Pažvelgus į V. Adamkaus „Dienoraščius“

Kaip ir galima buvo manyti, Valdo Adamkaus knygoje „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ Valstybės saugumo departamento (VSD) vadai nesurado kažko intriguojančio ar valstybės paslapčių išdavimo. Generalinė prokuratūra pirmoje lapkričio pusėje dėl knygos kreipėsi į VSD, prašydama išaiškinti, ar prezidentas neatskleidė valstybės paslapties. Jei VSD specialistai būtų nutarę, kad prezidento dienoraštyje galėjo būti atskleista valstybės paslaptis,

V. Adamkui būtų galėję grėsti baudžiamoji atsakomybė. Tačiau ėmęsis tyrinėti knygos „pavojingumą“ visuomenei ir valstybei, VSD taip ir neatsakė, ar knygoje galėjo būti atskleista valstybės paslaptis – „tyrimą“ (skaitymą) nutraukė. Pats prezidentas V. Adamkus teigė nesulaukęs Lietuvos prokurorų dėmesio dėl savo knygos. „Man tai yra juokinga, tiesiog aš girdėjau, kad lyg ir turėtų domėtis, tačiau niekas nebuvo nei priėjęs, nei užsiminęs. Ir taip, kaip netikėtai tos kelios eilutės kažkur spaudoje pasirodė, taip jos ir dingo. Aš neturiu jokio pagrindo kalbėtis tokiais klausimais, kurie neturi nei logikos, nei pagrindo“, – taip vienai televizijai sakė V. Adamkus.

Knygą labiau išviešino ir išpopuliarino žurnalistai, dar labiau tikėtina – ir leidėjai. Būtent jie vis „patvirtindavo“ „gautą informaciją“ esą V. Adamkaus knyga gali būti uždrausta. Nors jos pirmasis 3000 egz. tiražas dar nebuvo išparduotas. Ir išties, netrukus knygos buvo parduotos, o tada prisiėjo spausdinti ir antrąjį leidimą. Taip leidėjai užsidirbo gerų pinigėlių, išleisdami dar papildomai 5000 egz. tiražą. Juk V. Adamkaus knygą pagal populiarumą knygynų darbuotojai lygina tik su dviem Lietuvoje išleistomis kulinarinėmis knygomis „Gustavo receptai“, Beatos kulinarinėmis knygomis, anksčiau sulaukusiomis tokio pat ažiotažo. Knyga ypač populiari tarp Seimo narių, ministerijų darbuotojų, įvairių valstybės pareigūnų.

Kuo gi patraukė V. Adamkus kai kuriuos skaitytojus? Savo knygoje jis atskleidžia daug lig šiol į viešumą neiškilusių šalies politinio gyvenimo detalių, esama ir nemažai užuominų apie politinę korupciją. Jis parodo kai kurių politikų, ypač dešiniųjų, „agresyvumą“: nuo V. Landsbergio jis esą patyręs spaudimą, kad neatleistų tuometinio Aukščiausiojo Teismo pirmininko Vytauto Greičiaus, nors tą daryti jį vertė Konstitucija. A. Kubiliaus Vyriausybę jis esą patvirtino „skaudama širdimi“. Tuo tarpu krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė kaltinama melu dėl kariuomenės vado skyrimo, o premjero patarėjas V. Valentinavičius – šmeižto kampanijos prieš V. Adamkų organizavimu. 2008 m. birželio 28 d. datuojamame įraše teigiama, esą jam paskambinęs Saulius Žukas ir papasakojęs, „kaip vakar Virgis Valentinavičius ir Darius Kuolys mėgino supolitinti „Santaros-Šviesos“ suvažiavimą ir supriešinti jo dalyvius. V. Valentinavičius perskaitė pranešimą, kuriame kaltę dėl visų Lietuvos gyvenimo blogybių mėgino suversti man, postringavo, kad mane visiškai kontroliuoja (premjeras) Gediminas Kirkilas ir aš esu tik socialdemokratų įrankis. Tuo tarpu D. Kuolys ėmė burti intelektualų grupę, kuri neva „Santaroje“ turėjo sukelti „revoliuciją“. Jiems neišdegė. V. Valentinavičiui mėginant išprovokuoti diskusiją dėl man pažertų jo kaltinimų, S. Žukas esą replikavo, kad su išprotėjusiais santariečiais nediskutuoja, o D. Kuolys, pamatęs, kad jiems su V. Valentinavičiumi niekas nepritaria, net trenkė mikrofoną ir išėjo iš salės.“ Tie patys asmenys minimi ir 2008 m. liepos 10 d. įraše, kur V. Adamkus aptaria dienraštyje „Lietuvos žinios“ publikuotą medžiagą apie tą pačią „Santarą-Šviesą“. Joje prezidentas vadintas vienu iš „Santaros-Šviesos“ pensininkų“. „Bjaurus D. Kuolio, V. Valentinavičiaus, T. Dapkaus išpuolis „Lietuvos žiniose“ prieš „Santarą-Šviesą“. Bjauresnio gal net nesu skaitęs. Ko siekiama skleidžiant nesantaiką lietuvių visuomenėje? Gal dirbama už kažkieno pinigus? Ar tai rinkiminio šou pradžia?“ – retoriškai klausia V. Adamkus. Žinant Adamkaus nusistatymą prieš dešiniuosius, tai nė kiek nestebina. Aptarinėjant dramatiškiausius 2003–2004 metų Lietuvos politikos įvykius, kai buvo keliama apkalta prezidentui R. Paksui, paminėta ir dabartinė prezidentė Dalia Grybauskaitė – tada būdama finansų ministre, D. Grybauskaitė esą pareiškė norinti, kad R. Paksas „kuo greičiau nusprogtų“, „nors tai ir nekrikščioniška“.

Užtat kairiuosius politikus jis apdovanoja savo globa, meile ir supratimu. Su socdemų vadu A. Brazausku jis, kaip prisipažįsta, svarstė „įvairius įvykių scenarijus“, kad jokiu būdu neprarastų premjero posto. Nenagrinėsime tų jam „atgrasių“ atvejų, geriau pažiūrėkime, ką jis svarsto apie prezidento institucijai pavaldžią užsienio politikos sferą.

Knyga sudaryta iš prezidento dienoraščio ištraukų, aiškiai matyti, jog pats prezidentas patenkintas savo vykdyta užsienio politika. Ši sekėsi dėl puoselėtų ryšių su užsienio valstybėmis ir dėl asmeninių V. Adamkaus pažinčių su žinomais pasaulio politikais: Aleksandru Kwasniewskiu, broliais Kaczynskiais, George’u Bushu ir kitais iškiliais asmenimis. Pirmiausia reikia pastebėti, kad knygoje pateikti dienoraščiai pasižymi sausumu ir vargu ar yra įdomūs net ir išprususiam, su užsienio politika susipažinusiam skaitytojui ar joje dirbančiam žmogui. Štai kaip lakoniškai ir sausai jis aprašo kai kuriuos ypatingus, jam įsiminusius atvejus.

* * *

2006 metų liepos 16 diena, Vilnius

Kartais negaliu suprasti kai kurių mūsų žurnalistų, politikos apžvalgininkų. Patys sugalvoja juos intriguojančią situaciją ir puola kritikuoti tai, ko nėra ir nebuvo. Net svarstau, kas suinteresuotas griauti mano autoritetą visuomenės akyse.

Šį kartą pasinaudota mitu apie Turniškių kotedžų skandalą ir sukurta nauja legenda, kad aš neva stumiu į ambasadoriaus JAV postą savo buvusį patarėją Edminą Bagdoną. Niekam apie tai nesu net užsiminęs. Priešingai, kai baigiantis eiti užsienio reikalų ministro pareigas Antanas Valionis atnešė jo paties pasirašytą raštą, kuriame siūloma svarstyti naujų ambasadorių kandidatūras, tarp jų jis ir save rekomenduoja skirti į Portugaliją, o E. Bagdoną – į Vašingtoną, suabejojau, ar tai vykęs sprendimas. Pasakiau A. Valioniui, kad, jei jau jis dėl jo partijos pozicijos nekviečiamas dirbti į G. Kirkilo Vyriausybę, norėčiau būtent jam patikėti ambasadą Vašingtone. Tuo tarpu E. Bagdonas galėtų vykti į kurią nors kitą šalį. Tačiau A. Valionis primygtinai pageidavo būti skiriamas į Portugaliją. Negana to, paaiškėjo, kad net ir mano jau paskirtas premjeras G. Kirkilas rekomenduoja Seimo Užsienio reikalų komitetui svarstyti E. Bagdono kandidatūrą į ambasadoriaus Vašingtone postą.

A. Valionis manęs tiesiai paklausė: „Ar jūs tam pritariate?“. Atsakiau, kad neprieštarauju ir ant rašto, kur jau buvo A. Valionio ir G. Kirkilo parašai, užrašiau: „Sutinku“. Daugiau jokia forma į diskusijas šiuo klausimu nesivėliau. Tai netrukdė žiniasklaidai išsijuosus mane kaltinti E. Bagdono protegavimu, net šūkauti, kaip aš drįstu kalbėti apie moralią politiką.

Beje, sutikęs E. Bagdoną, pasakiau manąs, kad jam būtų sunku dirbti JAV. Pasitikiu jo diplomatiniais gebėjimais, todėl neabejoju, kad jis galėtų sėkmingai vadovauti Lietuvos ambasadai Aleksandro Lukašenkos valdomojoje Baltarusijoje. Ten jo lauktų taip pat labai sudėtingas ir atsakingas darbas. Išklausęs, E. Bagdonas mano nuomonei visiškai pritarė.

(Čia akivaizdus suderinimas su Kirkilo vyriausybės, tarp jų ir KGB rezervistų, narių pasiūlymais, išskyrus atskirus atvejus.)

2006 metų liepos 17 diena, Vilnius

Iš ryto paskambino Edminas Bagdonas ir pranešė, kad Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko Justino Karoso paprašė, jog parlamentarai nesvarstytų jo kandidatūros į ambasadoriaus JAV postą. Manau, jis pasielgė visiškai teisingai.

2006 metų liepos 18 diena, Vilnius

Pagaliau naujoji Vyriausybė pradeda dirbti – šiandien po ilgų ginčų Seime, tuščios parlamentarų retorikos patvirtinta jos programa.

Vyriausybė sulaukė palaiminimo Seime, socialdemokratams sutarus su konservatoriais dėl jos veiklos prioritetų, kurie – tie patys, kokius siūliau, pakvietęs abiejų partijų atstovus į Prezidentūrą kalbėtis dėl koalicijos. Tačiau nesusikalbėjo. Dabar konservatoriai žada remti G. Kirkilo Vyriausybę, jai siekiant sutartų tikslų, o deleguoti į ją savo atstovų ir prisiimti politinę atsakomybę nesutiko.

Jaučiuosi nusivylęs. Regiu kai kurių politikų asmeninį egoizmą, siaurą partiškumą.

(Matyti, kad V. Adamkus nepatenkintas, jog nepasisekė sudaryti „vaivorykštinės“ – socdemų ir konservatorių – vyriausybę.)

2006 metų liepos 19 diena, Vilnius

Gedimino Kirkilo Vyriausybė jau pradėjo dirbti, bet spauda vis dar kuria visokiausių sąmokslų istorijas, o aš vaizduojamas kaip didžiausias sąmokslininkas. Antai netikėtai sužinau, kad neva spaudžiau premjerą G. Kirkilą nesiūlyti Algirdo Brazausko Vyriausybėje susisiekimo ministru dirbusio Petro Čėsnos toliau vadovauti šiai ministerijai, nors nieko panašaus nedariau.

Dar absurdiškesnis gandas, kad neva nesutikau Antano Valionio skirti ambasadoriumi JAV. Priešingai, aš net norėjau, kad jis toliau dirbtų užsienio reikalų ministru. Kalbėjau apie tai su A. Valioniu ir jis sutiko. Tačiau nepavyko įkalbėti G. Kirkilo pritarti mano siūlymui. Jo partija nesutinka atiduoti šį postą diplomatijos profesionalui. Partiniai interesai pas mus visada svarbiau už valstybinius.

Kai paaiškėjo, kad A. Valionis negalės likti užsienio reikalų ministru, pats jam pasiūliau važiuoti dirbti į Vašingtoną. Tačiau jis atsisakė ir prašė skirti jį ambasadoriumi Portugalijoje.

Apmaudu, kad spauda viską apvertė aukštyn kojom ir pateikia tik iš piršto laužtas savo versijas. Gali aiškinti kiek nori, kaip yra iš tikrųjų – niekam tai neįdomu. Vis viena pila savo melą ir dar drįsta samprotauti apie moralę, nors turėtų patys susimąstyti apie savąją.

(Akivaizdus nesusigaudymas situacijoje: V. Adamkus prisipažįsta, kad norėjo žūtbūt paskirti susikompromitavusį KGB rezervistą užsienio reikalų ministru ir G. Kirkilo vyriausybėje)

2006 metų rugpjūčio 1 diena, Vilnius

Karšta vasara. Ir darbe karšta nuo pirmųjų akimirkų. Teko apsispręsti dėl tolesnio patarėjo Dariaus Gudelio darbo. Vyras pats „prisikalbėjo“, bendraudamas su spauda. Jo santykiai su kitais mano štabo nariais seniai buvo įtempti. Visi supratome, kad tik laiko klausimas, kada jis turės ieškotis kito darbo. Mėginau sudaryti jam sąlygas garbingai pasitraukti. Deja, jis pats viską sugadino, pirma laiko išsireklamavęs ir sukėlęs nereikalingus svarstymus spaudoje. Įvertinęs susidariusią padėtį, šiandien D. Gudelį atleidau iš patarėjo pareigų. Labai nemalonu, bet neturėjau kitos išeities. Viliuosi, kad ši pamoka padės jam tolesnėje profesinėje veikloje išvengti panašių klaidų.

Yra ir svarbių tarptautinės politikos naujienų. Ukrainoje dėl nesantaikos tarp „oranžinės“ revoliucijos lyderių nesiseka sudaryti vyriausybės ir į valdžią gali sugrįžti senosios jėgos. Lietuva suinteresuota, kad promaskvietiška stovykla nesusigrąžintų prarastos įtakos. Tai neigiamai atsilieptų visam regionui. Vakar dėl to ir Didžioji Britanija per savo ambasadorių Vilniuje išsakė susirūpinimą. Mūsų Užsienio reikalų ministerija ir mano štabas bandė surengti mano pokalbį su prezidentu Viktoru Juščenka, bet nepavyko. Mums telieka stebėti padėtį.

(Smulkmeniški, nelabai kam aiškūs santykiai su patarėju. Pozicija dėl Ukrainos – teisinga, bet tai nedavė jokio poveikio būsimiems įvykiams Ukrainoje)

2006 metų rugpjūčio 3 diena, Vilnius

Spauda vis dar aptarinėja mano patarėjo Dariaus Gudelio atleidimą. Prezidentūra daugiau šios temos nekomentuoja.

Vidurdienį kalbėjausi telefonu su Ukrainos prezidentu Viktoru Juščenka. Jis informavo, kad vakar susitiko su Maskvos remiamu Viktoru Janukovyčiumi ir pavedė jam sudaryti naują vyriausybę. Esą jam neliko kitos išeities, nes antraip būtų tekę paleisti Aukščiausiąją Radą ir skelbti naujus parlamento rinkimus. Garantavau, kad Lietuva ir toliau jį rems derantis su ES vadovais.

2006 metų rugpjūčio 4 diena, Vilnius

Išsikviečiau neseniai pareigas eiti pradėjusį naująjį užsienio reikalų ministrą Petrą Vaitiekūną pasikalbėti apie pirmąjį jo vizitą į Briuselį. Ten dabar atostogų metas, tad iš šios kelionės – nedaug naudos. Atrodo, įdomesnis buvo jo stabtelėjimas grįžtant namo Varšuvoje. Čia jis su lenkų pareigūnais kalbėjosi energetikos klausimais. Susidaro įspūdis, kad brolių Kaczynskių valdoma Lenkija labiau nusiteikusi tiesti elektros tiltą į Lietuvą. Gal po daugiau nei penkerių metų tūpčiojimo vietoje šis projektas pagaliau pajudės.

(Deja, V. Adamkus neišnaudojo labai palankaus L. Kaczynskio nusistatymo dėl elektros tilto į Lietuvą tiesimo. Kiek pastangų dėjo

L. Kaczynskis, vis įtikinėdamas V. Adamkų kuo greičiau spręsti elektros tilto klausimą, jis nepakluso. Beje, V. Adamkus dienoraščiuose neužsimena apie dažnus Kaczynskio vizitus į Vilnių, prašant kuo greičiau spręsti elektros tilto klausimą.)

2006 metų rugpjūčio 7 diena, Vilnius

Seimo rūmuose prasidėjo XII-asis Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimo suvažiavimas. Dalyvauja 150 delegatų iš 36 šalių. Kalbėdamas jiems, pabrėžiau, kad turime tik vieną Lietuvą, o jai svarbus ir reikalingas kiekvienas lietuvis, kur jis begyventų.

Šiandien susitikau su savo pirmosios kadencijos patarėju, dabar dirbančiu Užsienio reikalų ministerijos sekretoriumi Albinu Januška ir Valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotoju Dainiumi Dabašinsku. Nerimą kelia kalbos, kad esą prokurorai garantavo Viktorui Uspaskichui, jei jis grįš į Lietuvą, jo nesuimti, o kaltinimus pateikti tik administracinėje, bet ne baudžiamojoje byloje. Jei tai tiesa, galima pamanyti, kad prokuratūra jau atstovauja ne valstybės, o nežinia kieno interesams.

Neramina ir Rusijos veiksmai. Akivaizdžiai mums daromas spaudimas – jau mėnuo, kai lenkų perimamai „Mažeikių naftai“ netiekiama nafta „Družbos“ vamzdynu, prisidengus remontu. Gamykla žaliava apsirūpina per Būtingę, bet tai daug brangesnis tiekimo būdas.

(Neatskleisdamas pokalbio su vėliau susikompromitavusiais VSD veikėjais esmės, V. Adamkus slepia kai kuriuos svarbius įvykius. Galima tik pritarti jo nuomonei apie ne valstybės interesams dirbusią prokuratūrą Uspaskicho byloje.)

* * *

V. Adamkus savo knygoje mini ir svarbius klausimus. Aiškėja, kad prieš šešerius metus jis privertė teismą pakeisti sprendimą neleisti klausytis diplomatais prisidengusių Baltarusijos šnipų telefono pokalbių. Mat Vilniaus apygardos teismo pirmininkas Artūras Šumskas (beje, tam teismui vadovaujantis iki šiol), „remdamasis diplomatinį imunitetą garantuojančia Vienos konvencija, atsisakė sankcionuoti diplomatine tarnyba prisidengusių užsienio agentų sekimą – neleido klausytis jų pokalbių“. V. Adamkaus patarėjai tokią Vienos konvencijos interpretaciją laikė klaidinga – „diplomatinis imunitetas nereiškia, kad juo prisidengę užsienio agentai gali laisvai užsiimti šnipinėjimu“. Pasikvietęs Aukščiausiojo Teismo pirmininką V. Greičių ir Vilniaus apygardos teismo pirmininką

A. Šumską, V. Adamkus pasakė, kad tai kelia grėsmę Lietuvos valstybei. „Po pusvalandžio aiškinimosi išgirdau, kad teismas leis klausytis šnipų pokalbių“, – knygoje rašo V. Adamkus. Susitikimas įvyko 2005 metų balandžio 7 dieną.

V. Adamkaus knygoje atskleidžiamas ir toks visuomenei nežinomas faktas: prieš trejus metus aukščiausi Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos pareigūnai slapta sutarė dėl pasikeitimo sulaikytais saugumo darbuotojais. V. Adamkus rašo, kad 2008 metų birželį tuometinis VSD vadovas P. Malakauskas papasakojo apie slaptas derybas su Baltarusijos saugumo tarnybos vadovu dėl Lietuvoje sulaikyto Baltarusijos KGB generolo ir Minske sulaikyto Lietuvos VSD darbuotojo. Pasirodo, Lietuva sulaikytą Baltarusijos KGB generolą buvo perdavusi Lenkijai, bet V. Adamkus, paklusdamas tarp P. Malakausko ir A. Lukašenkos režimo vykusių derybų rezultatams apsikeisti suimtais saugumiečiais, pritarė tam ir pasiūlius L. Kaczynskiui grąžinti generolą į Lietuvą, jis netrukus buvo išmainytas į Lietuvos saugumietį (matyt, antro ar trečio svarbumo, tikrai ne generolą). Dar daugiau, Malakauskas netgi užsitikrino „galimybes keistis informacija“ su savo „kolega“ – didžiulį A. Lukašenkos pasitikėjimą turinčiu, jam artimu asmeniu, t.y. Baltarusijos KGB viršininku. Kokios analogijos apie „vaisingą“ dviejų šalių, visuomenei rodančių priešiškumą, slaptųjų tarnybų bendradarbiavimą? Ar ne tokio „vaisingo bendradarbiavimo“ tęsinys ir yra šią vasarą įvykęs Baltarusijos disidento A. Beleckio „perdavimas“ (tiksliau, išdavimas) Lukašenkos režimui ir jo nuteisimas 4,5 metams kalėjimo su turto konfiskavimu?

Beje, šios knygoje atskleistos žinios labiausiai supykdė Lietuvos VSD bei prokuratūros vadovus, todėl jie nutarė V. Adamkaus knygą „patyrinėti“ atidžiau. Tačiau vis dėlto nesėkmingai.

Iš knygos išaiškėja, kad V. Adamkus ir kai kurie kiti vadovai 2008 metais sustabdė ikiteisminį tyrimą prieš žydų kilmės sovietų partizaną, žinomą istoriką Yitzhaką Aradą. 2008-ųjų rugsėjo 16 dieną pasitarime pas V. Adamkų, dalyvaujant VSD vadovui Povilui Malakauskui, generaliniam prokurorui Algimantui Valantinui ir užsienio reikalų ministrui Petrui Vaitiekūnui buvo „prieita išvados, kad jei nėra aiškių įrodymų, patvirtinančių Izraelio piliečio Y. Arado atsakomybę už sovietinių partizanų nusikaltimus Lietuvos gyventojams, Generalinė prokuratūra turi nutraukti jam iškeltą bylą. Tai leis normalizuoti santykius su Izraeliu“. Prokuratūra ikiteisiminį tyrimą nutraukė kaip tik po šio susitikimo praėjus trims dienoms, motyvuodama, jog „nesurinkta pakankamai duomenų“. Akivaizdus spaudimas prokuratūros darbui. Dar anksčiau, tą patį mėnesį V.  Adamkus šią temą aptarė su teisininku Seimo nariu Raimondu Šukiu. Nors Y. Aradas buvo įtariamas dėl Antrojo pasaulinio karo metais nacių okupuotoje Lietuvoje ir pokario metais jam tarnaujant sovietų NKVD įvykdytų civilių gyventojų ir Lietuvos partizanų žudynių,V.  Adamkus gavo Šukio pritarimą nutraukti bylą. Beje, Šukys, tuometinis VR ministras, 2006 metų lapkritį buvo „komandiruotas“ į Maskvą pasiūlyti ten pasislėpusiam Uspaskichui grįžti į Lietuvą, atseit, jis nebus persekiojamas. Ar tas patarimas vykti į Maskvą nebuvo suderintas su Adamkumi? Knygoje atsakymo nėra.

V. Adamkus rašo, kad VSD žiniomis, buvęs KGB darbuotojas Aleksandras Lebedevas prieš kelerius metus domėjosi galimybe įsigyti laikraščius „Vilniaus diena“, „Kauno diena“ ir „Klaipėda“ valdančią „Diena Media“ bendrovę. Adamkus pastebi: „Įtariama, kad į Lietuvos žiniasklaidą ima skverbtis rusų kapitalas, o gal, juo prisidengusi, ir Rusijos žvalgyba“, tačiau tą žinią jis „vertina atsargiai“.

© 2011 „XXI amžius“