Tiesiog pamąstymai

Romualdas Matelis

Jau Tarybų Sąjungai smarkiai braškant per siūles, daugelis mūsų, Lietuvos gyventojų, vylėmės artėjančios aušros, kuri nušvies mus begaliniu skaidrumu: nebeliks „blato“ ir kyšių, nebebus vagysčių, nes kiekvienas dirbs Tėvynei. Ir dirbs tiek, kiek pajėgs. Ir uždirbs, kiek norės.  Tikėjomės, kad esame geresni nei atėjūnai, svajojome apie geruosius Vakarus, apie demokratiją, kuri užtikrins laisvą žmogaus valią gyventi pagal pasirinktą modelį, manėme, kad tautos vienybė nuo šiol bus pavyzdinė ir ateityje mums nebebaisios jokios okupacijos, nes pasaulis dabar jau kitoks, civilizuotas, apsiskaitęs ir išprusęs. Jau ir iki tol žinojome, kad ten, už mūsų geležinės sienos, klesti gėris ir tik dar kur ne kur, trečiojo pasaulio šalyse plyksteli kariniai konfliktai, tačiau jie netrukus nutyla kaip atsitraukiančio perkūno garsai.

Betgi pamiršę buvome, kad kartais rami naktis, kad ir kokia tamsi, gali būti ne tokia gūdi kaip išaušęs apsiblausęs rytas. O tokio, deja, sulaukėme. Nušvitusi padangė parodė, kad aplink nieko panašaus į tas iliuzijas, kurias puoselėjome, nebelikę: nėra to grožio aplink mus, visi pavargę ir suirzę, alkani ir nualinti. O ir Vakaruose nebėra tų švyturių, apie kuriuos mums pasakojo tie, kuriems per stebuklą kartais pavykdavo pamatyti pasaulį. Kaip kamparas išgaravo tautos vienybė, ne tik čia, Lietuvoje, bet ir tarp tų, kurie peršoko Lamanšą, Baltiją ar net Atlantą. Mažai teisių turėję anksčiau, likome visai beteisiai mulkiai ir tik patiems atkakliausiems, rizikuojantiems prarasti paskutinius sveikatos trupinius, retkarčiais pavyksta pasiekti vieną kitą laimėjimą. Tik mulkiais likome – ne ta prasme, kad nebeturime nuovokos ir supratimo, bet mulkiais mus pavertė sistema, kurioje atsidūrėme, nes nuolatos esame mulkinami ir sunkiai begalime suprasti, kur tiesa, o kur melas. Pinigas tapo visagaliu valdovu, o jo pagrindine talkininke – korupcija. Tiesa, Lietuvoje galima gyventi ir nekorumpuotam, tačiau tik su sąlyga, kad esi itin atsparus šalčiams ir lietums ir turi geležinį skrandį, kuriam pakanka duonos kriaukšlių, nes stogas virš galvos, padoresnė apranga ir maistas, jau nekalbant apie vaistus ar pramogas, tapo nebe kiekvienam „įkandami“.

Bet melagis būčiau, jei teigčiau, kad visiems vienodai blogai. Ne, tam tikra dalis, kurie iš Aukščiausiojo gavo daug dovanų – iškalbą, išvaizdą, galbūt ir neblogą sveikatą, bet negavo vieno – sąžinės, kurios, jie mano, net nereikia, – gyvena gerai. Jie bet kokia kaina prasibrovė į vadinamąsias aukštumas ir gyvena melo bei demagogijos debesyse. Protingas žmogus neturėtų pavydėti tos jų „laimės nutekėjimo“, nes ten visi labai panašūs: be skrupulų kandžiojantys vienas kitą, todėl nė vienas negali būti tikras, ar ryt netaps kolegų auka. Problema kita, kai kurios personos turi galią toliau skurdinti tautą, sekinti tuos, kurie ateidami į šį pasaulį, kaip pamatinę savo vertybę atsinešė moralę, sąžinę ir atjautą savo artimui. Žaidimas ponais nuolatos reikalauja dėmesio. Kad visų akys būtų nukreiptos į juos, tiesiog būtina vėl ir vėl padaryti ką nors šokiruojančio – padidinti ir iki begalybės išplėsti mokesčius, nuvertinti litą, pakelti produktų kainas. Ponams, suprantama, reikalingi ir pakalikai, prisiplakėliai ir padlaižiai. O tokių Lietuvoje, deja, netrūksta... Skaitau kartais kokio nors „kylančio“ jaunojo žurnalisto ar mistinio politinio apžvalgininko paistalus ir stebiuosi – kaip reikėtų vaikščioti gatve, kad jaustum aplinkinių nuolatinius paniekinančius žvilgsnius? Bet gal ir šito supratimo jie neatsinešė į gyvenimą? Galbūt... Jie neretai kaip neišsenkančią vertybę pateikia žodžio laisvę. Sako: „Argi prie sovietų galėjai taip laisvai šnekėti kaip dabar?“ Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna. Žodžio laisvė yra gerai tada, kai po jo suklūstama. O ką turime šiandien? Taip, sovietų laikais kartais būdavo baisoka pasakoti „riebesnį“ politinį anekdotą ar žerti kritiką, kad ilgai tenka laukti paskyros automobiliui. Tačiau taip susikurdavome savotišką adrenaliną, nes tai buvo uždraustas vaisius, ir visi į jį kreipė dėmesį. O ar dabartinė žodžio laisvė turi vertę? Manau, kad labai nedidelę. Nes dabar išsakyta kritika valdančiųjų ne tik negąsdina, bet gal net juos linksmina. Įsivyravęs atsakomybės nebuvimas vos ne visose valdymo grandyse niekaip nebegali sukelti didesnio nepatogumo jausmo kritikuojamajam, nes nuo to nei plaukai žyla, nei apetitas kenčia.

Nesvarbu, ar gyvenimas vystosi ratu, ar, kaip teigė K. Marksas, spirale ir vis aukštyn, aišku  viena – amžino nieko nėra. Ne amžinos ir tautos negandos. Klausimas tik, kiek tai truks ir koks mesijas pagaliau nutrauks vyraujančią anarchiją. Mesijas? Bet ar tikrai būna mesijų? O gal būna paprastų paprasčiausia tik kiek aktyvesnis žmogus, kuris sulaukia reikiamo momento, kai visa tauta vieną rytą pajunta, kad taip toliau tęstis nebegali. Ir tada, gal jie dar kartą patiki? Patiki tuo, kuris iš tikro visa širdimi atsidavęs bendram reikalui, ir ima jam reikšti visuotinį palaikymą, taip pat pradeda deramai ginti savo gyvenimus – savo, savo vaikų ir anūkų, savo draugų ir visai iki tol nepažinotų žmonių.

Gyvename sunkiu, bet įdomiu laiku. Vėl girdime braškančias siūles, tik šį kartą jau nebe sovietinės imperijos, o vakarietiškos civilizacijos, nes ji, regis, ėmė išsigimti. Jei kam būtų įdomi mano nuomonė, manau, kad netreniruojami raumenys atrofuojasi, nenaudojamos žinios užsimiršta, nelankomi keliai užželia. Galgi daugelį metų vykęs šaltasis karas tarp Rytų ir Vakarų vertė abi šalis stengtis, konkuruoti, stiebtis. O dabar, kai nebėra realios konfrontacijos, nebėra dėl ko stengtis. Būtų liūdna, jei būčiau teisus šitaip teigdamas, nes nejaugi tik baimė yra nuolatinis žmogaus deramo elgesio variklis? O juk taip išdidžiai save laikėme Homo Sapiens...

© 2011 „XXI amžius“