. Daugiau kaip šimtą metų šeima išsaugojo šią maldaknygę. Lietuvoje per tą laiką buvo ir vokiečių, ir sovietų okupacijos. Šiandien savo mamos vardu, šeimos vardu noriu pasakyti, kad atvežu šią maldaknygę į gimtinę. Lenkiu galvą prieš Sausio 13-osios aukas. Didžiuojuosi V. Landsbergiu, kurio drąsa ir kitų žmonių drąsa pasipriešino tironijos grėsmei. Ir tik tikėjimas, tik tikėjimo laisvė bei žodžio laisvė, taip pat laisvi ir teisingi rinkimai leidžia dabar mums kalbėti apie laisvą Lietuvą, apie laisvą Lietuvą dabar ir visada. Tegu šeimos niekada nedūžta, tebūna pašlovinti tie, kurie kovojo už Lietuvą. Būkime kartu, kovokime kartu už tas vertybes, už kurias sudėjo galvas Laisvės gynėjai. Tegyvuoja Lietuva.

Lietuvių kilmės JAV senatoriaus kalba, pasakyta Seime Sausio 13-osios iškilmingame minėjime  „Mūšis už Tautų laisvę“

© 2011 „XXI amžius“