Ką lietuviams patartų Izraelio analitikai

Gintaras Visockas

Projekto „Aš – Lietuvai“ koordinatorius Tomas Girdzijauskas ieško, kaip lietuviams padėti neišnykti ir kartu – laimingai, prasmingai bei pasiturinčiai gyventi. Su projektu „Aš – Lietuvai“ esu susipažinęs tik paviršutiniškai, todėl negaliu daryti plačių apibendrinimų. O ir su projekto iniciatoriumi T. Girdzijausku išsamiau kalbėjausi vos keletą kartų, todėl mano pozicija gali būti tik subjektyvi ir tik paviršutiniška.

Ir vis dėlto savo skepticizmu norėčiau pasidalinti. Tokiam žingsniui paskatino viena Seime surengta konferencija, kurioje teko dalyvauti. Be rimtų, dėmesio ir analizės vertų svarstymų keli konferencijos dalyviai, mano supratimu, pamėtėjo ir keletą niekam tikusių idėjų. Atvirai kalbant, net žalingų. Kad tie jaunuoliai ir jaunuolės turi savo nuomonę ir ją gina, nieko smerktino. Nieko baisaus, jei jie aktyviai dalyvauja „Aš – Lietuvai“ organizuojamuose renginiuose. Tačiau dėl tų kelių, man regis, žalingų pasiūlymų užvirė diskusija, teko prarasti nemažai laiko ir energijos. Taigi baiminuosi, jog ilgainiui bevaisiai, beprasmiai ginčai netaptų dominuojantys. Projekto „Aš – Lietuvai“ iniciatoriai laikosi labai griežtų tarpusavio bendravimo taisyklių, kurios, vaizdžiai tariant, leidžia sakyti „aš – už taiką“, bet neleidžia sakyti „aš – prieš karą“. Tokia bendravimo tvarka ne visada veiksminga. Ypač kai kalbama apie sunkiai sergantį ligonį. Jei medikai atsižvelgtų į visus negaluojančio žmogaus norus, užgaidas ir kaprizus, ligonis vargiai pasveiktų.  

Tad ypač keistai nuskambėjo vieno jaunuolio mintis, esą Lietuvai viena iš aktualiausių nūdienos aktualijų – žmogiškumo puoselėjimas. Prisistatymo metu jis gyrėsi, kad domisi Izraelio valstybės istorija, tradicijomis, papročiais ir t. t. Tačiau į klausimą, kas dabar lietuviams svarbiausia, kažkodėl prakalbo visai ne kaip žydų gyvenimo žinovas, pareiškęs, kad aktualiausia žydiška yra... žmoniškumo puoselėjimas. Kažin, ar tokia situacija įmanoma Izraelyje?

Be abejo, neįmanoma. O Lietuvoje – įmanoma. Jei atvirai, esu iš tų, kurie irgi domisi Izraeliu. Perskaičiau dešimtis analitinių knygų bei šimtus analitinių straipsnių, kuriuose svarstoma, ką reikia daryti, jei norima ne tik išsilaikyti, bet ir pirmauti. Atvirai kalbant, tuose svarstymuose posakių kaip žmoniškumas, tolerancija arba demokratija neaptikau.

Skaitydamas tas knygas ir straipsnius savo užrašuose pasižymėjau keletą minčių, kurios paliko neišdildomą įspūdį. Štai keletas iš jų, labiausiai įsiminusių. „Padėkite vienas kitam kuo galite, net ir tuo atveju, jeigu vienas kito nekenčiate. Mūsų jėga – vienybėje. Tai sėkmės garantas. Vienybė – pagrindinis mūsų tikslas, o kartu ir priemonė visiems kitiems tikslams pasiekti. Nėra amoralių dalykų, jeigu jie padeda mūsų tautos gerovei. Tik savus kelkime į vadovaujančius postus, nes tas, kuris valdo, yra ir protingas, ir teisus. Į visus reiškinius žiūrėkime per mūsų interesų prizmę, būtinai atkreipkime dėmesį, kokią naudą tai atneš mums. Informuokime vienas kitą apie viską, ką sužinome. Informacija – pats švenčiausias reikalas. Pinigai, kadrai ir informacija – tai trys banginiai, ant kurių laikosi mūsų gerovė. Iškelkime menkas problemas į viešumą ir visuomeninę nuomonę formuokime taip, kad būtų ginami mūsų nacionaliniai interesai. Iš smulkmenos galima padaryti problemą, o iš problemos – smulkmeną. Visose srityse stenkimės būti lyderiais. Administracinį ir kūrybinį darbą turime dirbti mes. Tegul juodą darbą dirba kiti. Jeigu turime laisvą vietą į viršininko postą, imkime tik savą, jeigu to padaryti negalime, naikinkime pareigybę. Arba mūsų tvarka, arba visiška netvarka. Ten, kur norima apsieiti be mūsų, turi tvyroti chaosas. Pastovus šalių pakeitimas ieškant sau palankesnių sąlygų – mūsų strategijos dalis. Bet  išeiti, jeigu to prireiks, mes turime ne vargšai ir ligoti, bet turtingi ir sveiki. Pinigai – mūsų turtas. Mes savo centrą keliame ten, kur prieš tai pervedame savo pinigus ir kapitalą. Sustiprėję tose šalyse, kur apsigyvename, surinkę iš tų valstybių duoklę, laikas nuo laiko susirenkame į mūsų protėvių žemę, kad sustiprintumėme mūsų vienybę, mūsų tikėjimą ir dvasią. Ne mūsų reikalas rūpintis rusais ir kitais svetimtaučiais. Nuolat kontroliuokime kiekvieną įtakingų ir perspektyvių svetimtaučių žingsnį. Ten, kur du gabūs kitataučiai, privalo būti bent vienas mūsiškis...“

Šiuose žodžiuose neįžvelgiu nieko blogo, išskyrus sveiką nacionalinį egoizmą. Galbūt kai kurie teiginiai skamba neįprastai, šokiruojančiai, tačiau tokiomis taisyklėmis, mano supratimu, vadovaujasi visos bent kiek sėkmingiau savo būtį susitvarkiusios tautos. Tad kodėl mes, lietuviai, negalime perimti bent kelių šių nuostatų? Štai toje konferencijoje ir suklusau: arba vaikinas tik apsimeta išmanąs Izraelio specifiką, arba specialiai siekia lietuviams primesti beprasmes, nevaisingas diskusijas.

Įsidėmėjau ir vienos jaunos merginos, regis, aukštosios mokyklos studentės, svarstymą, kad lietuvių kalba yra labai sudėtinga, todėl mums reikėtų įsileisti kai kurių naujovių, leidžiančių nepaisyti itin sudėtingų gramatinių taisyklių. Juolab kad kai kurios taisyklių nepaisyti skatinančios naujovės vis tiek egzistuoja. Tereikia jas įteisinti. Ir tada, žinok, daugiau žmonių norės kalbėti lietuviškai. Maždaug taip supratau jos ne itin rišlų pareiškimą. Žinoma, tokia nuomonė – galima. Ir į ją būtina įsiklausyti. Tačiau šiuo atveju man labiau knietėjo prisiminti rašytojo, filosofo V. Rubavičiaus pastabą, kokius prioritetus, jo manymu, kelia Izraelio žvalgybininkai, finansininkai, politikai. Išties sunku įsivaizduoti, jog žydai galėtų rimtai diskutuoti, esą būtina atsisakyti kai kurių gramatinių taisyklių ir tradicijų, nes jų kalba per daug sudėtinga kitataučiams ir kai kuriems mokytis tingintiems studentams.

Toje konferencijoje man buvo priimtinesni kiti pasiūlymai. Pavyzdžiui, projekto „Aš – Lietuvai“ iniciatoriaus T. Girdzijausko pastebėjimas, jog Lietuva turi apie penkis šimtus aukščiausio lygio mokslininkų, ekspertų, analitikų, kurie nuverstų didžiausius kalnus, jei tik sugebėtų susivienyti. Tačiau reali padėtis – itin nepalanki. Veikdami po vieną mūsų mokslininkai sugeba dirbti iš peties, bet juos subūrus į krūvą gauname priešingą rezultatą. Jie nesuvienija savo žinių, gabumų, proto – jie mirtinai susipyksta ir išsiskirsto, nes dialogą pradeda nuo barnių, kritikos, abipusių priekaištų. Kitaip tariant, pradeda diskutuoti nuo to, kas skiria, o ne nuo to, kas vienija.

T. Girdzijauskas prisiminė ir aplinkybę, jog Izraelis yra parengęs, pavyzdžiui, per šešiasdešimt variantų, kaip elgtis karinio konflikto metu. Taigi oficialusis Tel Avivas yra išstudijavęs ir parengęs šimtus įvairiausių variantų, kaip derėtų elgtis, sakykim, kilus rimtiems arba tik lokaliems mūšiams. Mes, lietuviai, tikriausiai neturime ir kelių variantų, kaip elgsimės, jei, sakykim, Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje iš tikrųjų bus pastatyta po atominę jėgainę. Arba nesame iki smulkmenų išsiaiškinę, kaip elgiamės, jei tik baltarusiai pastato atominę elektrinę, o rusai Kaliningrade – nestato. Arba atvirkščiai.

Akivaizdu, kad Lietuvai trūksta strateginio mąstymo. Lietuva vis dar kuria strategijas, kurios reikalingos tik tam, kad jas rašantys biurokratai į kišenes galėtų susižerti solidžius honorarus. Žodžiu, mūsų strategijos kuriamos tik tam, kad jas kuo greičiau padėtume į archyvą ir pamirštume. O estai sugebėjo iškelti du esminius klausimus ir rasti į juos atsakymus: ką reikia daryti, kad būtų stiprinama tautos gyvastis, o estiška kultūra plistų po pasaulį. Štai britai, auklėdami savuosius vaikus, pirmiausia bando juos išmokyti komandinio žaidimo taisyklių ir tik po to dėmesį koncentruoja į žinių pateikimą. Danai – taip pat viena iš sėkmingai gyvuojančių tautų. Jie sugebėjo įsisąmoninti pagrindinį uždavinį: tautiškumo puoselėjimas ir palaikymas – ne tušti žodžiai. Taigi tautiškumas Danijos Karalystėje tapo tais klijais, kurie naciją suvienijo sėkmingai ekonominei ir kultūrinei veiklai, padėjo atremti pasaulinę konkurenciją ir tarptautinius pavojus. Dėmesio vertas ir japonų kadaise iškeltas uždavinys: kiekviena nauja japonų karta privalo gyventi ilgiau nei ankstesnioji. Šį užsibrėžtą, neginčijamą, visų valdžių ir vyriausybių pripažįstamą prioritetą japonai pavertė nacionaline idėja. Ir rezultatas – akivaizdus: Japonijoje – labai daug ilgaamžių, ten žmonės gyvena ilgiau nei skelbia pasauliniai duomenys.

Konferencijos dalyviai taip pat pabrėžė, jog aklai kopijuoti estų ar danų pavyzdžių negalima, nes kiekviena tauta – specifinė. Jei imsime primityviai mėgdžioti sėkmingai gyvenančius kitataučius, tik apsijuoksime. Tačiau džiugu, jog daug dėmesio skirta būtent tautiškumui. Be sveiko nacionalizmo tauta išsigimsta, o ją pradeda persekioti ir visos kitos negandos, įskaitant ekonomines. Be to, akivaizdu ir tai, kad bendravimas su kitomis tautomis tiek politiškai, tiek kultūriškai, tiek ekonomiškai labiausiai pavyksta toms nacijoms, kurios stovi ant tvirto nacionalinio pagrindo.

Diskusijos, kaip išmokyti lietuvį burtis prie lietuvio, būtinos. Šiuo metu dar neturime tų į vieną kumštį vienijančių idėjų, kurios padėtų išvengti klausimo – „o kokia man iš viso to nauda“. Vis dar esame įpratę dėl nesėkmių kaltinti kitus, bet tik ne savo trumparegiškumą, pasyvumą, kvailumą ar naivumą.

Tikiuosi, kad projektas „Aš – Lietuvai“ eis būtent tuo tikruoju keliu, ieškodamas lietuviškųjų pamatų.

© 2011 „XXI amžius“