Namas, menantis istorijos paslaptis

Buvusį SSRS Aukščiausiojo teismo Karinės kolegijos namą ketinama išbraukti iš istorijos paminklų sąrašų. 1930 metais Karinė kolegija iš Spiridonienkos gatvės persikraustė į Nikolsko gatvę  ir čia dirbo iki 1940 m. pabaigos.

Tai buvo valstybinio teroro ir masiškų žudynių laikas. Karinė kolegija šiose egzekucijose vaidino itin svarbų vaidmenį. Būtent ji ilgus metus skelbė nuosprendžius žymiausiems asmenims – artistams, mokslininkams, kariškiams, pramonės įmonių vadovams, dvasininkams, advokatams ir kitiems. Tarp nuteistųjų sušaudyti (tiktai Maskvoje) – rašytojai I. E. Babelis, I. I. Katajevas, B. A. Pilniakas, S. M. Tretjakovas, B. Jasinskis, režisierius V. E. Mejercholdas, maršalai N. N. Tuchačevskis (greičiausiai už nesėkmingą 1919–1920 metų žygį į Lenkiją), A. I. Jegorovas, aviacijos maršalas S. A. Chudiakovas, žymūs mokslininkai N. D. Kondratjevas, E. D. Polivanovas, R. I. Samojlovičius, VKP (b) CK politbiuro nariai N. I. Bucharinas, G. E. Zinovjevas, L. B. Kamenevas, S. V. Kosioras, A. I. Rykovas, V. J. Čubaras, visa Mongolijos vyriausybė, 25 sąjunginiai liaudies komisarai, 19 respublikinių, 13 armijos vadų, 43 korpusų vadai, 85 brigadų vadai, per 100 profesorių, daugiau kaip 300 stambiausių pramonės įmonių direktorių. Čia buvo sušaudyti balerinos M. Pliseckajos, O. Arosevos, A. Zbrujevos ir daugelio kitų žymių veikėjų tėvai.

 1936 metais šiame name posėdžiavo Ypatingasis pasitarimas. Čia 1948 metais teisė admirolą N. G. Kuznecovą (jam pasisekė – vėliau jis savo memuaruose aprašė šį „teismą“).

Iš viso Karinė kolegija (pagal jos pačios ataskaitas) nuo 1934 iki 1955 metų nuteisė 47549 žmones. Nuo 1936 10 01 iki 1938 11 30 mirties nuosprendis buvo paskirtas 31456 žmonėms, nuteisti kalėti – 6857 žmonės.

Aišku, tai nedidelė dalis iš bendro represuotųjų skaičiaus. Karinė kolegija bylos peržiūrai skirdavo 10–15 minučių. Juridiniu požiūriu šie nuosprendžiai nesiskyrė nuo „Trejeto“ ir „Ypatingojo pasitarimo“.

Iš kitos pusės Karinė kolegija buvo svarbiausia VKP (b) CK politbiuro sprendimų vykdytoja. Masinio teroro laikais didesnę dalį Karinės kolegijos nuosprendžių tvirtino Stalinas ir jam artima aplinka. Faktiškai Karinė kolegija neskelbė nuosprendžių, o tik įteisindavo šalies aukščiausiosios vadovybės sprendimus.

Iki 1937 metų rugsėjo mėnesio mirties nuosprendžius pasirašydavo Karinės kolegijos komendantas, ant to paties blanko jis pasirašydavo ir  nukreipimą į krematoriumą.

Daugelis tūkstančių žmonių šį namą sieja su savo tėvų, senelių žūtimi. Tenka apgailestauti, kad dokumentų apie sušaudymo vietas Maskvos archyvuose surasti nepavyksta. Apie tai, kad Karinės kolegijos name buvo šaudomi žmonės, kalbėta jau 1950 metais. Yra keletas liudijimų.

Pagal L. Razgono prisiminimus tūkstančiai besikreipiančiųjų žmonių į Karinės kolegijos informacijos skyrių Nikolsko gatvėje gaudavo melagingą atsakymą – „10 metų be teisės susirašinėti“.

Idėja sukurti Politinių kalinių atminties muziejaus buvo svarstoma 1989 metais. Ši idėja neprarado aktualumo ir šiandien. Tačiau jeigu Maskvos miesto Tarpžinybinės komisijos rekomendacijai dėl šio namo išbraukimo iš Kultūros paveldo sąrašų bus pritarta, namas liks be teisinės apsaugos ir jo vietoje gali būti pastatytas pramogų centras. Tuomet apie šio namo istoriją, geriausiu atveju, primins tiktai fragmentinis muliažas.

Pagal „Memorialo“ spaudą
parengė Jonas LUKŠĖ

© 2011 „XXI amžius“