Politika, nukreipta į praeitį

Vytautas Visockas

Konferencijos dalyviai Seimo Kovo 11-osios salėje

Svečias iš Ukrainos dr. Jevgenij Dikij

Istorikas dr. Bronius Makauskas

Vertėjas ir kino dokumentininkas Jonas Ohmanas

Profesorius Danielius Gužas

Ronaldas Račinskas Autoriaus nuotraukos

Vasaros pradžia buvo ne tik trumpiausių naktų, paparčio „žydėjimo“ metas, bet ir mėnuo, prieš septyniasdešimt metų paženklintas žiauriausio pasaulio istorijoje nacistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų Sąjungos karo, nusinešusio dešimtis milijonų žmonių gyvybių, pradžia, mėnuo, kai prieš 71-erius metus netekome laisvės. Okupacijos, Gedulo ir Vilties mėnuo. Kasmet birželio mėnesį ieškome ne tik paparčio žiedo, bet ir atsakymo, kodėl taip atsitiko, kas dėl to kaltas. Ieškome ir toli gražu ne kiekvienas tą atsakymą, kaip ir paparčio žiedą, randame.

Birželio mėnesį beveik tuo pačiu metu įvyko net dvi konferencijos: 21 dieną Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje salėje vyko mokslinė konferencija, skirta 1941 m. birželio sukilimo 70-mečiui, o 29–30 dienomis Seime – tarptautinė konferencija „SSRS ir Vokietijos karo pradžia Baltijos šalyse 1941 metais“, skirta laisvės gynėjų ir didžiųjų netekčių atminimo metams bei totalitarinių režimų karo, okupacijų ir teroro aukoms paminėti.

Pirmojoje konferencijoje pranešimus perskaitė prof. habil. dr. Antanas Tyla, prof. habil. dr. Romualdas Grigas, Genocido ir rezistencijos tyrimų departamento direktorius dr. Arūnas Bubnys, Vilniaus universiteto doc. dr. Sigitas Jegelevičius, garbės šaulys, sukilimo dalyvis Augustinas Mylė.

Kalbėta apie sukilimo politinį tikslą, socialines priežastis ir pasekmes, apie visuomenei mažiau žinomą birželio sukilimą Vilniuje, Mažeikiuose. Istorikas S. Jegelevičius apibūdino sukilimo esmę ir prasmę.

Antrojoje konferencijoje buvo nagrinėjamas Baltijos šalių valstybingumo klausimas tarptautinėje erdvėje Antrojo pasaulinio karo metais, bandymai atkurti šalių valstybingumą ir vietinę administraciją nacių ir sovietų karo pradžioje, masinis Lietuvos gyventojų trėmimas karo išvakarėse, besitraukiančių sovietų įvykdytos civilinių gyventojų žudynės, karo veiksmai Lietuvoje ir nacistinė propaganda, nacių okupacinio režimo nusikaltimai Lietuvoje ir Baltarusijoje, holokaustas ir kolaboravimo su naciais problema, etniniai santykiai karo ir okupacijų sąlygomis, perkeltųjų Suvalkų krašto gyventojų likimas, totalitarinių režimų įvykdytų nusikaltimų suvokimo ir vertinimo problemos.

Pastaroji konferencija – žymiai platesnė, tarptautinė. Įdomius pranešimus perskaitė Vokietijos, Rusijos, Baltarusijos, Latvijos, Estijos, Ukrainos, Švedijos istorikai,  Amerikos lietuviai profesoriai Saulius Sužiedėlis ir Kęstutis Ignas Skrupskelis (pristatė V.Valiušaitis), lietuvis, kilęs iš Seinų krašto, istorikas dr. Bronius Makauskas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Vilniaus universiteto, Lietuvos istorijos instituto istorikai, LR Seimo nariai ir kt.

Konferencija buvo transliuojama per televiziją, organizatoriai jos medžiagą ketina išleisti atskira knyga. Į konferenciją buvo pakviesti istorijos mokytojai iš visos Lietuvos. Turėjome progos dar kartą prisiminti visam pasauliui tragišką laikotarpį, patikslinti, pagilinti, gal net pakoreguoti savo istorines žinias. Tačiau tenka tik apgailestauti, kad pastarosios konferencijos organizatoriai ne tik nepasirūpino, kad bent jau žurnalistams būtų prieinami popieriniai arba kompiuteriniai pranešimų variantai, bet autorių net prašė niekam jų nedalinti, nes konferencijos medžiaga bus leidžiama atskira knyga. O kai kurie pranešimai, pavyzdžiui, Šiaurės Rytų Europos vokiečių kultūros ir istorijos instituto Liuneburge direktoriaus dr. Joachim Tauber „Vokiečių kariuomenės laikraščių pranešimai apie vermachto žygį“, Rusijos valstybinio pedagoginio A.Gerceno universiteto prof. dr. Julijos Kantor „Nacistinė propaganda Pabaltijyje 1941  metais: forma, metodai, tendencijos“ tikrai būtų įdomūs ir plačiam visuomenės ratui.

Knyga gerai, bet kas tokias knygas šiandien skaito?! Gal to ir siekiama? Tie, kurie bent kiek domimės istoriniais įvykiais ir jų vertinimais, neblogai žinome ir apie Birželio sukilimą, ir apie tris Lietuvos okupacijas per šešerius metus, o štai kas tuo metu dėjosi Baltarusijoje, Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, Švedijoje – nelabai. Todėl doc. dr. Jevgenijaus Grebeno pranešimas „Baltarusija 1941 metais: okupacija, kolaboravimas, pasipriešinimas“, dr. Ritvars Jansons „Tariamų ir tikrų Vokietijos šnipų veikla Latvijoje 1941 m. birželio–liepos mėnesiais“, dr. Meelio Maripuu „Valdžios įstaigų sukūrimas Estijoje nacistinės okupacijos pradžioje 1941 m.“, Jevgenijaus Dikij „Tautinis pasipriešinimas ir kolaboravimas Ukrainoje 1941–1945 m.“, Jono Ohmano „Švedijos vyriausybės požiūris į Baltijos šalių valstybingumo problemą 1940–1941 metais“ – būtų tikrai susilaukę didesnio dėmesio.

Prof. Danielius Gužas pirmą konferencijos dieną, išklausęs pranešimų, mūsų istorikams priekaištavo, kad jie tik konstatuoja visiems gerai žinomus faktus, bet tų metų įvykių nesusieja su šiandiena. Ar tragedija nepasikartos, ar vėl mūsų neištiks panašios nelaimės? Kitą dieną diskusijų metu jis šią mintį papildė nuostabą keliančiu faktu iš savo patirties. Profesorius dėsto vienoje aukštojoje mokykloje. Grupė studentų gegužės 10 dieną nuvyko į Minaičius, kur mūsų herojai 1949 metais vasario 16 dieną  pasirašė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaraciją. Kai apie tai sužinojo valdžia, dėstytojui pranešė, kad jis negali dėstyti studentams, geriau tegul dirba mokslinį darbą. Šiandien mes esame baudžiami už patriotinę veiklą. „Kodėl niekinama partizanų kova?“ – jaudindamasis klausė prof. Danielius Gužas, nenorėjęs pasakyti, kokioje aukštojoje mokykloje profesoriauja.

Dar vienas klausimas – kodėl beveik tuo pačiu metu rengiamos savo tematika labai artimos dvi konferencijos? Kad antrojoje konferencijoje pirmosios konferencijos pranešėjų teiginiai būtų paneigti? Milersvilio (JAV) universiteto garbės profesoriaus emerito dr. Sauliaus Sužiedėlio pranešime „1941 m. Lietuvos žydų genocido istorijos ir atminties vingiai naujų tyrimų, senų stereotipų ir visuomeninio diskurso akiračiuose“ ir Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo doc. dr. Algimanto Kasperavičiaus pranešime „Lietuvos valstybingumo atkūrimo klausimas tarptautinėje erdvėje 1941–1945: lietuvių politinės projekcijos ir diplomatinės spekuliacijos“ taip ir buvo daroma.

Kodėl nei vienoje, nei kitoje konferencijoje visiškai nedalyvavo, pavyzdžiui, politikai socialdemokratai? Niekada niekur jų nepamatysi tragiškųjų 1940-ųjų, 1941-ųjų birželio įvykių minėjimų renginiuose. Kodėl jiems nepriimtinas nei profesorius S. Sužiedėlis, nei istorikas A. Kasperavičius, nei dr. Antanas Tyla?..  Juk svarbu ne tik tai, kas kur dalyvauja, bet ir kas nedalyvauja – pastarieji neretai būna net iškalbingesni. Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato vadovas Ronaldas Račinskas kalbėjo, kad didžioji visuomenės dalis yra pasyvi, jai mažai rūpi istoriniai įvykiai, istorijos vertinimas. Nejaugi didžiajai  Lietuvos politikų daliai rūpi tik pigios dainuškos ir kojų kilnojimas? Nes tokiuose renginiuose kartais jų būna daugiau, nei Seimo posėdžių salėje.

Seime įvykusios konferencijos herojus, be abejo, buvo istorikas A. Kasperavičius, ypač pabaigoje, kai vyko diskusijos. Savo pranešime jis daug vietos skyrė prezidentui Antanui Smetonai, kuris į „egzilį pasitraukė ne tiek demonstruodamas politiškai ir juridiškai motyvuotą protestą, kiek privačiai ir tyliai simuliuodamas sveikatos problemas. Sunegalavęs pasitraukė prezidentas“, – ironizavo istorikas. Ne mažiau kritiškai jis vertino ir diplomato Stasio Lozoraičio veiklą 1941-ųjų birželio dienomis, kai „bolševikų okupacijos pakeitimą nacių okupacija jis laikė žingsniu pirmyn Lietuvos nepriklausomybės atstatymo link“. O tuo metu Vinstonas Čerčilis viešai kalbėjo apie visokeriopą paramą Sovietų Sąjungai, JAV prezidento Ruzvelto nurodymu visoje Amerikoje buvo uždarytos nacių diplomatinės atstovybės, Hitlerio diplomatai išprašyti iš šalies. Tad buvusio užsienio reikalų ministro, diplomato S. Lozoraičio veikla tomis dienomis, pasak A. Kasperavičiaus, buvo mažų mažiausiai keista ir kontraversiška, jeigu nesakysime katastrofiška.  

Į šias istoriko pastabas reagavo buvęs Lenkijos lietuvis, dabar Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis specialistas programų koordinatorius dr. Bronius Makauskas, konferencijoje perskaitęs vertingą pranešimą „Suvalkų krašto lietuvių ištrėmimas 1941 m. ir jų likimai“.  „S. Lozoraičio bandymą sveikinti vokiečių žygį prieš bolševikus aš vertinčiau kaip nereikšmingą taktinį ėjimą“, – A. Kasperavičiui oponavo B. Makauskas. Kraštas okupuotas, reikia gelbėtis. Lietuvos padėtis kitokia nei Didžiosios Britanijos. Nuo 1938 metų patyrėme net tris ultimatumus. Iš tiesų tai Vakarai elgėsi ne taip, kaip komentuoja A. Kasperavičius. Lietuva turėjo atsižvelgti į savo interesus, gelbėti žmones, daryti nereikšmingus taktinius ėjimus. Nėra ženklų, kad S. Lozoraitis kada nors būtų rodęs provokišką nusiteikimą.

Į A. Kasperavičiaus teiginius apie S. Lozoraitį, A. Smetoną, sukilimą bei Laikinąją vyriausybę kritiškai reagavo prof. Vytautas Landsbergis, kiti konferencijos dalyviai. Būkime sąžiningi. Išvadas darom be istorinio konteksto. Šiandien žinome daugiau, negu tada buvo žinoma, šiandien bepigu, sakė jie. Sovietmečiu Smetona buvo „daromas“ fašistu. Ir dabar Kasperavičius panašiai kalba. Karas nesibaigė: kova už jaunimo širdis ir protą tebesitęsia (Virgilijus Kubilius, režisierius). „Liūdna, kad žmonės, baigę universitetus, kalba kaip darželinukai, – karštai ir kategoriškai rėžė monsinjoras Alfonsas Svarinskas. – Liūdna, kad minim tik lietuvių nusikaltimus, apie patriotus nekalbam, remiamės priešų argumentais.“ Monsinjoras priekaištavo valdžiai, kuri nieko nedaro, kad internetinė svetainė pokaris.lt  nutrauktų antilietuvišką propagandą.  

Kai kuriems konferencijos dalyviams susidarė įspūdis, kad daugiau buvo kalbama apie Lietuvos, lietuvių klaidas, nusikaltimus, o ne apie pasipriešinimą, mums padarytas skriaudas, nors ne mes buvome okupantai ir budeliai. Saviplaka pastaruoju metu mūsų istorikams teikia didžiausią malonumą, kelia beveik erotinį pasitenkinimą, kaip viduramžių flagelantams. Tokį įspūdį, man regis, sustiprino pranešimai apie vokiečių kariuomenės laikraščius karui prasidėjus (pranešėjas J. Tauber), apie lietuvišką spaudą pirmaisiais nacių okupacijos mėnesiais (pranešėjas Antanas Leparskas), iš dalies ir prof. dr. Julijos Kantor pranešimas apie nacistinę propagandą Pabaltijyje 1941 metais. Jų pateikta informacija bylote bylojo: kokie tada lietuviai buvome, švelniai tariant, apgailėtini! Sveikinome, su gėlėmis pasitikome hitlerinius okupantus, kurie net stebėjosi, negalėjo suprasti tokio pataikavimo priežasčių. Jiems talkinome, žydus tapatinome su enkavedistais ir t. t. Nesakau, kad tie laikraštiniai, propagandiniai faktai iš piršto laužti, bet, perkelti į šių dienų saviplakos realijas, po septynių dešimčių metų skamba nemaloniai ir tendencingai. Argi bolševikinė spauda iki karo ir po jo apie Stalino saulę šiandien būtų malonesnė?.. Ypač su pavardėmis, giminystės ryšiais... Bet tokių konferencijų nerengiame. O juk galėtų nūdienos socialdemokratai, užuot sėdėję Valinsko ir Valinskienės koncertuose, tokias surengti.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė sveikinimo kalboje priminė sparnuotą frazę: istorija – tai politika, tik nukreipta į praeitį. Tad neturėkime iliuzijų, kad kada nors tuos pačius faktus visi vertinsime vienodai. Bet stengtis suartėti – reikia. Apie skirtingus stereotipus kalbėjo Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato vadovas R. Račinskas.

„Istorija – kaip mozaika. Galime nagrinėti atskirą detalę, jos formą, bet visuomenei svarbiau matyti bendrą vaizdą. Istorinė atmintis skirtinga. Ir tai yra pagrindinis nesusikalbėjimų ir prieštaravimų šaltinis. Vakarų Europoje labiau akcentuojami nacizmo nusikaltimai, komunistiniai – mažiau. Neretai istorikai ir visuomenės veikėjai pasirenka faktus, kurie geriau iliustruoja jų įsitikinimus arba net išankstinę politinę poziciją. Turėtume vengti tokio vienpusiškumo. Komisijos, kurią atstovauju, pagrindinis uždavinys – ne tik ir ne tiek ištirti naujus archyvus, kiek suderinti skirtingas istorines koncepcijas“, – kalbėjo R. Račinskas.

Jis analizavimo pagrindinius visuomenėje iki šiol vyraujančius stereotipus. Pavyzdžiui, žydo kolaboranto stereotipas. Iš kur jis atsirado? Sovietinėse valdžios struktūrose Lietuvos žydų buvo neproporcingai daug. Valstybėje gyveno 7 proc. žydų, o komunistų partijoje jų buvo apie 30 proc., kai kuriuose miestuose – daugiau kaip pusė. Subjektyvus šito klausimo aspektas: lietuviai nebuvo pratę matyti žydo valdininko, o štai pirmuoju sovietmečiu jų atsirado labai daug. Tačiau tarp žydų ir komunistų lygybės ženklo dėti nederėtų, nors prielaidos tokiam stereotipui atsirasti buvo. Apie tai turim kalbėti. Būtų gerai, kad šiuose procesuose savo tautiečių vaidmenį kritiškai vertintų ir patys žydai, žydų bendruomenės atstovai.

Gajus stereotipas, pasak pranešėjo R. Račinsko, ypač Vakaruose, kad dar neatėjus naciams lietuviai pradėjo masiškai žudyti žydus. Teko kalbėtis su įvairiais istorikais, klausti, kokie šaltiniai tai patvirtina. Tokių dokumentų nėra. Lietuvoje, skaičiuojant procentais, nužudyta daugiausia žydų Europoje. Istorikai puikiai žino, kas dėl to kaltas. Apibendrinti, kad dėl to kalta visa Lietuvos visuomenė, būtų klaidinga.     

Jeigu bus išleista konferencijos medžiaga, ji vis tiek neatsakys į visus klausimus, nepanaikins vyraujančių stereotipų. Europarlamentaras profesorius Vytautas Landsbergis savo sveikinimo kalboje jau kelintą kartą verčia susimąstyti: „Beje, ir Vokietija, vėl suartėjanti su Rusija, ligi šiol nėra oficialiai denonsavusi Molotovo – Ribentropo pakto“. Bet kad niekas iš jos to nereikalauja. Tai gal dėl visko kalti lietuviai...

© 2011 „XXI amžius“