Niekada nepamirškime laisvės gynėjų

Jonas Baldvinas HannibalssonAS

Ponia Pirmininke, ponia Prezidente, gerbiamasis Ministre Pirmininke, pone V. Landsbergi, gerbiamieji Seimo nariai, Laisvės gynėjai, Ekscelencijos, ponai ir ponios.

Dažnai mes girdime apie didinguosius šiame pasaulyje, kalbame, kaip jie prisideda prie mūsų Europos laisvės, lygybės, solidarumo, demokratijos. Nacionalinis pasididžiavimas, tautų apsisprendimas, teisingumas, įstatymo viršenybė – tai retorika, kuri neabejotinai aptemdo aiškumą ir labai dažnai žmogaus gyvenime tokie dalykai tampa nebeaiškūs, reikia kovoti, kad šie dalykai išryškėtų. Iš tikrųjų tai, kas dabar vadinama bendromis žmogaus teisėmis, vargu ar gali būti pasiekta be drąsos. Idealai, kuriuos aš paminėjau, yra didūs, bet sunkiai pasiekiami.

Šiandien susirinkome tam, kad galėtume prisiminti, atrodo, paprastus gyvenimo faktus, kad galėtume pagerbti tuos drąsius žmones, kurie prieš dvidešimt metų paaukojo savo gyvenimus tam, kad jūs galėtumėte gyventi laisvi. Prisiminkime juos. Kai didieji, galingieji Maskvoje nutarė užgniaužti jūsų nepriklausomą jauną valstybę ir atvežė čia tankus, jūs buvote drąsūs – pasipriešinote stovėdami prieš tankus beginkliai. Kai tankai ėmė riedėti televizijos bokšto link, kad galėtų palaužti jūsų žodžio laisvę, laisvės gynėjai stojo prieš juos. Jie buvo ginkluoti tik savo drąsa ir įsitikinimu, kai tankai važiavo toliau, jūs buvote tvirti, jūs turėjote gyvybę pulsuojančius laisvės gynėjų kūnus. Ir visi neabejotinai galvojo tik vieną dalyką: neduosime jiems kelio. Tada ir tankai ėmė abejoti, nes jie sumenko prieš neginkluotų žmonių galią. Tai didi istorijos valanda, tiesos ir teisybės valanda, kai teisybė laimi prieš galią. Taigi niekada nepamirškime, kad tie drąsūs žmonės sumokėjo didžią kainą už jūsų gyvybes ir laisvę. Nuo tos dienos jūs skolingi jiems. Jie savo auka leidžia jums daryti tai, ką jūs dabar galite daryti. Jūs buvote tremiami, jūs patyrėte savo kultūrinio paveldo niokojimą ir vis dėlto jūmyse ir toliau liko gyva ugnelė. Niekada neleiskite užgesti ugnelei, jūs galite padaryti viską, kad galėtumėte toliau užtikrinti savo sunkiai iškovotą laisvę – jūs turite ją perduoti ateinančioms kartoms.

Jūs taip pat turite užtikrinti, kad laisva Lietuva bus su silpnaisiais, su skriaudžiamais ir jūs turite atvirai pasisakyti prieš aroganciją, prieš galią, net jeigu kiti neišdrįsta pasisakyti. Materialinė gerovė, kurią sukuria jūsų žmonės, turi būti lygiai padalinta, kad galimybės ir teisingumas būtų užtikrintas nepriklausomai nuo socialinio ar ekonominio statuso. Taip jūs dar labiau sutvirtinsite savo laisvę ir  įsivyraus tai, kas vadinama laime. Jūs Lietuvoje turite sukurti tokią visuomenę, kurioje būtų garantuojama, kad ir sergantieji, ir seni, ir neįgalieji būtų prižiūrėti, kad visi dalyvautų valstybės gyvenime, kad visi galėtų taip pat džiaugtis galimybe dalyvauti ir būti pakankamai reikšmingi. Aš manau, tai yra būtina tam, kad galėtume pateisinti aukas, sudėtas Sausio 13-ąją.

Gerbiamieji, dabar norėčiau tarti porą padėkos žodžių. Kai prezidentas V. Landsbergis paskambino užsienio reikalų ministrams iš kaimyninių demokratinių šalių prieš 20 metų ir pakvietė atvykti į Vilnių, prašė, kad mes parodytume savo solidarumą su Lietuva. Aš buvau laimingas ir neabejodamas taip ir padariau. Atsimenu, kaip laikėmės visi už rankų, kaip dainavome. Atsimenu ryžtą žmonių akyse, tautos žmonių, kurie niekada nepasiduos, kad ir kas būtų. Tai buvo pamoka, kurią išmokau, kurią visada prisiminsiu ir už kurią esu labai dėkingas.

Buvusio Islandijos parlamento nario, finansų ir užsienio reikalų ministro kalba, pasakyta Seime Sausio 13-osios iškilmingame minėjime  „Mūšis už Tautų laisvę“

© 2011 „XXI amžius“