Vertybių ir ideologijų kryžkelė

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Iš oligarchijos liūno pakilusioms postkomunistinėms šalims – Lenkijai, Slovakijai, Vengrijai, taip pat Lotynų Amerikos valstybėms – Urugvajui, Kosta Rikai ir Argentinai padėjo oligarchų klasės ir šios klasės interesus ginančios neoliberalizmo ideologijos pažabojimas. Tuo tarpu Rusijoje, Ukrainoje, Bulgarijoje, Latvijoje ir  Lietuvoje toliau klesti oligarchai ir korumpuoti politikai, o jiems talkina neoliberalizmo ideologiją propaguojantys ekonomikos ekspertai, krikščioniškosios vertybės stumiamos į užribį. Lietuvoje toliau žlugdoma ir naikinama krikščioniška spauda. Liepos 3 dieną Feodosijos mieste (Ukraina) V. Janukovyčiaus režimo atsiųsti specialiųjų būrių smogikai mušė ir spardė su kryžiais ėjusiais tikinčiuosius.

Lietuva emigracijos mastais lenkia daugelį šalių. Kartais teigiama, kad neva emigracija turi daug pliusų – kai kurie tautiečiai vėliau sugrįš į tėvynę su įgytomis žiniomis ir sukauptu kapitalu. Deja, tai tik teoriniai pasvarstymai, kurie su tikrove mažai ką turi bendro. Per 20 metų jau apie 1,5 milijono Lietuvos gyventojų išvyko į užsienį, ir ši didžiulė emigracijos banga ne veltui vadinama masine deportacija į Vakarus. Štai kaip tokią padėtį apibūdina politikos apžvalgininkas V. Laučius: „Izraelio valstybės susikūrimas buvo tiesiogiai susijęs su žydų migracija į Palestiną. Tauta migruodama kūrė savo valstybinę ateitį. Lietuva atlieka atvirkštinį socialinį eksperimentą: tauta masiškai apleidžia savo valstybę ir skandina jos demografinę ateitį gera nežadančiose ūkanose. O tuštėjanti valstybė tik šaukia išvykstantiems tautiečiams įkandin: „Išlaikytinių psichologija! Veltėdžiai! Nepatriotai!“ Emigracijos tempai vis auga – štai per 2010 metus emigracijos mastai išaugo apie penkis kartus. Susidaro įspūdis, kad Lietuva yra nelaimingų žmonių šalis. Bet mūsų valdžia, net neraudonuodama dėl tokios kvailystės, buvo nusprendusi pasauliui paskelbti, jog Lietuva yra drąsi šalis. Štai Izraelis – tikrai drąsi šalis, kovojusi ir išlikusi priešiško arabų pasaulio apsuptyje. O kur yra emigruojančios Lietuvos drąsa? Kurie drąsesni – ar tie, kurie bėga į užsienį (nebijo iššūkių), ar tie, kurie pasilieka (nebijo Lietuvos)? Dauguma žmonių Lietuvoje stengiasi pajusti, iš kur vėjas pučia, ir prisitaikyti, užuot pilietiškai ir drąsiai gynę savo poziciją. Visuomenėje daug baimės – žmonės stengiasi išvengti nemalonumų, galimų nuostolių, tiesiog nori ramesnio gyvenimo. Jie bijo, paklūsta ir prisitaiko. Šiomis aplinkybėmis galime kurti daugybę gražių ir optimistinių įvaizdžių, bet reputacija vis tiek bus gana prasta: Lietuva – nelaimingų žmonių šalis, iš kurios masiškai bėgama. Reputacija ir įvaizdis – skirtingi dalykai. Neįmanoma gerovę pasiekti vien tik kuriant įvaizdį – reikia dar ir geros politikos – protingo, skaidraus bei veiksmingo valstybės vadovavimo“.

Žvelgiant į tuos kraštus, kuriuose įvyko teigiamos permainos, reikia pastebėti, kad ryžtingų ir demokratines vertybes propaguojančių politikų atėjimas į vadovaujančius postus yra kertinė pažangių permainų įvykdymo sąlyga. Čia labai akivaizdus Urugvajaus pavyzdys. Urugvajaus prezidentas Chose Muchika – buvęs partizanas, priklausęs pogrindinei „Tupamaros“ organizacijai, su ginklu rankose kovojęs su oligarchais. 76 metų Ch. Muchika vadinamas „tautos tėvu“, jis aktyviai kovoja su korupcija, dažnai susitinka su šalies gyventojais, 50 procentų savo atlyginimo atiduoda labdarai. Jis kartu su žmona, žinoma politike L. Topolanski gyvena užmiesčio ūkyje, vilki paprastais drabužiais. Žmonės jį gerbia ir už paprastą gyvenimo būdą. C. Muchika inicijavo įstatymų pakeitimus – uždrausta parduoti žemę užsieniečiams, naikinamos latifundijos (didžiulės žemės valdos, siekiančios net 3–10 tūkstančių hektarų žemės), vienam žmogui leista turėti ne daugiau kaip 1000 hektarų. Iš latifundijų savininkų atimta žemė dalijama mažai žemės turintiems ūkininkams, skatinamas žemės ūkio kooperatyvų kūrimasis. Didžiulę pažangą pasiekė ir Kosta Rika. Šalyje per keliolika metų labai sumažėjo korupcijos lygis, nedidelė bedarbystė, egzistuoja nemokama aukštojo mokslo sistema. Beje, Kosta Rikos prezidentė Laura Činčilja 50 proc. savo atlyginimo aukoja labdarai. Pažangos keliu eina ir daugelį metų nuosmukio liūne besimurkdęs Paragvajus – šioje šalyje mažėja korupcijos lygis, mažėja ir skurstančiųjų. 2000 metais žemiau skurdo ribos gyveno 39 proc. šalies gyventojų, 2006 metais tokių buvo 32 proc., o šių metų duomenimis, skurdo lygis sumažėjo iki 27 proc. Šalies prezidentas, buvęs katalikų vyskupas Fernando Lugo inicijuoja kovos su korupcija kampanijas, dažnai važinėja po šalį ir domisi vietos gyventojų problemomis. Tuo tarpu komunistinės krypties populistų valdomoje Bolivijoje net 55 proc. šalies gyventojų atsidūrė žemiau skurdo ribos, čia klesti didžiulė korupcija. Tiesa, Bolivijos prezidentas E. Moralesas giriasi tariamais pasiekimais. Jo teigimu, Bolivija lenkia Argentiną, Urugvajų, Paragvajų ir kitas žemyno šalis.

Naujieji komunistiniai judėjimai Nepale, Tailande, Filipinuose, Graikijoje ir kai kuriuose kituose kraštuose jau parodė savo tikrąjį veidą. Nepalą valdantys komunistai dar labiau nuskurdino šalį.

Nepalo jungtinė komunistų partija, kuriai vadovauja Kemalas Pračanda, užsiima propagandiniais spektakliais, bet nesprendžia esminių šalies problemų. K. Pračanda savo mokytojais vadina Leniną, Staliną ir Mao Czeduną, net išleista knyga „Pračandos kelias“, kuri dabar skaitoma visose mokyklose. Tailande pabėgusio į užsienį ekspremjero kinų kilmės milijardieriaus T. Činavato šalinininkai įkūrė „raudonmarškinių judėjimą“ – taip vadinamas Jungtinis frontas už demokratiją ir dar keli su šia organizacija artimai susiję smulkesni judėjimai. 2010 metų pavasarį „raudonmarškiniai“ organizavo masines riaušes sostinėje Bangkoke ir dar keliuose miestuose. Šių metų pradžioje Tailando komunistai ir vėl organizavo kruvinas riaušes.

Šiuolaikiniai komunistiniai judėjimai primena savo pirmtakus – Rusijos bolševikų judėjimą. Beje, Tailando ir Nepalo komunistinės partijos ir judėjimai remiami iš Kinijos.

Dabartinė padėtis Lietuvoje yra skandalinga – dauguma partijų yra klaninės. Nors daugelis šių partijų narių yra normalūs ir atsakingi piliečiai, bet partijas užvaldė nuožmūs ir savanaudiški klanai. Tokie klanai maskuojasi po įvairių ideologijų priedanga, tačiau iš tiesų jų pagrindinė ideologija – tai turto ir galios siekimas, o jų vertybės yra antikristinės, laikosi melu, smurtu ir klasta. Kokia išeitis iš šios aklavietės? Reikia kurti naujas politines jėgas, kurios atstovautų daugumos piliečių interesams, o ne gintų siaurų kapitalistų kastų – bankininkų ir oligarchų klanų interesus. Tokios valstybės ir daugumos piliečių interesus ginančios politinės jėgos gali pasiekti proveržį link demokratijos ir gerovės valstybės sukūrimo.

Pasaulio istorijoje yra pavyzdžių. Urugvajų ilgai valdė klaninės partijos „Blanko“ ir „Kolorado“, konkuravusios tarpusavyje, bet faktiškai sudariusios slaptus sandėrius, gynusios oligarchų interesus. 1973 metais įsikūrė pogrindinė politinė jėga „Plataus fronto“ koalicija, sujungusi net keliolika partijų ir judėjimų – nuo socialistinės krypties iki krikščionių demokratų. 1986 metais ši koalicija pradėjo veikti oficialiai, daugelis jos atstovų pateko į parlamentą, o nuo 2000 metų „Plataus fronto“ koalicijos nariai sudaro daugumą Urugvajaus parlamente. Nustūmus nuo politinio olimpo „Blanko“ ir „Kolorado“ partijas pasiekta didžiulė pažanga – per dešimtmetį skurdo lygis sumažėjo daugiau nei du kartus (nuo 21 proc. 2000 metais iki 9 proc. šių metų gegužės duomenimis). Žymiai sumažėjo ir korupcija, pažabotas organizuotas nusikalstamumas.

Ir Lietuvoje formuojasi panaši situacija – klaninės partijos (TS-LKD, LSDP, Darbo partija, LCS, LS) atstovauja tik siaurių privilegijuotų grupuočių interesams, tad nenuostabu, kad aktyvūs piliečiai mato būtinybę kurti naujas partijas, kurių pagrindiniai tikslai – įsigalėjusios oligarchijos ir klestinčios korupcijos pažabojimas, teisinės valstybės atkūrimas, skurdo mažinimas ir normalių socialinių sąlygų daugumai šalies piliečių sudarymas.

© 2011 „XXI amžius“