Kremlius ruošiasi atominei atakai prie Rusijos sienų

Kastytis Stalioraitis

Rusijos Generalinio štabo viršininkas viešai pareiškė, kad jis baiminasi branduolinio karo galimybės prie Rusijos sienos. Nuogąstavimas  nėra „iš piršto laužtas“. Rusijos sienos perimetre yra bent viena atkarpa, kurioje Rusijai gali kilti didelė pagunda viską išspręsti vienu kirčiu. Tai – sienos su Gruzija atkarpa.

Rusijos generolas skelbia pavojų šalies sienos perimetre

Rusijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo viršininkas Rusijos armijos generolas Nikolajus Makarovas lapkričio 17 d. dramatiškai kreipėsi į Kremliui pavaldžius vadinamuosius Visuomenininkų rūmus. „Po SSRS žlugimo vietinių ir regioninių ginkluotų konfliktų galimybės prie Rusijos sienos praktiškai beveik visame jo perimetre smarkiai išaugo, – teigė N. Makarovas. – Esant tam tikroms aplinkybėms, aš neatmetu, kad vietos ir regionų ginkluoti konfliktai gali peraugti į didelio masto karą, kuriame gali būti panaudotas ir branduolinis ginklas“.

Generolas pasiskundė bloga Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų būkle – prastu apginklavimu ir karių trūkumu. Šį skundą galima paaiškinti ir kitų metų didesnio karinio biudžeto siekiamybe, bet štai branduolinio karo galimybės prie Rusijos sienų motyvas po „šaltojo karo“ pabaigos iki šiol neskambėjo.

Kelionė Rusijos sienos perimetru

Trumpai pasivaikščiokime Rusijos pasieniu per visą jo perimetrą pagal laikrodžio rodyklę ir pasvarstykime, ką galėjo turėti mintyse Kremliaus rusakalbių generolas, sakydamas, kad praktiškai beveik visame sienos perimetre išaugo vietinių ir regioninių karų galimybė, verta branduolinio karo.

Suomija gal ir pasirengusi sovietų aneksuotų ugrų finų gyvenamų teritorijų susigrąžinimui, bet kol kas apie tai nekalba. Baltosios meškos, kita Šiaurės Arktikos fauna nuo Norvegijos iki Aliaskos gal ir turi pretenzijų Rusijos elgesiui su ja, tačiau kol kas sukilimo neruošia. Teoriškai dar įmanomas JAV Aliaskos eskimų bandymas susijungti su gentainiais Rusijoje, jei jų ten dar yra gyvų, bet dėl to branduolinio karo tikimybė nedidelė.

Nuo Beringo sąsiaurio iki Japonijos vandenų imtinai klausimas jau ne toks paprastas, ir pagrindinis jo akcentas – Kurilų salų bei ją supančių vandenų, kurių plote dugną pragręžus yra ką siurbti ūkio reikalams, – priklausomybė.

Japonams bent dviejų Kurilų salų susigrąžinimas – garbės reikalas. Tai – labai aštrus klausimas, bet Rusijos okupuotose Kurilų salose nėra kam konfliktuoti.

Keliaujame Rusijos bei Kinijos pasieniu nuo Vladivostoko iki Rusijos sienos su Mongolija. Vargu, ar Žydų autonominės srities gyventojai norėtų maištauti prieš centrinę valdžią. Prie sienos su Mongolija tebegyvena tuviai, anksčiau buvusios nepriklausomos valstybės gyventojai. Bet tuviai, regis, dar nesiunčia signalų, kad turi planą, kaip atgauti nepriklausomybę, tad čia viskas kol kas ramu. Šalia gyvenantys buriatai taip pat nekelia Rusijai grėsmės.

Baisiausia generolui N. Makarovui turėtų būti tai, kad šiandien Rusijos ir Kinijos pasienio regionus Rusijoje nuo Vladivostoko iki Rusijos sienos su Mongolija užplūdo Kinijos kinai. Tvirtinama, kad vietiniai rusai yra patenkinti kinų buvimu šalia, nes šie žymiai prisideda prie jų gerovės darbštumu, žemės ūkio išmanymu ir verslumu. Kalbama net apie regiono atsiskyrimo nuo Rusijos galimybę. Štai čia iškyla vietinio ar net regioninio konflikto su centrine Rusijos valdžia grėsmė. Gal apie tai galvojo generolas kalbėdamas apie branduolinį karą pasienyje?

Toliau – siena su Kazachstanu. Neseniai pasirašyta Kazachstano, Rusijos ir Baltarusijos deklaracija apie jas ekonomiškai ir finansiškai jungsiančios Eurazijos sąjungos sukūrimą iki 2015 metų, tad vargu ar šiame regione bent jau artimoje ateityje gali kilti konfliktas. Tiesa, Kazachstano šiaurėje gyvena daug rusų, kurie, Maskvos padrąsinti,  gali sukurti separatistinį judėjimą, bet kol kas Kazachstano valdžia sukuria jiems didesnę gerovę negu Maskva savo rusams provincijoje, tad konflikto nėra.

Priartėjome prie mums artimesnės Rusijos valstybinės sienos perimetro atkarpos – sienos su  Azerbaidžanu ir Gruzija. Rusijos sienos atkarpa su Azerbaidžanu yra labai subtili tautiniu požiūriu – ji skiria  Rusijos Dagestano ir Azerbaidžano lezginus. Tačiau Azerbaidžanas vargu ar kėsinsis į kaimynės teritorinį vientisumą, juo labiau, kad dar neišspręsta Kalnų Karabacho problema.

Padėtis prie sienos su Gruzija – neprognozuojama

Pati sudėtingiausia ir Rusijai pavojingiausia – sienos su Gruzija atkarpa. Kremliaus biudžetą alina Šiaurės Kaukazo musulmoniškų tautų pasipriešinimas federalinei kariuomenei, o Rusijos santykiai su Gruzija dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos okupacijos yra ant karo ribos.  Nors oficialioji Kremliaus propoganda tvirtina, kad karas Šiaurės Kaukaze jau baigtas, JAV karo specialistai yra kitokios nuomonės.

2000-ųjų pradžioje JAV pulkininkas Robertas Shaferis tapo vienu iš vyriausių planinių manevrų Gruzijoje rengėjų. Tie manevrai buvo reikalingi siekiant kariškai susilpninti čečėnų kovotojų galias nutraukiant laisvą jų judėjimą Pankisio tarpeklyje Gruzijoje. Pulkininkas skelbiasi Kremliaus simpatiku. Daugelio metų dalyvavimo Gruzijos ir Šiaurės Kaukazo reikaluose patyrimą pulkininkas R. Shaferis išdėstė knygoje „Sukilimas Čečėnijoje ir Šiaurės Kaukaze. Nuo Gazavato iki Džihado“.

Pristatydamas knygą JAV pulkininkas sakė:  „Priežastis, dėl kurios parašiau šią knygą, ta, kad aš norėjau parodyti, jog mes turime reikalą su pilnakrauju sukilimu, ir tas sukilimas yra vėlyviausias pasireiškimas to karo, kuris tęsiasi Kaukaze jau 300 metų. Didžioji dauguma sukilėlių vykdomų atakų nukreipta prieš teisėsaugos struktūrų darbuotojus ir kariškius. Pagal tarptautinę karinę teisę visi jie – kombatantai ir vertinami kaip legalūs taikiniai“.

Savo knygoje R. Shaferis kelia abejonę dėl Rusijos valdžios tvirtinimo apie konflikto Šiaurės Kaukaze pabaigą 2007 metais. Savo teiginio patvirtinimui jis pateikia ginkluotų susidūrimų intensyvumo ir aukų skaičiaus konflikte Šiaurės Kaukaze ir karuose Afganistane bei Irake lyginamąją analizę. Pulkininko duomenimis, 2008 metais Kaukazo sukilėliai įvykdė daugiau nei 400 atakų prieš federalinius padalinius ir apie 750 jų buvo 2009 metais. Užmuštų ir sužeistų Rusijos karininkų ir kareivių skaičius vien tik per 2009-uosius pasiekė 960. Palyginimui, Irake ir Afganistane per tą patį laikotarpį žuvo 307 JAV kareiviai ir karininkai. Per atskirus mėnesius užmuštų Rusijos karių ir kitų ginkluotų pareigūnų skaičius Šiaurės Kaukaze viršijo visos koalicijos kareivių, žuvusių pačiais karščiausiais karo Irake ir Afganistane periodais, skaičių, ir niekas nekalba apie tai, kad šie konfliktai jau pasibaigė. „Be to, mes kalbame apie teritoriją, kuri yra penkis kartus mažesnė negu Irako ir Afganistano teritorija, su žymiai mažesniu gyventojų skaičiumi. Jeigu jau lyginti procentinius rodiklius, tai mes matome, kad Kaukaze nuostolių lygis žymiai didesnis“, – sakė R. Shaferis.

JAV pulkininkas paneigė Rusijos tvirtinimus, kad Kaukazo sukilėliai yra susiję su tarptautiniu terorizmu, su „al Qaedos“ organizacija. Jis sakė, kad konflikte yra tik nežymus segmentas, panaudojantis terorizmą kaip karo vedimo metodą, nesusijusį su globaliniais terorizmo tinklais. „Jeigu vertintume tą faktą, kad pagrindinis sukilėlių tikslas yra paprastas – išgyventi ir išsiplėsti, tai pasipriešinimas ypač gerai susitvarko su šiuo uždaviniu ir po 2007 metų, kai daugybė (Rusijos) žmonių, taip pat ekspertai iš specialiųjų tarnybų pareiškė, kad pogrindis nugalėtas“, – kalbėjo knygos autorius.

Nepajėgiant nuslopinti vis labiau įsiplieskiančio sukilimo įprastinės ginkluotės priemonėmis, kas gali paneigti, jog Rusijos Generalinio štabo viršininkui gali kilti mintis panaudoti nedidelio galingumo taktinį branduolinį ginklą prieš Šiaurės Kaukazo sukilėlius prieš tai pasitraukus iš sukilimo teritorijos. Kartu tai būtų įspėjimas Gruzijai, jei ji bandytų susigrąžinti savo teritorijas – Pietų Osetiją ir Abchaziją.

Atominis karas prieš Lietuvą

Konfliktų prie Rusijos sienų su Ukraina ir Baltarusija artimiausiu metu nenumatoma, nebent tautiniai neramumai kiltų Kryme, tad pažvelkime į Rusijos sienos su Lietuva atkarpą.  

Kažkada ekscentriškas Rusijos politikas Vladimiras Žirinovskis patarė Rusijos vadovybei pastatyti prie Lietuvos sienos galingus ventiliatorius ir pūsti į Lietuvos pusę radioaktyvų vėją. Tiesa, radiacijos šaltinio nenurodė.

Atrodo, kad V. Žirinovskio idėja patiko būsimajam Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui. Jis jau išsprendė radiacijos šaltinių klausimą, paskelbęs, kad finansuos dviejų atominių elektrinių – vienos prie Lietuvos sienos su Rusija, kitos prie Vilniaus Baltarusijoje – statybą. Tai, kad tos atominės elektrinės bus ne daugiau kaip radiacijos šaltiniai, parodė atominės elektrinės prie Sankt Peterburgo statyba šiais metais, kai bestatant sugriuvo visa atominių reaktorių išorinio gelžbetoninio apvalkalo armatūra. Šiandien, kai vos ne kiekvieną mėnesį Rusijoje vyksta joje pagamintų lėktuvų katastrofos arba avariniai nusileidimai, tikėtis, kad su atominėmis elektrinėmis bus kitaip, vargu ar verta.  Naujoji V. Putino finansuojamų atominių elektrinių paskirtis yra akivaizdi, turint mintyse dar ir tai, kad jų ekonominė nauda Rusijai yra labai abejotina. Belieka stebėti, kokio galingumo ventiliatoriai bus statomi prie šių elektrinių.

Estija ir Latvija Rusijos valstybinės sienos perimetre gali jaustis saugesnės negu Lietuva.

© 2011 „XXI amžius“