Pasaulį apraizgė sąmokslo teorijų gijos

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Šiandien pasaulyje didžiausią įtaką turi kelios valstybės – JAV, Rusija, Kinija, Indija, Didžioji Britanija, Prancūzija ir keli tarptautiniai blokai – pirmiausia NATO, Europos Sąjunga ir glaudžiais ryšiais susiję vadinamosios „blogio ašies“ šalys – Rusija, Baltarusija, Sirija ir Šiaurės Korėja. Tačiau pasaulio likimą lemia ir galingas korporacijas valdantys milijardieriai bei platus slaptų organizacijų tinklas. Šioms slaptoms organizacijoms priklauso korporacijų savininkai, įtakingi politikai, bankininkai, slaptųjų tarnybų pareigūnai. Turėdami didelę finansinę galią ir valdžios svertus bei disponuodami informacija slaptų organizacijų lyderiai daro didžiulę įtaką pasaulio politinei ir ekonominei raidai, daro poveikį žiniasklaidai. Nenuostabu, kad pasaulyje smarkiai plinta įvairios sąmokslo teorijos. Dalis jų yra pagrįstos (apie slaptų nusikalstamų organizacijų keliamą grėsmę), kitos – gana realios prielaidos apie „farmacininkų sąmokslą“ (stambiausių pasaulio farmacijos korporacijų kartelinius susitarimus ir jų įtaką politikams bei valdžios pareigūnams). Tačiau dalis sąmokslo teorijų – tokių kaip „pasaulinis žydų sąmokslas“ ir kai kurios kitos viso labo tėra manipuliacijos, skirtos žmonių klaidinimui. Lietuvoje daug kalbama apie KGB struktūrų įtaką politiniams ir ekonominiams procesams. Tai pagrįsta teorija, nes KGB kadriniai darbuotojai, agentai ir rezervistai daro didžiulę įtaką Lietuvos verslui ir politikai.

Viena iš Artimųjų Rytų regione egzistuojančių sąmokslų teorijų – tai mitas apie vadinamąjį „armėnų sąmokslą“. Daug armėnų gyvena Irane, Libane, Sirijoje, Jordanijoje, tarp jų yra nemažai verslininkų, valdančių gamyklas, prekybos įmones, restoranus, parduotuvių tinklus. Daug armėnų pasižymi ir kitose srityse – yra žymūs muzikai, sportininkai, mokslo ir kultūros veikėjai. Tai kelia kai kurių ekstremistinių grupuočių pasipiktinimą, todėl yra specialiai kurstomi prieš armėnus nukreipti gandai, pasirodo priešiški straipsniai, kuriuose armėnai vadinami apgavikais, niekinga ir į nusikaltimus linkusia tauta. Armėnai skaudžiai išgyvena tokius propagandinius išpuolius. Tautos sąmonėje dar neišblėso 1915–1918 metais Osmanų imperijoje vykęs žiaurus armėnų genocidas, kurio metu buvo išžudyta apie 1,5 milijono armėnų.

Kinijos įtaka juntama visame pasaulyje, todėl pagrįstai nuogąstaujama dėl vis labiau plintančio kiniškų prekių antplūdžio, grėsmę kelia ir daugelyje pasaulio kraštų veikiančios kinų triados (kinų mafijos klanai). Tai realios grėsmės. Tačiau tenka pripažinti, kad tos grėsmės kartais pervertinamos. Štai Tailande, Laose, Kambodžoje, Malaizijoje ir kitose Pietų Azijos šalyse, kuriose gyvena gausios kinų diasporos, vis dažniau kalbama apie tariamą „kinų sąmokslą“. Tikra kinų grėsmė kyla tik kai kuriuose Rusijos Tolimųjų Rytų ir Sibiro regionuose, kur apsigyvenę apie pusantro milijono kinų į savo rankas perėmė vietos verslą, kur susiformavo ištisi kinų kaimai ir didžiuliai kinų kvartalai. Kai kuriuose Sibiro regionuose itin aktyviai veikia ir kinų triados. Tačiau Rusiją valdančiam Kremliaus režimui ši grėsmė nerūpi. Galima daryti prielaidas, kad Kremlius yra sudaręs sandėrius su komunistine Kinijos valdžia dėl to, kad nedarys didesnių kliūčių kinų apsigyvenimui Sibire, o Kinija savo ruožtu su Rusija sudarė stambius energetinius sandėrius.

XX amžiuje ir XXI a. pradžioje dažnai kurstomos aistros dėl vadinamojo „pasaulinio žydų sąmokslo“. Šį sąmokslą kursto žinomas publicistas Grigorijus Klimovas. Šis spalvingos biografijos rašytojas ir žurnalistas 1945–1948 metais dirbo sovietinės karinės administracijos Vokietijoje vertėju, vėliau pabėgo, gavo prieglobstį JAV. 1949–1951 metais dirbo Centrinės žvalgybos valdybos slaptu agentu, o 1951–1955 metais užėmė JAV rusų kalba leisto žurnalo „Laisvė“ redaktoriaus pareigas. Vėliau persiėmė antisemitinėmis pažiūromis, suformulavo net kai kurias savitas teorijas, pavyzdžiui, „degeneratologija“. Ši teorija teigia, kad pasaulio politikos, mokslo ir kultūros elite yra labai daug psichiškai nesveikų asmenų. Tik G. Klimovas čia viską suvelia į vieną krūvą ir greta mini ir JAV įkūrėjus, ir Karlas Marksą, ir Hitlerį, ir Staliną, ir Einšteiną, ir Salvadorą Dali. G. Klimovo knygose greta kai kurių įdomių faktų ir išvadų pateikiama daugybė iškreiptos informacijos ir į viską žvelgiama pro antisemitizmo prizmę.

Ir Rusijoje toliau kurstoma propagandinė kampanija, kad Rusiją neva griauna žydai. Šie antisemitiniai paskviliai itin aktyviai kurstomi pastarąjį dešimtmetį – nuo 2000 metų. Štai 2010 metais Kremliaus propagandos asai ir su jais susiję žurnalistai bei publicistai savo straipsniuose, knygose ir pasisakymuose radijo ir televizijos laidose nuolat teigia, kad Rusijos opozicijos veiklą koordinuoja žydai ir žydų valdomos organizacijos iš Vakarų.

Minimos žydų kilmės opozicijos politikų B. Nemcovo, G. Kasparovo, kalėjime nuo 2003 metų kalinčio verslo magnato M. Chodorkovskio ir žymios žurnalistės N. Boltianskajos pavardės. Bet pažvelgus į valdančiųjų gretas, jose regime daug žydų kilmės asmenų: tai ir buvęs premjeras, dabartinis užsienio žvalgybos tarnybos vadovas M. Fradkovas, ir Kremliaus diplomatijos asas, įtakingas ideologas D. Rogozinas, jo giminaitis, „Kremliaus magu“ vadinamas KGB generolas G. Rogozinas, ir artimas I. Sečino bendražygis, žinomas politikas bei verslo magnatas B. Špigelis. Tad tokia sąmokslo teorija byra kaip kortų namelis – ji pastatyta ant labai netvirtų pamatų.

Specialus antisemitizmo, islamofobijos bei kitų ksenofobijos krypčių kurstymas – tai sąmoningai destruktyvių slaptųjų organizacijų vykdoma veikla, siekiant pasaulyje sukelti chaosą ir sumaištį. N. Hagerio knygoje „Sindikatas“ rašoma: „Gyvename svarbiu istorijos periodu. Pastaruoju metu vyksta tikras globalios demokratijos ir globalizmo, siekiančio įtvirtinti Pasaulinės vyriausybės valdymą, susikirtimas. Globali demokratija savo ištakomis siekia politinį universalizmą. O universalizmas žvelgia į žmoniją, į kultūros bei civilizacijos vystymąsi per dvasinę ir metafizinę prizmę. Globalizmas nutolsta nuo tikrų dvasinių vertybių ir iš esmės remiasi tik geografinėmis ir geopolitinėmis kategorijomis. Prieš mus egzistuoja pasirinkimas: dvi naujos pasaulio tvarkos – viena jų susijusi su Liuciferiu, kita – su Kristumi. Globalizmas faktiškai remiasi Liuciferio primestais dėsniais – laukiniu liberalizmu, ciniškų sandėrių politika, kvazireliginių ir okultinių dvasinių krypčių plitimu. Tuo tarpu kita pasaulio tvarka siejasi su Kristaus dėsniais – klasikine demokratija, atsakinga ir nuosaikia politika, tradicinių abraomiškų religijų – krikščionybės, islamo ir judaizmo dominavimu“.

Svarstymuose apie sąmokslų grėsmes persipina tikri dalykai ir prasimanymai. Kai kurios temos sąmoningai stumiamos į antrą planą. Štai retai minima, kokias grėsmes kelia vis labiau plintančios antikristinės tendencijos: kad akivaizdžiai žeminamos krikščioniškos vertybės, o pasaulyje vis didėja totalitarinių sektų – munistų, scientologų, Visariono bažnyčios ir kai kurių kitų daugiau komercinių nei religinių organizacijų įtaka. O melagingų kūrinių – tokių kaip D. Brauno „Da Vinčio kodas“ populiarumas rodo, kad bulvarinė „akropolių kultūra“ jau giliai įleido šaknis. Faktiškai kurstoma christianofobija – kryptinga antikrikščioniška propaganda, siekiant pakirsti krikščionybės šaknis. Korporacijų, stambių mafijos sindikatų ir kai kurias pasaulio šalis valdančių tironiškų režimų interesai dažnai sutampa. Juos sieja verslo interesai, jie dalijasi įtakos zonomis ir finansinių srautų kontrole. Korporacijos, mafijos klanai ir tironiškų valstybių valdžios viršūnėje esančios grupuotės artimai bendradarbiauja tarpusavyje. Keliuose Rusijos Tolimųjų Rytų regionuose įsigalėjęs galingas kriminalinis „Obščiak“ klanas iš esmės kontroliuoja tiek vietos valdžią, tiek oficialų verslą, tiek prekybą narkotikais, cigarečių kontrabandą bei kitas kriminalinio verslo šakas. 2010 metų vasarą kai kuriuose Rusijos laikraščiuose pasirodė informacija apie įtakingų Rusijos valdžios veikėjų ir Rusijos pietuose įtakingo kriminalinio lyderio J. Kudriavcevo (Admirolo) ryšius. Rusijos vadovai V. Putinas ir I. Sečinas bei jų verslo partneris G. Timčenka (jie trise valdo labai pelningą naftos bendrovę „Gunvor“) palaiko itin artimus ryšius su Šveicarijoje gyvenančiu amerikiečių kilmės milijardieriumi M. Riču ir jo valdoma korporacija „Glencor“. M. Ričas yra galingo tarptautinio nusikaltėlių sindikato vadeiva. 1984 metais, kai dėl stambių finansinių aferų buvo išduotas jo arešto orderis, M. Ričas pabėgo iš JAV. JAV teisėsauga paiešką nutraukė tik 2000 metais, beje, labai paslaptingomis aplinkybėmis. Įdomu pastebėti, kad vienas iš pagrindinių Kazachstano valdančiųjų klanų palaiko artimus ryšius su M. Riču. Šveicarijoje gyvenantis milijardierius palaiko artimus ryšius ir su Prancūzijoje ilgai narplioto ginklų prekybos skandalo „Angolageito“ herojais – buvusiu Prancūzijos vidaus reikalų ministru Š. Paskua ir prieštaringos reputacijos Izraelio verslininku A. Gaidamaku.

Kadaise mitologizuotas politinis pasaulio skirstymas į Rytus ir Vakarus jau galutinai nugrimzdo į praeities miglas. Rytų šalyse – Rusijoje, Ukrainoje, Kazachstane ir kai kuriose kitose valstybėse įsigalėjo žiaurūs ir tironiški režimai. Bet ir Vakarų idealizavimas nėra priimtinas reiškinys, nes kai kuriuose Vakarų kraštuose labai sparčiai plinta „mirties kultūra“, o kai kurių demokratinių valstybių lyderiai glaudžiai bendradarbiauja su Rytų šalis valdančių tironiškų režimų lyderiais. Rusijos vadovas V. Putinas palaiko artimus ryšius su Prancūzijos prezidentu Nikolia Sarkozy ir Italijos premjeru Silvijo Berluskoniu. Visi trys valstybių lyderiai jau daugelį metų susiję su galingais šešėliniais klanais ir turi daug bendrų interesų. V. Putinas – buvęs KGB pulkininkas, nuo 1991 metų įsijungęs į Piterio čekistų klano veiklą. Šis klanas nuo 2000 metų įsigalėjo Rusijos valdžios viršūnėje. Jam priklauso ir artimiausi Putino parankiniai – I. Sečinas, S. Naryškinas, Lietuvoje pagarsėjęs KGB generolas V. Jakuninas, G. Timčenka ir kiti KGB veikėjai. S. Berluskonis priklauso daug metų Italijoje veikusiai slaptai P-2 ložei. Ši ložė 1981 metais buvo demaskuota, dalis jos narių buvo nuteisti ar pabėgo, ložė išardyta. Tačiau pastaruoju metu manoma, kad ši ložė atnaujino savo veiklą, net sukurtas naujas terminas – „naujoji ložė P-2“. Prancūzijos prezidentas N. Sarkozy irgi priklauso įtakingai slaptai organizacijai. Slaptos nusikalstamos organizacijos turi didžiulę įtaką Italijoje ir Prancūzijoje, jos artimai susiję su Rusijos mafija – tiek vadinamaisiais „patriotų“ klanais (įtakingų saugumiečių grupuotėmis), tiek su šioje šalyje didelę įtaką turinčiais galingais kriminaliniais klanais (asociacija „XXI vek“, Solncevo gauja, Izmailovo gauja, Mogilevičiaus kriminaliniu sindikatu). Italijoje greta vietinių mafijos šakų (kamoros, koza nostros, ndrangeta, sacra carona unitos ir stidos) egzistuoja ir su mafija artimai susijusios, bet daugiau užkulisiuose veikiančios slaptosios draugijos. Pastaruoju metu vis garsiau teigiama, kad N. Sarkozy ir jo bendražygis Š. Paskua palaikė glaudžius ryšius su korsikiečių mafija, veikiančia ne tik Korsikoje ir įvairiuose žemyninės Prancūzijos regionuose, bet ir Belgijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir net už Atlanto –Kanadoje bei Argentinoje. Su N. Sarkozy veikia politikos veteranas Šarlis Paskua, bankininkas Fransua Perolis, prezidento patarėjas Žanas Davidas Levitas ir buvęs slaptųjų tarnybų pareigūnas Alanas Baueris. Nenuostabu, kad šios siauros grupės priimami sprendimai labai prieštaringi – tai pasakytina tiek apie Prancūzijos vidaus politiką (2010 rudenį patvirtintas kategoriškas sprendimas dėl pensinio amžiaus ilginimo), tiek apie užsienio politiką (sprendimas dėl itin galingų „Mistral“ karo laivų pardavimo Rusijai).

Slaptoms nusikalstamoms organizacijoms priklausantis elitas iš esmės vadovaujasi P-2 ložės pagrindiniais šūkiais: „Skaldyk ir valdyk. Siek kuo didesnes galios, kad galėtum diktuoti. Ugdyk iškrypimus, kad galėtum kontroliuoti. Žudyk, kad įtvirtintum valdžią“. Slaptos nusikalstamos organizacijos iš esmės skiriasi nuo teigiamų slaptų organizacijų – tokių kaip kadaise Lietuvoje veikusi Filomatų ir filaretų draugija, kaip už Italijos išlaisvinimą ir suvienijimą XIX amžiuje kovoję karbonarai ar prieš Urugvajuje klestėjusią oligarchiją XX amžiaus antroje pusėje kovojusi „Tupamaros“ organizacija.

Slaptų nusikalstamų organizacijų gretose esantis kriminalizuotas elitas įtvirtina kleptokratiją – nusikalstamą santvarką, kai valdžioje įsigali oligarchai, korumpuoti politikai ir nusikaltėlių pasaulio viršūnės. Įsigalėjus kleptokratijai, daugumos piliečių interesai ignoruojami, paminamos žmogaus teisės, klesti korupcija ir išnaudojimas. Pasaulinės kleptokratijos architektai kursto ir antikrikščioniškas nuotaikas. Skleidžiami įvairūs prasimanymai apie Katalikų Bažnyčios lyderius, abejojama tikėjimo vertybėmis. Ko tuo siekiama? Tai daroma tam, kad būtų sujauktos vertybės ir būtų užvaldyta didesnė visuomenės dalis. Destruktyvios slaptosios draugijos kuria planus, kaip užvaldyti pasaulį. Tai tikrasis sąmokslas prieš pasaulį. Keli tūkstančiai labai įtakingų asmenų siekia primesti visam pasauliui nuožmaus monopolinio kapitalizmo tironiją, primesti netikras vertybes – pigių pramogų kultą, įvairias pseudoreligines idėjas, paremtas okultinėmis ir pseudomokslinėmis teorijomis. Jie siekia toliau vykdyti kruviną ginklų prekybos verslą, plėsti farmacijos verslą, vykdyti didžiules aferas, vystyti korupciją ir spekuliuoti vertybiniais popieriais. Tam, kad įsigalėtų, slaptos nusikalstamos organizacijos skleidžia „mirties kultūrą“ – skatina alkoholizmo, narkomanijos ir pedofilijos plitimą, lošimų kultą, pragaištingą smurtinių kompiuterinių žaidimų ir destruktyvios satanistinės muzikos plitimą. Tokios muzikinės grupės, kaip skandalingai pagarsėjusi satanistinė suomių grupė „Lordi“, skatina smurto ir neapykantos kultą (prieš porą metų po vieno šios grupės koncerto Suomijos provincijoje vietos jaunimas nuniokojo kapines ir padegė bažnyčią. Tokio atvejo čia niekada nėra buvę). Ir Lietuvoje jau keleri metai rengiami satanistinės muzikos festivaliai „Velnio akmuo“. Šis Anykščių rajone vykstantis renginys sukelia didelį tikinčiųjų ir dvasininkų pasipiktinimą, tačiau niekas jo neuždraudžia. Didelį pavojų kelia vis labiau besiplečianti farmacijos pramonė, vystomos didžiulės reklaminės kampanijos, vis daugiau žmonių tampa šios kampanijos aukomis – be ypatingos priežasties naudoja vaistus, plinta toksikomanija (liguista priklausomybė nuo vaistų).

 Dar 2000 metais Lietuvoje savo įtaką pradėjo plėsti galinga slapta nusikalstama organizacija – „valstybininkų“ klanas. Jau 2004–2006 metais šis klanas įsigalėjo ir užvaldė svarbiausias valdžios institucijas. Greta iš KGB gretų iškilusių „valstybininkų“ veikė ir kitos slaptos organizacijos – BBL klanas ir dar kelios galingos slaptos organizacijos. Lyginant su didžiosiose pasaulio valstybėse veikiančiais šešėliniais klanais, mūsiškės organizacijos daug menkesnės tiek savo įtaka, tiek ir narių skaičiumi. Tačiau šios slaptos organizacijos iš esmės valdo Lietuvą, bendradarbiauja su visame pasaulyje didelę įtaką turinčiais klanais – pirmiausia V. Putino ir I. Sečino vadovaujamu Piterio čekistų klanu, su Ukrainoje veikiančiu Donecko klanu (jam priklauso ir dabartinis Ukrainos prezidentas V. Janukovyčius ir vienas  pagrindinių Ukrainos mafijos lyderių R. Achmetovas), su įtakingais kamoros ir koza nostros susivienijimais.

Mūsų krašte neprigyja žymiosios sąmokslų teorijos, tačiau dalis Lietuvos piliečių vis tiek skleidžia gandus apie „pasaulinį žydų sąmokslą“, kursto islamofobines nuotaikas, nors tikrą grėsmę Lietuvoje kelia įsigalėjusios įtakingos slaptosios organizacijos ir jų narių bei jų verslo partnerių iš užsienio valdomos galingos korporacijos. Jau būtų metas pažvelgti tiesai į akis – juk Lietuvoje įsigalėję slaptos mafijinės struktūros sukūrė kleptokratinę santvarką, mūsų šalis pagal ekonominius rodiklius ir korupcijos lygį gerokai atsilieka nuo kai kurių kaimyninių valstybių, o skurdas nenumaldomai plinta. Tik ryžtingos permainos gali padėti išsivaduoti iš pragaištingo priespaudos liūno. Gruzija 2003 metais atsikratė kleptokratinio režimo – į gatves išėjo tūkstančiai žmonių ir nuvertė atsilikusį Ševardnadzės režimą. Šiuo metu sukilę žmonės jau verčia nuožmius išnaudotojų režimus Egipte, Tunise, Jemene, Libijoje, tad „virtuvinė politika“ – burnojimai  prie alaus bokalo ar arbatos puodelio prieš mūsų šalį nusmukdžiusius klanus Lietuvai nepadės. Visuomenė turi tapti aktyvi ir ieškoti priimtinų sprendimų.

© 2011 „XXI amžius“