Mūsų visų siekis – laisvė, taika, pagarba žmogiškam orumui

Vygaudas Ušackas ir kun. Egidijus Arnašius Ernesto Slivinsko nuotrauka

Vygaudas Ušackas Kabule

Vasario 27 dieną Airijos Tarptautinio ir Europos Reikalų Instituto kvietimu Dubline lankėsi Lietuvos teisininkas, diplomatas, buvęs LR užsienio reikalų ministras, Europos Sąjungos (ES) specialusis įgaliotinis Afganistane Vygaudas Ušackas.

Airijos katalikų misija visada pasinaudoja iškilių Lietuvos piliečių vizitais. Ir šį kartą po šv. Mišių už Tėvynę Lietuvą Dublino Šv. Andriejaus bažnyčioje, kurioje reziduoja kun. Egidijus Arnašius, vyko malonus susitikimas su garbingu svečiu.

Skaitytojams siūlome Vygaudo Ušacko ir kun. Egidijaus Arnašiaus pokalbį.

Jūsų Ekscelencija Ambasadoriau, esate ES Misijos Afganistane vadovas. Kokia Afganistano dabartis ir kokia šios šalies ateitis?

Afganistanas išgyvena 30 metų trunkančią vidaus plėšimų ir karų traumą. Tarptautinė bendruomenė, kurios sudėtinė dalis yra Lietuva, padeda afganams kurti tokią ateitį, kad šalis gyventų ant taikos pamatų, nebebūtų tarptautinių teroristų ruošimo bei operacijų vykdymo lauku. Praėjusių metų gruodžio 5 d. įvykusioje Bonos konferencijoje 83 Pasaulio valstybės, tarp jų ES ir jos narė Lietuva bei Afganistanas, prisiėmė abipusę atsakomybę bendradarbiaujant stiprinti šios šalies saugumo pajėgas bei valdymo institucijas, padėti jiems išgauti ir tinkamai panaudoti gausius Afganistano gamtinius išteklius (viso yra daugiau nei 3 trilijonų JAV dolerių vertės dujų, naftos, aukso, ličio ir kt.) bei didinti biudžeto įplaukas.

Kokios Jūsų įžvalgos, lyginant gimtąjį kraštą ir Afganistaną?

Nors šalys labai tolimos geografiškai ir skiriasi savo istorija bei gamtos sąlygomis, Lietuva išsilavinusių afganų dažnai vadinama pavyzdžiu, nes mes sugebėjome atsikratyti sovietinio jungo bei taikiai ir sėkmingai kurti demokratiją ir laisvą rinką. Afganams iki to dar labai toli. Nors išpažįsta islamo religiją, vietiniai žmonės siekia tokių pat vertybių – laisvės, taikos, pagarbos žmogiškajam orumui.

Tarnaudamas Lietuvai ilgai ėjote atsakingas Lietuvos Ambasadoriaus pareigas tiek JAV, tiek Jungtinėje Karalystėje, o dabar esate tolimame, atšiauriame, paslaptingame ir labai pavojingame europiečiui Afganistane. Iš šalies žiūrint kartais galima objektyviau vertinti įvykius Tėvynėje. Kokią matėte ir tebematote dabarties Lietuvą?

Iš tikrųjų iš šalies žvelgdamas dažnai gali atskirti ar bent siekti kritiškai pažvelgti ir atskirti pelus nuo grūdų. Iš konflikto zonos stebint įvykius Lietuvoje, negali nestebinti faktas, kiek laiko, energijos ir resursų mes prarandame menkoms politinėms rietenoms ir labai jau provincialiems ginčams. Atrodo, gyvename Europoje, globaliame pasaulyje, o šito akivaizdaus fakto vis nenorime ar negalime pripažinti. Lietuva – galingiausios karinės sąjungos – NATO – narė, gauna daug paramos ir turi plačių ekonominių galimybių būdama Europos Sąjungos nare. Šalia mūsų, nors ir nenuspėjama, bet turtinga Rusijos rinka. O pažiūrėjus iš atokiau atrodo, kad visą energiją švaistome kivirčams ir ginčams Lietuvos viduje, būtų ir nebūtų priešų paieškai. Linkiu ir tikiuosi, kad sugebėsime susitelkti ir pakilę virš asmeninių, politinių ambicijų, pataikavimo populistinei nuotaikai, perimsime mūsų pirmtakų didžiavyrių – Mindaugo,Vytauto, Gedimino – palikimą ir drąsiai kursime ateitį ant tvirtų vertybinių pamatų. Tam reikalinga vizija ir lyderystė.

O kaip Jūsų akimis atrodo išeivija? Aš pats šio žodžio ilgai nemėgau, nes visada laikiau ir tebelaikau save vienalytės Lietuvos grandimi. Bet po septynerių metų buvimo Airijoje, stebėdamas vietos lietuvius, vis labiau ir labiau suvokiu, kad dauguma mūsų jau į Lietuvą nebegrįš. Vaikai, o tuo labiau anūkai, taps jau kitos kultūros savastimi. Taigi, koks tas dabarties išeivijos veidas, Jūsų akimis, JAV ir Europoje? Ar yra skirtumų ir panašumų?

Mielas kunige Egidijau, esu tikras, jog sutiksite, kad ir tie, kurie gyvena Tėvynėje, ir tie, kurie gyvena svetimuose kraštuose, visi esame lietuviai! Kur bebūtume ir ką beveiktume, didžiuokimės tuo bei prisidėkime prie kiekvieno iš mūsų ir mūsų Tėvynės saugumo ir klestėjimo. Globalizacijos amžiuje nebūtina būti Lietuvoje, kad išliktumei šalies patriotu. Aplankęs Jus Dubline, pabendravęs su vietos lietuviais, aš jų niekada nevadinsiu išeiviais. Jūs, jie ir mes esame lietuviai! Ir rašyčiau tai didžiąja raide, nes stebint Airijos lietuvių pastangas puoselėti lietuvybę, remti lietuvišką katalikų sielovadą bei siekį padėti artimiesiems Tėvynėje, mažąja raide parašyti negalime, nors dabartinės gramatikos taisyklės to ir neleidžia daryti, bet tai dar vienas dalykas, kurį verta keisti. Aš labai tikiuosi, kad Lietuvos vadovai ir politikai pripažins šiuos globalius pokyčius bei priims neatidėliotinus sprendimus, kurie stiprintų politinius ryšius tarp svetimuose kraštuose esančių mūsų brolių ir seserų bei Lietuvos, sudarytų galimybę dvigubai pilietybei, elektroniniam balsavimui, atstovavimui Seime, remtų lietuvių kalbos mokymus bei skatintų investavimo ir prekybos plėtotės programas. Jei to valdžia nesugebės padaryti, manau, kad pilietinės ir visuomeninės iniciatyvos anksčiau ar vėliau tai privers padaryti.

Grįžkime prie Lietuvos realijų. Neseniai Lietuvos švedas, vertėjas, kino dokumentininkas Jonas Ohmanas, gyvenantis Lietuvoje jau dvidešimt metų, pastebėjo lietuvio mentalitete vyraujantį baudžiauninko-partizano tipą. O ką Jūs pirmučiausia įžvelgtumėte šiuolaikinio lietuvio sąmonėje? Ir kaip, Jūsų manymu, šis pastebėjimas padeda ar trukdo kurti pozityvią Lietuvos ateitį?

Mums ilgai įtaką darė partizaninis, gynybinis palikimas, kuriuo tikrai privalome didžiuotis. Tai sąlygojo Sibiro kančių, partizaninio judėjimo bei laisvės puoselėjimo sovietinės okupacijos laikais patyrimas, kai Katalikų Bažnyčia atliko ypatingą istorinės atminties puoselėjimo, teisingumo ir susitelkimo sunkiais pogrindžio metais vaidmenį.

Bet dabar mes esame laisvi, nors laisvė nereiškia atsakomybės ir pareigų nebuvimo. Būtina puoselėti šeimos tradicijas, gerbti žmogiškąjį orumą, padėti artimajam, išlaikyti ir stiprinti lietuvybę. Globalizacija nėra vienareikšmis reiškinys. Kiekvienas iš mūsų ir visi kartu mes kuriame ateitį, kuriai turi įtakos net tik naujų ekonominių ir socialinių reiškinių įvairovė, bet ir gebėjimas išlaikyti kertinius vertybinius pamatus – asmeninę laisvę, meilę Dievui ir artimajam, patriotizmą bei ištikimybę Tėvynei, toleranciją ir pagarbą kitataučiams bei kitą religiją išpažįstantiems.

Todėl manau, kad Lietuvos visuotinės gerovės raktas – gebėjimas išlaikyti kertines vertybes bei sutelkus Pasaulio lietuvių talentus ir pastangas drąsiai kurti saugią, klestinčią Lietuvą.

Anot to paties Jono Ohmano pastebėjimo, vienas iš reikšmingiausių lietuvių rašytojų jam yra pasakęs, kad didžiausia lietuvių bėda – ne priešai, o neturėjimas draugų. Ką manote apie tai?

Mes turime daug draugų, tačiau retai sugebame juos pripažinti ir su jais stiprinti ryšius. Lenkijoje, Izraelyje, Rusijoje, Baltarusijoje, JAV, Australijoje, Baltijos šalyse, Vakarų ir Šiaurės Europoje, Pietų Amerikoje ir Kanadoje, Kaukaze ir Azijos šalyse turime ne tik stiprias lietuvių bendruomenes, bet ir įtakingų Lietuvos draugų. Mūsų pareiga – juos išlaikyti bei stiprinti tarpusavio ryšius. Žinau, kad daromas didžiulis, fundamentalus darbas atkuriant ir stiprinant ryšius su daugeliu mums istoriškai, emocionaliai bei pragmatiškai svarbių valstybių. Kaip pavyzdį norėčiau paminėti mūsų santykius su Izraeliu, kuriame yra daug politiškai ir ekonomiškai įtakingų bei Lietuvą mylinčių ir iš mūsų Tėvynės kilusių žmonių. Ypač svarbu kurti naujas abipusiškai naudingas bendradarbiavimo programas ir projektus su mūsų istoriniais kaimynais. Puoselėkime ir įgyvendinkime kunigaikščių Vytauto Didžiojo ir Gedimino istorinę misiją naujomis aplinkybėmis globalizacijos amžiuje – sutelkdami, paremdami plėskime laisvės, demokratijos ir abipusės priklausomybės ir galimybių erdvę nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

Kai Airijos ekonomika dar prieš penkerius metus klestėjo, tai ne vienas žmogus kaip šios „laimės formulės“ priežastį nurodydavo nusisekusį Airijos švietimo modelį. Lietuvoje šiandien irgi suvokiama, kad norint ištraukti kraštą iš dabarties sunkumų duobės, pirmiausia reikia kažką daryti su švietimu ir kultūra. Aš irgi pritariu tam, kad visuomenės pasikeitimas įmanomas tik nuo pasikeitimų mokykloje ir kultūroje. Žinau ne vieną pavyzdį, kad tėvų pasirinkimas išvykti iš Lietuvos buvo motyvuotas ir tuo, kad klasėje nesaugiai jautėsi jų vaikai, dažnai užgauliojami ir ujami vien dėl to, kad gerai ir stropiai mokosi. Deja, pati mokykla dažnai yra bejėgė arba neranda priešnuodžių prieš vadinamuosius klasės chuliganus. Dažnai keičiamos mokymo programos, vyksta mokytojų streikai. Neretai mokytojai per pamokas politikuoja, sėdami nihilizmą… Airijoje, jei vaikui reikia samdyti korepetitorių, mokykla tai vertina kaip savo darbo broką. Lietuvoje tokių pasvarstymų kol kas nesigirdi. Ką Jūs manote apie tai?

Mano mama beveik 40 metų dirbo pradinių klasių mokytoja Skuode ir Ukmergėje. Tad iš arti galėjau stebėti sunkią ir atsakingą mokytojo dalią. Mokytojai – tarsi antri tėvai. Nuo to, ko ir kaip jie moko, labai priklauso asmenybės formavimasis. Manau, valstybė ir visuomenė turi daryti viską, kad sudarytų palankesnes sąlygas mokytojų profesionalumui kilti, jų materialiniam skatinimui bei pasaulėžiūros plėtrai. Mokytojai ir mokyklų vadovai turėtų dėti visas pastangas sukurti palankiausią erdvę moksleivių kultūriniam, edukaciniam tobulėjimui bei patriotiniam auklėjimui. Labai daug kas priklauso nuo požiūrio bei bendravimo kultūros tarp mokytojų ir mokinių. Būdamas Lietuvoje aplankau miesto ir kaimo mokyklas. Ten anksčiau dalindavausi savo įspūdžiais iš „Misija Sibiras“, pastaruoju metu – iš tarnybos Afganistane. Ilgai kartu su žmona Loreta ir JAV lietuviais rėmėme kaimo vaikų vasaros stovyklas. Tad turiu gana neblogą supratimą apie problemas, su kuriomis susiduria mokyklos. Negalime visko palikti vien mokytojų atsakomybei. Jaunos kartos lavinimas bei parama mokyklai – bendruomenės ir kiekvieno iš mūsų pareiga. Aišku, mokyklų vadovai ir mokytojai taip pat turi užtikrinti, kad būtų laikomasi drausmės, vaikai nebūtų užgauliojami bei nebūtų sudaryta erdvė narkotikų vartojimui. Apie tai vis garsiau kalba patys moksleiviai.

Jūs esate Sibiro tremtinių vaikas. Tremties tema Lietuvoje dar labai skaudi. Gal papasakotumėte savo tėvų tremties istoriją. Ko būtų galima pasimokyti iš tos kartos žmonių?

Mano tėvelis, kaip ir daug lietuvių, pergyveno trėmimo laikus. Jo šeima buvo ištremta pirmuoju vežimu – 1941 m. birželio 14 dieną – vien už tai, kad jie turėjo nemažą ūkį Utenos rajone. Senelis Adomas penkerius metus kalėjo Rešotų lageryje Nr. 2, o močiutė su mano tėveliu ir jo seserimi atskirai nuo senelio kirto Sibiro miškus Altajaus, o vėliau Krasnojarsko kraštuose.

Mano mama užaugo paprasto ūkininko šeimoje. Jos artimieji buvo laisvės kovotojai – partizanai. 1948 metais stribų kulka sužeidė mano mamą, kai tuo metu pas juos kaime slapstėsi pusbroliai partizanai. Iki šiol matomas kulkos pėdsakas mamos petyje. Tačiau iki Nepriklausomybės ji nenoriai apie tai pasakodavo.

Prieš porą metų savo vaikus – Paulą ir Raimundą – nuvežiau į atokią sodybą Ukmergės rajone, kurioje radome iki šiol išlikusius kulkų, kurios vos nenusinešė mano mamos gyvybės, pėdsakus trobos grindyse bei sienose. Ji tuomet buvo su mumis ir viską gyvai prisiminusi pasakojo. Tai tikrai padarė neišdildomą įspūdį mano vaikams.

2007 metais kartu su sūnumi Raimundu, kai vyko „Misija Sibiras“, lankėmės Krasnojarsko ir Irkutsko kraštuose. Ten aplankėme ir Rešotų lagerį Nr. 2, kur buvo įkalintas senelis. Kartu su jaunimu tvarkėme apleistas lietuvių kapines.

Manau, svarbiausia, kad kiekvienas iš mūsų perduotų istorinę atmintį jaunajai kartai. Laisvė – nėra dovana. Už ją kovojo ir gyvybes paklojo tūkstančiai mūsų tėvų ir protėvių.

Kai Jūs dirbote Lietuvos Ambasadoriumi Jungtinėje Karalystėje, vienas ambasados darbuotojas, man lankantis Lietuvos Atstovybėje Londone, prasitarė, kad dabar Ambasadorių turime su „įpurškimu“. Taip vaizdžiai buvo nupieštas Jūsų asmenybės portretas, kaip žmogaus, pilno energijos, valios, proto ir gražaus lietuviško užsispyrimo. Pasvajokime, ką reikėtų padaryti kiekvienam iš mūsų (Lietuvos valdžiai, visuomenei ir eiliniam mokesčių mokėtojui), kad Lietuvos įvaizdis būtų irgi su „įpurškimu“? Ir kiek ilgai to reikės laukti?

Net nebežinau, ar tai priekaištas, kritika ar komplimentas. Mane, pasirodo, ir Afganistane bendradarbiai vadina „Duracel – nenuilstanti baterija“…

Tačiau ne taip svarbi pravardė ar jos reikšmė. Žymiai svarbiau – vizija, nuoseklumas ir gebėjimas apie save sutelkti bendraminčių ratą tikslui pasiekti. Šia prasme man visuose darbo baruose – Vilniuje, Briuselyje, Vašingtone ir Londone – sekėsi. Turėjau puikią komandą, kurią sutelkė bendras tikslas ir komandinis darbas, paremtas pasitikėjimu ir profesionalumu.

Na, o apie įvaizdį galime kalbėti iki išnaktų. Tačiau man labiausiai patiko neseniai matyta „Al Jazeera TV“ laida apie Vilnių – sveikiausią, mažiausiai nutukusių žmonių turintį miestą! Gal tuo vertėtų pasinaudoti ir skleisti pasauliui žinią apie sveiką gyvenimo būdą bei maitinimą puoselėjantį pasaulio kraštą – Lietuvą, į kurią visi norėtų atvykti, mokytis, investuoti, sveikai gyventi bei šitaip prisidėti prie mūsų gerovės? Ar ne toks turėtų būti mūsų siekis vis labiau priklausomame ir konkuruojančiame dėl talentų, idėjų ir žmonių pasaulyje?

Nuoširdžiai dėkojame už pokalbį ir linkime, kad Lietuvos diplomatijos žvaigždė, sužibusi Jūsų asmenyje, einant tokias garbingas ir ne mažiau atsakingas pareigas, atneštų tiesioginių taikos ir gražaus tarpusavio sugyvenimo vaisių Afganistano žemei ir jos vaikams. Reiškiu viltį, kad Jūs įnešite svarų indėlį kuriant ATEITIES LIETUVĄ!

Vardan tos Lietuvos vienybė težydi!

© 2012 „XXI amžius“